Žmonai neša karštus pietus
Paskambinus namų telefonu, ragelį pakelia 88 metų R.Zdanavičiūtė ir tuojau pat jį perduoda vyrui. S.Petronaitis sako nebenorįs su spauda bendrauti, visiems interviu padėjęs kryžių, nes visa, kas norėta, jau pasakyta, o kas buvo likę pridurti, sudėta į dvi knygas.
O ir jųdviejų su žmona sveikata nebe ta, nebenori jaudulio ir ilgų pokalbių. Bet žvilgtelėjęs į laikrodį sako turįs laisvą vieną valandą, o tada privalės eiti žmonai parnešti pietus.
R.Zdanavičiūtė jau pora metų sunkiai serga. Ja rūpinasi sutuoktinis.
Kiekvieną dieną 81 metų S.Petronaitis eina į „Stumbro“ prekybos centre esančią kavinę ir nuperka žmonai šiltus pietus.
Pats gaminti nemėgsta, o ir niekad nemokėjo. Visas kulinarinis gebėjimas – pasišildyti pusfabrikačius. Pusryčiams ir vakarienei pora pasidaro sumuštinių.
Namus tvarko, skalbia ir švarą palaiko S.Petronaitis. Vyras prisipažįsta, kad su dulkių siurbliu draugauja nuo senų laikų, ir dujinė viryklė buvusi didesnė jo, o ne žmonos draugė.
Patyrė stuburo traumą
Duris atveria R.Zdanavičiūtė. Ta pati inteligentiška šypsena, švelnus balsas ir kaip kadaise scenoje žėrėjusios išraiškingos akys. Tik liauni aktorės pirštai spaudžia lazdą. Ji sunkiai juda, be pagalbos vos pereina kambarį.
Dėl sudėtingos ligos R.Zdanavičiūtė pusmetį gulėjo ligoninėje. Ten ji griuvo ir susilaužė stuburą. Medikai operuoti nesiryžo, leido lūžiui savaime sugyti.
Aktorė ant kojų atsistojo, bet kiekvienas žingsnis kelia fizinę kančią.
„Į lauką ji jau neišeina, labai sunkiai, skausmingai vaikšto. Neaišku, ar dėl ligos šitaip, ar dėl lūžio, gal lūžgalis į stuburo kanalą įlindo, kaip gijo, taip sugijo, nieko jau nepadarysi“, – sako S.Petronaitis.
Aktorė priversta daugiau gulėti, tad ir dabar nueina į miegamąjį.
S.Petronaitis kviečia į svetainę, kuri tapusi jo kambariu.
Rašomasis stalas, knygų spintos, miegui paklota sofa ir Marcelijaus Martinaičio rinkinys šalia.
„Jame daug artimų minčių, apie gyvenimo prasmes, vienatvę, bet daug neskaitau, akis greit pavargsta. Vieną akį praradau prieš 10 metų, nuo susijaudinimo trūko nervas“, – paaiškina jis.
Ant sienos – didžiulė spalvinga drobė, dailininkės B.M.Uogintienės tapytas R.Zdanavičiūtės portretas. Teatras jį aktorei padovanojo 50-mečio proga.
Tiki Jėzumi, bet ne fantazijomis
„Kiekvienam žmogui ateina laikas gyventi ir laikas negyventi, laikas galvoti apie amžinybę“, – savo šiandieninę dvasinę būseną apibūdina S.Petronaitis.
„Kalėdos man nėra didelė šventė, aš žmogus netikintis. Tikiu Jėzumi Kristumi, jis buvo didelė asmenybė, tikras dalykas, o kas vyko po to, visi tie prirašymai... Skaičiau danų mokslininkų darbus, Kristaus mokinys nei rašyti, nei skaityti nemokėjo, o jį cituoja po kelių šimtmečių. Todėl netikiu butaforijom ir fantazavimais, kuriais apaugo tikėjimas. Netikiu gudrių žmonių surašytom neteisybėm“, – rėžia S.Petronaitis.
Dar priduria, jog nenori pykdyti davatkų ir sakyti, kad Kalėdų visai nešvęs. Namie ir eglės šaka yra papuošta, ir kūčiukų jau nupirkta, ir balta staltiesė bus.
Pasėdės abu su žmona prie stalo, kol pavalgys, bet melstis neis.
„Įpratimas daro savo, šventė tėvai, šventė seneliai, ir mes švenčiam, nes gražu. Tai nėra „priklus“ paprotys“, – anksčiau išsakytus žodžius švelnina S.Petronaitis.
„Man kartais norisi griebti jį už atlapų, kai šitaip kalba, ant visko jis užbarsto kartumo. Nereikia taip kirst“, – šypsosi R.Zdanavičiūtė.
„Kirsk nekirtęs, gyvensi taip, kaip gyvenai“, – atšauna vyras.
Čia pat moteris priduria, kad vyro įsitikinimams niekad neprieštaravo, tiesiog stengėsi apie tai nekalbėti. Jai pačiai Kalėdos visad buvusi graži, miela šeimos šventė.
Atminty gyvi vaikystės prisiminimai, kai Kaune mama ją nusivesdavo į cerkvę, tėtis grįždavo anksčiau iš darbo ir visi sėsdavę prie aguonų pienu ir dvylika gardžiai kvepiančių patiekalų nukrauto stalo.
Tam tikromis tikėjimo tiesomis ji seniai suabejojo ir iki šiandien nesulaukusi įtikinamų paaiškinimų. Prieš Kalėdas pasiklauso religinių laidų per radiją, jaučia, kad jai šito reikia, bet po jų lieka dar daugiau neaiškumų.
Buvę draugai ir kolegos dingo
Vieninteliai aktorių poros Kalėdų svečiai šiemet, kaip ir ankstesniais metais, bus keli laiškai iš senų draugų. Nueinančioji inteligentų karta vieni kitus sveikina senoviškai, pasiųsdami paštu laišką ir atviruką. Geriausi S.Petronaičio draugai likę Vilniuje.
Panevėžio teatre dirbęs 21 metus, sukūręs per 50 vaidmenų, S.Petronaitis, neapsikentęs J.Miltinio despotizmo, trenkė durimis ir paliko sceną. Nuo tada jo kūrybinė karjera klostėsi kine. Dirbdamas su įvairių šalių kino studijomis jis įkūnijo 40 įvairiausių tipažų.
Pažinta gausybė žmonių, turėta apsčiai kolegų, o dabar aktorius jaučiasi vienišas.
„Filosofiškai žinojau, kad žmogus vienas gimsta ir vienas miršta. Ne aš vienas vienišas, ir kiti giliau pamąstantys žmonės sulaukia vienatvės, ji iš lėto atsėlina. Bet vis tiek apmaudu, kad kolektyvas, su kuriuo Panevėžyje teko dirbti, nei skambučiu, nei vizitu manęs nebeprisimena. Tik pas Renę pora aktoryčių buvo, o su manimi išvis ryšys nutrūkęs. Pakalbu su vilniečiais ir kauniečiais teatralais, jie sako: Panevėžy likot senieji, susibūrėt, draugaujat, o aš sakau: jokio ryšio nėra. Su Donatu Banioniu jau 10 metų nesisveikinam, jis irgi vienas Vilniuj savo bute slankioja. Buvę kolegos ir draugai dingę“, – atviravo S.Petronaitis.
„Tokios liūdnos tos šventės, šeimos nėra, palaidojau dukrą, viskas susidėjo. Aš turiu draugų, žinau, kad mane myli ir aš juos myliu. Kai jis kalba, aš noriu pasakyt: palauk, pagalvok, kodėl draugų nėra? Yra jų. Kai po vieną sutinki, kiekvienas pasipasakoja. Anksčiau ir mes draugiškesni buvom, o dabar kažkas pasidarė. Taip jau yra gyvenime, kad lieki vienas. Ačiū Dievui, Stasys dar yra. Daug kas mums pasako: bet jūs vis dėlto dviese“, – vyro skundus dėl vienatvės bando švelninti R.Zdanavičiūtė.
Naujasis direktorius prisiminė
Tačiau teatro mohikaną pamalonino naujasis J.Miltinio dramos teatro vadovas Romualdas Vikšraitis. Pradėjęs Panevėžyje dirbti vilnietis iš karto susisiekė su vyriausiosios kartos kadaise teatre dirbusiais aktoriais ir pasiūlė jiems ateiti į spektaklius nemokamai.
„Nueinu, nusiviliu, ir viskas. Ne visus dabar ir žiūriu. Pamačiau klasikinę komediją „Tartiufas“, nėra ką sakyt... Patarimų ir pastebėjimų nedalinu, savos patirties nesiūlau, kam to reikia?“ – sako jis.
„R.Vikšraitis vis paskambina, klausia, gal padėti reikia, gal to, gal ano. Sakau, nieko nereikia. Bet pernai jis man kūrybos vakarą surengė. Su juo anksčiau jokio kontakto neturėjau, mūsų keliai nebuvo susidūrę, bet kai jis atsirado, iš karto senuosius atsiminė“, – netikėtu ir maloniu dėmesiu džiaugėsi S.Petronaitis.
R.Zdanavičiūtė scenai atidavė 61 metus. Teatre ji pradėjo dirbti 1943-iaisiais, būdama aštuoniolikmetė, o J.Miltinio studijoje mokėsi dar būdama gimnazistė.
„Kai baigė karjerą, jai labai trūko draugysčių, juk teatre nuolat buvo žmonių apsupta. Draugių ji turi, bet visos jos amžiaus. Geriausia jos draugė gydytoja kardiologė gyvena Kanadoje. Vasarą ją čia du kartus aplankė. O toliau draugystė vyksta telefonu. Ką jos ten kalba, nežinau“, – pasakojo aktorės sutuoktinis.
R.Zdanavičiūtė sceną paliko sulaukusi 79 metų. Po metų ji jau sakė, kad iš tiesų labai didelė scenos trauka ir labai nesinori nulipti.
Žavisi žmonos grožiu
„Ji man vienintelis žmogus liko, daugiau nieko neturiu. Ir ji nieko neturi“, – parimęs ant rankų kalba aktorius.
S.Petronaitis nuspaudžia televizoriaus pultelį, paleidžia seną vaizdo įrašą, kuriame jiedu su žmona ir svečiais sėdi prie ežero stovėjusiame jų vagonėlyje ir su operatoriumi bei svečiais iš Maskvos diskutuoja apie meno esmę ir prasmes.
„Kokia tu graži, Renyte“, – ilgesingai taria aktorius, ekrane pasirodžius žmonos veidui.
R.Zdanavičiūtė šypsosi. Pokštauja, jog vyras taip dažnai sakydavo komplimentus, kad šie net atsibosdavę.
„Nesakydavau...“ – galvą linguoja S.Petronaitis.
Knygų lentynoje už stiklo užkišta senovinė nuotrauka. Tai R.Zdanavičiūtės senelis Kalbaitis. Jis šalies istorijoje pagal asmenybės svarbą laikomas antru žmogumi po prezidento A.Smetonos. Senelis buvęs vyriausiojo tribunolo pirmininku. R.Zdanavičiūtės tėvas irgi baigė teisės mokslus, gyveno Kaune, dirbo vyriausiuoju Kauno apskrities teisėju ir vedė gražuolę kaukazietę.
Dvarininkaitė, kaukazietės dukra
„Renė buvo dvarininkaitė, čia spinta iš jų dvaro“, – rodydamas į išskirtinį svetainės baldą sako vyras.
„Jos tėvas buvo labai apsišvietęs ir išsilavinęs žmogus, į Sibirą išvežtas, grįžęs gyveno teatro name prie „Klevo“, bet kai tik susiburdavo valdžia, elgesiu priminė J.Miltinį“, – panašumus su savo dievintu mokytoju įžvelgė S.Petronaitis.
Pas vieną teatralą buvo balius, ant stalo kėpsojo milžiniškas šakotis. J.Miltinis puolė tortą daužyt kumščiu ir šaukt „miesčianstva“.
„Miesčionių atstovai – daktarų pora sėdėjo prie stalo oriai, nė žodžio nepasakė“, – prisiminė S.Petronaitis.
Anot aktoriaus, žmonos tėvas, kai atvažiuodavo prezidentas ar kiti aukšti svečiai ir reikėdavo fotografuotis, specialiai ateidavo girtas, atsiguldavo nuotraukai sustatytųjų priekyje. Tokia buvusi protesto forma.
„Jį išgrūdo iš Kauno į Marijampolę, o paskui į Panevėžį, kai tuomet garsią geležinkelininkų bylą išsprendė remdamasis įstatymu, o ne kaip liepė prezidentas. A.Smetona buvo davęs komandą visus nuteisti mirties bausme, o jis išteisino“, – senus žmonos šeimos istorijos įvykius pasakoja S.Petronaitis.
Žavėjo net Mirtis
R.Zdanavičiūtę ir S.Petronaitį suvedė teatras. Postūmis įsiplieksti aistrai buvę muzika ir cigaretės.
„Klausydavau muzikos ir matydavau jos rankas, kai grodavo fortepijonu. Aš irgi šiek tiek mokiausi groti. Man labai patinka, kai moterys groja, žiūriu į Mūzos Rubackytės rankas ir prisimenu Renę jaunystėje. Gyvenime tokie menkniekiai labai svarbūs.
Dar man patiko, kad ji rūkė. Sustojusios siaurame praėjime R.Mikalauskaitė, E.Šulgaitė ir R.Zdanavičiūtė, įsikandusios visos „cibukus“, nagai rudi, vis tiek traukia iki galo. Matyt, iš taupumo, nes atlyginimai buvo ubagiški“, – į meilę sužadinusius metus panyra aktorius.
Vyrui įspūdį darė ir R.Zdanavičiūtės kūryba, jos kuriami vaidmenys. Ypač sužavėjo jos vaidmuo A.I.Turgenevo pjesėje „Mėnuo kaime“, kur ji vaidino su A.Masiuliu.
„Ji buvo labai gera Mirtis, kai vaidino latvių pasakoje. Vaikai rėkdavo, išsigąsdavo jos. Juodai aprengta, nagai ilgiausi“, – šiurpiai romantiškas įsimylėjimo akimirkas prisiminė S.Petronaitis.
Vystyklai ir menas nederėjo
„Mes gyvenom ilgus metus nesusituokę, irgi protesto vardan prieš Žemėje esamus įstatymus, prieš bet ką, tiesiog protestas. Manyje nuo mažens slypi protestuotojas. Tik prieš J.Miltinį protestavau vienintelį kartą – išeidamas iš teatro pasakiau, kad nerėktų ant manęs. Iki tol prieš jį nesišiaušiau, jutau, jog tai asmenybė, ji man daug duoda, kvaila būtų protestuot“, – sakė S.Petronaitis.
R.Zdanavičiūtė ir S.Petronaitis bendrų atžalų nesusilaukė.
„Vaikų neturim. Nenorėjom ir neturim. Nemėgau vystyklų, buvau idealistas. Man kūryba ir vystyklai atrodė priešingybės, nesinorėjo to daryt. Ypač kad J.Miltinis paakindavo. Sakydavo su pašaipa: tie vystyklai, pradeda į gastroles vaikus vežiot, buteliukai visokie. Jam nepatikdavo. Man J.Miltinio mintys darė labai didelę įtaką, pasaulį buvau pradėjęs matyti jo akimis, nors jis ne visur teisus mano atžvilgiu buvo“, – asmeninio gyvenimo dalelę atvėrė pašnekovas.
„Renei dukros mirtis buvo baisus momentas. Po to ir ji smarkiai pasiligojo“, – sakė S.Petronaitis.
Kad niekada nesūpavo savo kūdikio, S.Petronaitis nesigailėjo ir nesigaili. Pasvarsto, kad visokių vaikų būna, ne visi senatvėje tėvus prižiūri. Aktoriui priimtiniausias knygose apie anglus skaitytas vaikų ir tėvų santykių modelis: iki 15 metų finansuoja atžalą, o vėliau nutraukia ryšius, nepadeda materialiai ir iš vaikų nieko nesitiki, stengiasi užsidirbti pensiją ir žino, kad senatvėje iš jos gyvens.
Negaila palikti šią žemę
Pernai S.Petronaitis buvo nuvažiavęs į savo vaikystės namų vietą Pakruojo rajone.
Ten nieko nebėra. Namai seniai nugriauti. Melioruojant laukus traktorininkai buvo palikę vieną sodybos medį, Petronaičių giminės žymę. Kurį laiką medis tuščiuose laukuose augo, bet galop nudžiūvo.
„Vienas jis negalėjo gyvent, taip kaip vienas žmogus, nemanau, kad galėtų gyventi“, – liūdnai sako aktorius.
Jaunystės laikų įvykiai ir vietos savotiškai šviečia, šiek tiek palaiko, bet ir įneša minoro. Jie vieninteliai, sulaukus garbaus amžiaus, išlieka svarbūs.
Nes visa kita, anot S.Petronaičio, besikeičiant kartoms tampa svetima. Suniveliuota idealizmo sąvoka, sumenkinti ir suniekinti dvasiniai dalykai, žiūrima tik praktiškumo ir pinigų.
„Skaitau M.Martinaitį, jis tą patį galvoja, civilizacija davė patogumų, bet ir pakišo koją, uždarė žmones į svetimybių narvelius. Dvasinis žmonių pasaulis pasikeitė diametraliai. Negaliu galvoti, kad man gaila palikti šią žemę. Kažkodėl negaila. Tegu gyvena kitos kartos, gal jos bus laimingos“, – kalbėjo S.Petronaitis.
Apie teatrą – paskutinis žodis
Švenčių proga aktorius panevėžiečiams norėtų palinkėti mokytis mandagumo ir puoselėti vidinį augimą. Sako, kai einančioms į parduotuvę moterims atidaro duris, nė viena nepasako „ačiū“.
„Negaliu kalbėt apie panevėžiečių dvasingumą, nelabai lankausi viešuose susibūrimuose, bet žinau, ką tai reikšdavo anksčiau. Ten dalyvauja tik kūnas ir daugiau beveik nieko. Geriau išmintingą knygą paskaityt“, – mano jis.
S.Petronaitis nekenčia valdžios ir ministerijų, už šimtatūkstantines sumas perkančių automobilius, kai pensininkės parduotuvėse skaičiuoja kiekvieną centą.
Aktorių prakeiktai veikia skurdumas. Pačiam, sako, pensijos lyg ir užtektų, bet gąsdina kitų žmonių gyvenimai. Draugo režisieriaus žmona buvo puiki modeliuotoja sostinėje, o dabar Londone perklojinėja lovas.
Aktorių skaudina, kad atgavusi nepriklausomybę šalis pasuko laukinio kapitalizmo keliu, kuriame vien ubagai ir turtuoliai.
Apie kelintus metus J.Miltinio teatre tvyrančią kolektyvo nesantaiką S.Petronaitis turi miltinišką nuomonę: „Jei kolektyve atsirado šitoks dalykas, teatrui stop. J.Miltinis sakytų: reikia visus išvaikyt ir kurt naujai. Kur tai matyta, vidutiniai aktoriai yra aktyviausi teatro griovėjai. Daugiau apie teatrą nekalbėsiu.“