Romanas „La Reparation“ (išvertus iš prancūzų k. – reparacija, žalos atlyginimas) yra jau penktoji Prancūzijos radijo stoties „France Inter“ žurnalistės knyga. Bet net pirmoji Prancūzijos ponia šį kūrinį įvertino kaip geriausią C.Schneck literatūrinį darbą.
Vienoje savo literatūrinių apžvalgų savaitraščiui „Paris Match“ Prancūzijos prezidento Franois Hollande’o širdies draugė Valerie Trierweiller rašė, kad jaunoji kolegė išsiskiria iš daugybės kitų savo šeimos istoriją analizuojančių rašytojų.
Išsiskiria jau vien tuo, kad ieškoti praeities vaiduoklių autorė vyko į iki tol menkai pažintą Lietuvą, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Gyvenimo būdas".
„Mano močiutė Ginda iš motinos pusės gimė 1908 m. Poniwej. Kartais ji paminėdavo tą miestelį su mediniais namais, kuriame buvo šalta. Ji išsaugojo gimtosios šalies įpročius: iš stiklinės su ąsele gerti saldžią arbatą, anūkams virti „kašą“ – grikių košę“, – knygoje „La Reparation“ rašo C.Schneck.
Jos močiutė visus pavadinimus tardavo ne lietuviškai, o rusiškai ir žydiškai: vietoj Kauno sakydavo Kovno, vietoj Panevėžio – Poniwej.
„Mums tai buvo lyg pramanyta šalis“, – pokalbį pradėjo Prancūzijos žurnalistė ir rašytoja C.Schneck.
Colombe močiutė Ginda gimė ir augo žydų šeimoje Panevėžyje, tuometės Ramygalos gatvės 3-iuoju numeriu pažymėtame name.
Sulaukusią pilnametystės ją vienintelę iš keturių vaikų tėvai išleido mokytis medicinos į Paryžių.
Atvykėlė iš Lietuvos čia susituokė, susilaukė vaikų – Colombe motinos Helene ir sūnaus, dabar garsaus Prancūzijos rašytojo Pierre’o Pachet.
„Močiutė Lietuvos niekada nepamiršo ir mums pasakodavo apie šaltas žiemas, apie labai saldžią arbatą, kurią ir toliau gerdavo Paryžiuje.
Namuose būdavo raugintų agurkų, pyragaičių su aguonomis, degtinės.
Ji mums sakydavo, kad vaikystė Panevėžyje buvo laiminga, o Lietuvos nepriklausomybės laikotarpis tapo ten gyvenusių žydų aukso amžiumi.
Žmonės taikiai sugyveno, klestėjo žydų kultūra“, – pasakojo C.Schneck.
Tačiau anūkams močiutė niekada nepasakojo apie karą ir tragišką likusiųjų Lietuvoje lemtį.
Jos motina ir močiutė gyveno pasaulyje, kuriame vieni išliko, kiti mirė. Bet Colombe apie tą pasaulį nežinojo.
„Skambino mama. Neįmanoma, juk jos nebėra, aš tai žinau ir kartojau sau sapne, tačiau ji nenurimo. Pakėliau ragelį, norėdama pranešti apie Salomėjos gimimą. Ją tai taip nudžiugins.
Ji padėjo ragelį. Nespėjau su ja pasikalbėti“, – šis knygoje aprašytas sapnas privertė Colombe susimąstyti apie iki tol nuo jos slėptą šeimos istoriją.
Žurnalistės gyvenime įvyko keistų nutikimų, kurie privertė susimąstyti: „Prieš 10 metų man laukiantis pirmagimio mama paprašė, jei gims mergaitė, pavadinti ją Salomėja – jos mirusios pusseserės garbei.“
Moteris prisipažino tąkart pirmą kartą išgirdusi ne tik šį vardą – apie tokią giminaitę nei mama, nei močiutė niekada nekalbėjo. Bet C.Schneck gimė sūnus, ir ji šį pokalbį pamiršo.
Laukiantis antro vaiko jos mama jau buvo mirusi, o Salomėjos vardą netikėtai priminė viena draugė.
„Tuomet ir apsisprendžiau dukrą pavadinti taip, kaip prašė mama. Tačiau vos su naujagime Salomėja grįžome iš ligoninės, pirmąją naktį pabudau nuo to keisto sapno“, – pasakojo rašytoja.
Šis ir dar vienas košmaras, kuriame į jos dukrą kėsinasi nepažįstami vyrai, paskatino išsiaiškinti ilgai slėptą Lietuvoje likusių giminaičių likimą.
Marija į sąrašus buvo įtraukta 1943 m. spalio 26 d. kartu su savo anūkais Salomėja ir Kalmanu. Po keleto dienų jie mirė dujų kameroje Aušvice.
„Tą 1943 m. spalio 26-ąją, eidama mirti, mano prosenelė Marija sujungė gyvenimą ir mirtį. Visa tai sužinojau visai neseniai“, – rašo C.Schneck.
Ilgai ieškotą atsakymą savo romano skaitytojams C.Schneck pateikia pirmuosiuose knygos puslapiuose. Sunkiems fiziniams darbams naciai nesirinkdavo moterų su kūdikiais, todėl juos visus arba sušaudydavo, arba pasiųsdavo į dujų kameras.
Pačiai C.Schneck prireikė nemažai pastangų, kad išsiaiškintų, jog lemtingą dieną skirstant, kas vyks dirbti, o kas mirti, anūkus su savimi pasiėmė jos prosenelė.
„Tiesa manęs nešokiravo. Supratau, kad taip pasirinko ne močiutės seserys ir brolis. Už juos pasirinko jų mama, norėjusi, kad jos vaikai gyventų.
Kadaise man mama pasakė, kad būti žydu – reiškia visada bijoti. Tuomet buvau paauglė ir visai nesupratau, ką ji nori pasakyti.
Dabar suprantu, kad ji buvo teisi – aš vis labiau nerimauju. Lyg koks prakeiksmas ta baimė dar labiau sustiprėjo gimus mano pačios vaikams“, – atvirai pasakojo C.Schneck.
Kodėl šią istoriją ji nusprendė papasakoti knygoje?
Colombe teigė supratusi, kad negali jos nutylėti, kad tikrasis žalos atlyginimas jai pačiai ir bus ši knyga.
Jai buvo be galo svarbus dėdės rašytojo P.Pachet palaikymas. Perskaitęs Colombe darbą jis pasakė, kad jam palengvėjo. Romano autorei taip pat palengvėjo jį parašius.
„Mano mamos pusseserė Salomėja, tetos ir dėdės, pusbroliai, seneliai prieš karą gyveno Lietuvoje. Iš šios bendruomenės nieko neliko.
95 proc. Lietuvos žydų buvo nužudyti. Ryšiai su Lietuva – šalimi, kur gimė mano močiutė, kur vaikystėje atostogas leisdavo mano mama, buvo ištrinti“, – knygoje rašo C.Schneck.
Į Lietuvą prancūzų žurnalistė atvyko praėjus lygiai 70 metų po Kauno geto likvidavimo – 2011 metų spalio 28-ąją. Colombe neslėpė ilgą laiką šią kelionę atidėliojusi, mat Lietuva atrodė svetima ir atšiauri šalis.
„Aš nenorėjau ten važiuoti. Bijojau šalčio, be to, nieko nepažinojau“, – nerimo neslėpė rašytoja.
Neįkvėpė ir Baltijos šalims skirtas kelionių gidas „Lonely Planet“, kuriame dėl didelio nusikalstamumo ir mafijos veiklos Panevėžys vadinamas „Lietuvos Čikaga“.
„Gindos tėvų namas buvo pagrindinėje miesto aikštėje. Sovietmečiu čia veikė Komunistų partijos biuras.
Aikštė turistiniame gide aprašyta taip: „Vasarą ją supa nuostabūs žydintys medžiai, bet likusius metus ji atrodo be galo liūdnai. Panevėžys toli gražu nėra turistinė kryptis“, – kelionių gidą savo romane cituoja rašytoja.
„Lonely Planet“ kritikos nepagailėta ir Kaunui, į kurį paryžietė ruošėsi skristi. Gide šis miestas vadinamas posovietinės mafijos židiniu. Be to, priduriama, kad čia neskanus maistas.
Apie konkrečias jos šeimai svarbias vietas C.Schneck sužinojo iš senų korespondencijų ir fotografijų.
Viename laiškų seseriai į Paryžių močiutės brolis Nahumas užsimena apie tai, kad 1941 metų rugpjūčio 1-ąją visi žydai buvo perkelti į Kauno getą, įkurtą viename priemiesčių – Slobodkėje (dabartinė Vilijampolė).
Laiške ši vieta apibūdinama kaip „neturtingiausias Kauno rajonas“.
Ir dabar ant židinio atbrailos Colombe pasidėjusi vieną paskutinių mamos pusseserės Salomėjos nuotraukų, ant kurios užrašyta: „A.PANEMUNĖ, 1. VII. 1939“.
Rašytoja prisipažino kurį laiką maniusi, kad A.Panemunė yra fotografo pavardė, ir tik vėliau išsiaiškinusi, jog tai Kauno dalis, kurioje prieš pat karą gyveno jos giminės.
Dar ir dabar C.Schneck teigia dažnai žiūrinti į šią nuotrauką ir maldaujanti: „Palikite, palikite Lietuvą, šią netrukus prakeiktą būsiančią šalį.“
„Tas prakeiksmas palietė visus: ir lietuvius, ir žydus, ir kitų tautų žmones, kurie nepabėgo iš Lietuvos vos prasidėjus karui, – į klausimą, ar už praeities įvykius jaučianti kartėlį Lietuvai, atsakė C.Schneck. – Prakeiksmas prasidėjo su sovietų, vėliau – nacių okupacijomis.
Viešėdama Lietuvoje mačiau lietuvių tremties nuotraukų. Neįtikėtina ir tai, ką teko ištverti jūsų tautai“, – pabrėžė prancūzų rašytoja.
C.Schneck knyga – žalos atlyginimas ir Lietuvai.
„Mes dar kartą apsukame geto teritoriją, Demokratų, Panerių, Jurbarko gatves. Rajonas atrodo apleistas. Keletas praeivių, užuolaidos ant langų, dūmai iš kaminų rodo, kad čia vis dėlto gyvenama.
Tai kitas gyvenimas. Maži mediniai namukai atrodo tušti. Jie vieninteliai dar mena prieškario gyvenimą“, – taip Colombe kelionę aprašo knygoje.
Žurnalistė pripažino, kad ruošiantis kelionei į Lietuvą nepadėjo ir draugų kalbos. Jie patarė slėpti, kad yra žydė, aiškino, jog lietuviai esą antisemitai.
„Dabar tokios kalbos kelia šypseną. Nieko pavojingo nei Kaune, nei Panevėžyje nepastebėjau. Man patiko Lietuva, jos gamta.
Nesitikėjau, kad Kaunas toks gražus miestas. Gaila, nenuvažiavau į Vilnių, kuris, kalbama, dar gražesnis.
Mažai žinojau apie jūsų šalį, bet atvykusi pajutau, lyg ją jau pažinočiau. Pažįstamas buvo ir maistas – močiutės ruošta „kaša“, bulviniai blynai, kotletai, burokėlių sriuba su riebia grietine ir juoda duona su kmynais.
Nė akimirkos nepajutau to, kuo mane gąsdino nė karto Lietuvoje nebuvę bičiuliai.
Vis dėlto svečiuojantis Lietuvoje liūdesys apėmė savo akimis pamačius, kaip sovietinė okupacija sunaikino tai, ką kartu gyvendamos Lietuvoje sukūrė visos čia puikiai sugyvenusios tautos – lietuviai, lenkai, rusai, žydai“, – vardijo Colombe.
Žurnalistę nuliūdino, kad Kauno geto vietoje dabar stypso tik vienišas memorialinis akmuo. Tiesa, nuvykusi į Panevėžį spalio mėnesį C.Schneck rado gražią miesto aikštę – priešingai, nei rašyta kelionių gide.
Tačiau Ramygalos gatvės 3-iuoju numeriu pažymėto namo jau nebėra.
„Man paaiškino, kad mediniai namukai buvo nugriauti statant savivaldybės pastatą. Tačiau labiausiai nuliūdau, kad mieste nėra nė užuominos apie ištisus amžius čia gyvenusią nemažą žydų bendruomenę“, – prisipažino žurnalistė.
Per trumpą laiką C.Schneck spėjo suprasti, kad Lietuvoje ypač jautriai reaguojama ir į turto grąžinimo žydams klausimą.
„Mano dėdė pasidomėjo, ar galėtų atgauti jo seneliams priklausiusį turtą Lietuvoje. Jam atsakė neigiamai.
Esą mūsų šeima pati išvyko iš Lietuvos ir prarado turėtą nuosavybę.
Man toks argumentas nesuprantamas. Juk žmonės bėgo ne savo noru, o gelbėdamiesi nuo sunaikinimo“, – stebėjosi garsi Prancūzijos žurnalistė.
Tačiau turto C.Schneck nesiruošia siekti. Norėtų tik vieno – kad jos knyga, išversta į penkias kalbas, kada nors pasirodytų ir lietuviškai.
