Kūdikystėje išskirtas seseris po 22 metų pertraukos suvedė televizija

Daugybę metų viena kitos ieškojusios dvi seserys nė neįtarė, kad jas skiria vos kelios gatvės. Ko gero, jos šimtus kartų buvo susitikusios prekybos centre, kuriame dažnai lankydavosi, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „TV antena“.

Daugiau nuotraukų (1)

Asta Buitkutė

Nov 9, 2013, 11:07 PM, atnaujinta Feb 20, 2018, 11:49 AM

Kūdikystėje išskirtos seserys Aurelija ir Teresė susitiko tik po 22 metų. Daug metų jos gyveno Šiauliuose, skirtingose vieno prekybos centro pusėse, vos kelios minutės pėsčiomis nuo jo.

Merginos vaikščiojo tomis pačiomis gatvėmis ir galbūt ne sykį prasilenkė net nežinodamos, kad pro šalį praėjo taip ieškoma sesuo. Tik pastaruosius trejus metus Aurelija gyveno ir dirbo Vokietijoje.

Už širdies griebiantį seserų susitikimą įamžino „Nacionalinė paieškų tarnyba” (LRT televizija).

Laidos kūrėja ir vedėja Palmira Galkontaitė atvežė viena kitos dar nepažįstančias seseris į tą pačią vietą prekybos centre.

Vienoje erdvėje atsidūrusioms Aurelijai ir Teresei nuojauta nepakuždėjo, kad tai ir yra taip ilgai lauktas susitikimas. Viena kitai į glėbį merginos puolė tik tuomet, kai P.Galkontaitė Aurelijai pasakė, kad ant suoliuko sėdinti Teresė – ilgai ieškota sesuo.

Žinia atėmė žadą

Aurelija (25 m.) ir Teresė (23 m.) – tos pačios motinos dukros, tačiau nė vienai jų neteko patirti gimdytojos meilės.

Vyresnioji, kuri augo motinos brolio šeimoje, motiną šiek tiek prisimena. O jaunėlė Teresė motinos visai nepažįsta, nes ši ją paliko tiesiog gimdymo namuose.

Vaikystės nuotraukose Teresė stebėtinai panaši į savo įmotę. Tad mergaitė iki 12 metų buvo įsitikinusi, kad tai jos motina. Ji nė neįtarė, kad buvo įvaikinta. Išaiškėjusi tiesa trenkė tarsi perkūnas iš giedro dangaus.

„Kieme žaidžiau ir man pasakė, kad esu įvaikinta. Iš pradžių tuo netikėjau. Grįžusi namo paklausiau mamos. Ji ilgai gynėsi, bet galiausiai pasakė tiesą. Daug verkiau.

Skaudžiausia buvo sužinoti, kad tikroji motina į gimdymo namus atvyko tik manęs pagimdyti, o tada paliko. Daugiau nieko apie ją nežinojau”, – prisiminė Teresė.

Paauglei buvo nelengva suprasti, kad ji – visai kitas žmogus, nei manė esanti. Mergaitė nuėjo į kūdikių namus, kuriuose augo, kad išsiaiškintų tiesą.

„Ėjau verkdama. Kalbėdamasi su personalu irgi negalėjau sulaikyti ašarų. Iš gimdymo namų gautuose dokumentuose buvo parašyta, kad mano motina tiesiog pabėgo. Neįsivaizduoju, kodėl ji taip pasielgė”, – skaudžiais išgyvenimais dalijosi Teresė.

Sužinojo savo tikrąjį vardą

Teresė būsimos globėjos dėmesio sulaukė dar kūdikystėje. Vienoje nuotraukoje moteris, kurią vėliau mergaitė daug metų vadino motina, ją maitina iš buteliuko.

Būsimoji globėja tuo metu buvo viso labo savanorė, pakviesta į Šiaulių kūdikių namus pakrikštyti tėvų paliktų vaikų.

Krikštamotė ir davė mergaitei Teresės vardą. Daugiau jos nesiskyrė – krikštamotė tapo motina, kuri iki šiol rūpinasi Terese.

Vartydama dokumentus kūdikių namuose Teresė apie savo biologinę šeimą sužinojo nedaug. Vis dėlto kai kurios žinios mergaitę tiesiog pribloškė.

„Buvo parašytas motinos vardas – Gitana Arlauskienė, mano tikrasis vardas – Klementina Arlauskaitė.

Taip pat buvo parašyta, kad šeimoje jau auga vienas vaikas. Tada supratau, kad galiu turėti brolį arba seserį.

Skaudžiausia ir buvo tai, kad vienas vaikas auga šeimoje, o aš – atskirta”, – ašarų negalėjo sulaikyti Teresė.

Ar biologinė šeima norėtų ją pažinti? Ar neužtrenktų durų? Tokių ir panašių klausimų kankinama Teresė nesiryžo ieškoti savo artimųjų.

Tačiau sužinojusi, kad kažkas iš jos artimųjų jau kreipėsi į „Nacionalinę paieškų tarnybą” ir nori susitikti, nedvejodama sutiko pasimatyti.

Vaikų namuose – baimė

Vyresnėlė Aurelija visą laiką žinojo, kad turi seserį. Sykį vaikystėje su ją auginusia teta Aniceta mergaitė buvo nuvykusi į kūdikių namus aplankyti jaunėlės.

„Neprisimenu, kaip suaugusieji tuo metu man tai paaiškino. Tik prisimenu ją pilname vaikų kambaryje. Ji sėdėjo ant supamojo arkliuko ir nuo jo net nenulipo. Turbūt nelabai ir suprato, kas vyksta.

Dar prisimenu, kaip auklėtoja žvilgtelėjo į mane ir paklausė tetos: „Ar ir šitą mergaitę norite palikti?” Tie žodžiai man giliai įstrigo į širdį ir ne juokais išgąsdino”, – su ašaromis akyse pasakojo Aurelija.

Tai buvo vienintelis kartas, kai ji matė savo jaunesniąją seserį. Apie ją žinojo tik tiek, kad jos vardas Klementina.

Nedrįso ieškoti sesers

Motinos brolio šeimoje augusi Aurelija taip pat mažai prisimena savo gimdytoją.

„Neturėjau į ką kreiptis „mama”. Prisimenu tetą, pusbrolius, pusseseres, močiutę, daugiau nieko”, – sakė Aurelija.

Daug metų Aurelija troško susirasti jaunesniąją seserį, tačiau stabdė baimė, kad jaunėlė nenorės svečių iš praeities.

„Nežinojau, ar ji norės bendrauti. Gal ji įvaikinta? Gal nieko nenori girdėti ne tik apie ją palikusią motiną, bet ir apie mane? Bet vėliau ryžausi, nes nusprendžiau, kad bent jau būsiu padariusi tai, ką galiu.

Gal ir ji taip jaučiasi? Galiu bent atsiprašyti už tai, kad taip ilgai nedrįsau jos ieškoti”, – prisipažino Aurelija.

„Labai skauda. Norisi ją pamatyti ir susipažinti”, – laukdama susitikimo su seserimi ir braukdama ašaras kalbėjo Aurelija.

Ne kartą buvo susitikusios?

Teresė nežinojo, kas iš artimųjų jos ieško. Ji taip pat nenutuokė, kas yra tas dokumentuose nurodytas vyresnysis jos motinos vaikas.

„Norėčiau sesers”, – laidos kūrėjams nedrąsiai prisipažino Teresė.

Sužinojusi, kad būtent sesuo jos ir ieško, Teresė neslėpė džiaugsmo. Laidos kūrėjams šypseną kėlė Teresės klausimas, iš kokio miesto jos sesuo.

„Ar dažnai lankotės „Tilžės” prekybos centre?” – šį klausimą laidos vedėja P.Galkontaitė pateikė kiekvienai.

Abi merginos atsakė teigiamai – jos dažnai ten užsuka apsipirkti ar susitikti su draugėmis. Nei Aurelija, nei Teresė iš pradžių nesuprato, kodėl P.Galkontaitė pasiūlė ten nuvažiuoti.

Seserys nė neįtarė, kad artėja du dešimtmečius lauktas susitikimas. Atsidūrusios vienoje erdvėje jos bene dešimt kartų abejingai praėjo viena pro kitą. Nė viena neįtarė, kad eina pro taip lauktą seserį.

Nežinia, kiek kartų anksčiau jos taip prasilenkė nieko viena apie kitą nežinodamos.

Puolė į glėbį

Kai laidos vedėja parodė Aurelijai Teresę ir pasakė, kad tai jos sesuo, merginos puolė viena kitai į glėbį ir apsipylė ašaromis.

„Kiek laiko nesimatėme...” – kūkčiojo Aurelija. „Visą gyvenimą”, – pritarė jai Teresė.

Aurelija stebėjosi, kad jaunesnioji sesuo labai panaši į jų motiną, o Teresė apgailestavo, kad jos iš viso nėra mačiusi. Merginos pasižadėjo daugiau niekada nesiskirti.

Kartu išvyko į Vokietiją

Vėliau Aurelija prisipažino, kad eidama gatve, kurioje gyveno sesuo, jausdavo nepaaiškinamą nerimą, tarsi nuojauta kažką norėtų pasakyti.

Po jausmingo susitikimo seserys kasdien užsukdavo viena pas kitą. Jos troško išsikalbėti ir kuo geriau viena kitą pažinti.

Tačiau netrukus vėl laukė išsiskyrimas, nes baigėsi Aurelijos atostogos Lietuvoje. Mergina jau trejus metus darbuojasi Vokietijoje, tvarko kitų žmonių namus.

Aurelijai ir anksčiau kiekvienas išvykimas į svečią šalį sukeldavo ilgesį, nes gimtinėje likdavo šešerių metų sūnus Titas. Jį motina patikėdavo buvusiai savo globėjai tetai Anicetai.

Suradus tiek metų nematytą seserį, Aurelijai buvo beprotiškai sunku vėl su ja išsiskirti. Bijodamos, kad gali atitolti, seserys apsisprendė į Vokietiją vykti kartu.

Aurelija pasirūpino, kad Teresė Vokietijoje gautų darbą. Dabar jos gyvena netoli viena kitos.

Aurelija į Vokietiją pasiėmė ir savo sūnų.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.