„Rusijoje labai daug vienišų balzakiško amžiaus moterų ir labai trūksta brutalių mačo. Mano manymu, televizija persistengė brukdama savo žiūrovams jaunus herojus. O vidutinio amžiaus moterys liko be savo gerbėjų, susidarė didžiulė neužpildyta niša. Štai ją ir užpildė S. Michailovas“, - teigė prodiuseris Josifas Prigožinas.
Neįtikėtinas S.Michailovo atliekamų meilės baladžių populiarumas sukėlė žiūrovų, ypač moterų susidomėjimą jo šeimynine padėtimi. Klausiamam dainininkui dažnai sėkmingai pavykdavo išsisukti arba nutylėti šią subtilią temą. Bet atlikėjas nesikrato klijuojamos jam „mergišiaus“ etiketės.
Priešingai – svajonių vyro naujausias įgyvendinamas kūrybinis sumanymas – patalynės komplektai, išmarginti S.Michailovo dainų žodžiais ir natomis. O ant pagalvės užvalkalo puikuojasi natūralaus dydžio jo galvos atvaizdas. Moteris padeda galvą ant pagalvės ir įsivaizduoja mieganti su garsiuoju dainininku.
Kelia nemalonius prisiminimus
Pirmoji oficiali S.Michailovo žmona buvo Ina Gorb, kaip ir jis, gimusi ir užaugusi Sočyje. Su būsima žvaigžde Ina susipažino 1990 metų viduryje, o 2003 metais, S.Michailovui kopiant į muzikos olimpą, susilaukė nuo jo sūnaus Nikitos.
„Stasas – labai darbštus, tačiau Ina padarė didelę teigiamą įtaką jo karjerai, - pasakojo buvęs dainininko uošvis Ivanas Gorbas. – Ji padėjo jam parašyti dainų tekstus, nusifilmavo pirmame jo vaizdo klipe ir 1990 metų pabaigoje, po vestuvių, įkalbėjo vyrą persikelti į Maskvą“. Bet S.Michailovui populiarėjant, jiedu imdavo vis dažniau pyktis ir nebesutarti. Savo interviu dainininkas dažnai mini, kad savo skyryboms su žmona paskyrė daugelio mėgstamą dainą „Štai ir viskas“. Tiesa, nei apie pačią Iną, nei apie santykius su ja nieko nepasakojo.
„Dviejuose S.Michailovo albumuose yra dainų, kurių bendraautorė jo žmona, - sakė dainininko prodiuseris. - Todėl 1997 metais įrašant savo pirmąjį albumą „Žvakė“ Peterburgo įrašų studijoje, dalyvavo ir ji“. Tada S. Michailovas gyveno su žmona išnuomotame avariniame bute, nebuvo ko valgyti ir todėl jie greitai grįžo į Sočį. O 2000 metais į Maskvą S.Michailovas atvyko jau be žmonos. Jis gyveno pas savo bičiulį Sergejų Kononovą, kuris ir tapo atlikėjo direktoriumi.
„Palauk, kol aš čia įsitvirtinsiu!“, - sakė jis žmonai. Todėl Ina toliau ramiai gyveno Sočyje ir augino jųdviejų vaiką. Atvažiuodavo pas vyrą į Maskvą vos pora kartų per metus, kol galų gale jiedu išsiskyrė. „Мan nemalonu prisiminti S.Michailovą. Aš ištraukiau jį iš duobės, kai jis buvo niekas ir niekas jo niekur nepriėmė. Organizavau jam Piteryje pirmuosius koncertus. O jis su manimi labai negražiai pasielgė“, - sakė buvusi žmona Ina.
Nėščią draugę išmetė į gatvę
Bet dar neišsiskyrusio S.Michailovo antrosios pusės vietą mėgino užimti džiazo dainininkė Natalija Zotova. Ji – dainininkės Valerijos pusseserė. Kol teisėta žmona Ina sėdėjo namuose su mažuoju Nikita, Natalija važinėjo su S.Michailovu į gastroles kaip pritarianti vokalistė. Įsiliepsnojo audringas romanas, pasibaigęs 2005 metais dukters Darijos gimimu. Dainininkas iš karto paliko moterį ir net kratėsi nesantuokinės dukters, nenorėdamas jos pripažinti.
Natalija liko viena su kūdikiu. Kurį laiko gyveno mažame išnuomotame Maskvos bute. Tada labai miglotos buvo ir darbo perspektyvos. Į pagalbą atskubėjo pusseserė Valerija su vyru J.Prigožinu: pora paskolino pinigų butui, pripirko drabužėlių mažylei, kitų daiktų. Kol giminaitė tvirtai atsistojo ant kojų.
„Aš nelabai pažįstu S.Michailovą ir negaliu pasakyti – geras jis ar ne, - sakė J.Prigožinas. – Taip, jiedu gyveno kartu. Susilaukė vaiko. O kas ten įvyko – jųdviejų asmeninis reikalas. Žinau tik tiek, kad Natalijai pastojus S.Michailovas žiemą išgrūdo ją į gatvę tiesiog su šlepetėmis ir plona suknele. Tada Valerija man ir pasakė, kad reikia padėti pusseserei. Davėme pinigų butui, berods, 70 tūkst. ar 100 tūkst. dolerių – nebeprisimenu“.
Natalija dirbo nesudėdama rankų iki paskutinės nėštumo dienos. Dainuodavo įvairiuose restoranuose ir klubuose. Ir važinėjo į gastroles kartu su Jurijumi Antonovu.
„Ji labai atsakingas ir padorus žmogus – grąžino visus pinigus. Dabar jos su S.Michailovu geri santykiai. Jis padeda dukteriai. Manau, kad jis teisingai pasielgė. Mėgsti čiuožti nuo kalnelio, mėk ir rogutes užsinešti... Reikia ne tik sugebėti įdėti savo daiktą į skylutę, bet ir būti atsakingam“, - teigė prodiuseris.
Paviliojo žinomo futbolininko žmoną
2006 metais S.Michailovas vedė Iną Kančelskis. 2009 metais pora susilaukė dukters Ivankos, o jauniausią dukterį Mariją Ina pagimdė 2012 metais rugsėjo mėnesį.
I.Kančelskis tapo grožio konkurso „Мis Kirovograd 1990“ nugalėtoja 15 metų buvo lietuvių kilmės (tėvas – Antanas Kančelskis) žinomo rusų futbolininko Andrejaus Kančelskio žmona, pagimdžiusi jam tris vaikus. 2004 metais kartu su kitomis Rusijos futbolininkų žmonomis pozavo apsinuoginusios žurnale FHM.
„Ina moraliai padeda man įmušti įvarčius ir nepamesti galvos triumfo akimirką, - kažkada sakė viename savo interviu Andrejus Kančelskis. - Jau nekalbant apie buitį. Juk mums, amžiniems klajokliams, nėra kada net vinies įkalti į sieną. Štai baigsiu žaisti ir grąžinsiu šeimai tai, ką esu skolingas per visus tuos metus... Palikus futbolą, žinoma, mano gyvenimas pasikeis. Bet jis niekada nebus nuobodus ir nykus. Juk greta manęs bus trys artimiausi mano žmonės – sūnus, duktė ir žmona. Ina - svarbiausia ir vienintelė mano meilė“.
Tačiau 2006 metų pabaigoje A.Kančelskiui sužaidus paskutinį mačą, jo svarbiausia ir vienintelė meilė jau buvo greta kito vyro – Staso Michailovo. Kaip tai nutiko, dainininkas linkęs nutylėti. Bet dabar visas savo dainas apie meilę jis skiria tik žinomo futbolininko buvusiai žmonai.
„Aš gerai pažįstu A.Kančelskį ir jo buvusią žmoną, - sakė legendinio ansamblio „Samocvieti“ vadovas Jurijus Malikovas. – Esu aistringas futbolo gerbėjas. Visada palaikiau „Dinamo“ klubą ir buvau laimingas, kai šis talentingas futbolininkas žaidė mano mylimoje komandoje.
Gaila, kad Andrejui perėjus žaisti į Samaros „Sparnus“, o paskui apskritai baigus karjerą ir tapus įmonės generaliniu direktoriumi, jis retai būdavo Maskvoje. Bendraujame mes ir su buvusia Andrejaus žmona ir su jos dabartiniu vyru Stasu Michailovu. Su jais gyvena Andrejaus vaikai, kurie palaiko normalius santykius su tėvu“.
Turi šešis vaikus
Balandžio 27-oji – visada laisvadienis S.Michailovo gastrolių grafike. Dainininkas stengiasi pažymėti savo gimtadienį artimų žmonių rate – su žmona Ina ir vaikais (jų vyras turi šešis: bendrus Ivanką ir Mariją, sūnų Nikitą iš pirmosios santuokos, Dariją - jo meilės romano su Natalija Zotova vaisių. O Andrejus ir Ieva – Inos vaikai iš pirmosios santuokos).
Jo gerbėjos iki šiol nesupranta: kaip itin trumpai trukusi dainininko pažintis su Ina Kančelskis peraugo į romaną, kurį vainikavo sutuoktuvės? Kaip peroksidinei blondinei, turinčiai du vaikus, pavyko nutempti į santuokos rūmus turtingiausią Rusijos šou verslo įžymybę?
Į šį klausimą sunku atsakyti ir Kirovogrado medicinos koledžo dėstytojams. Jame kažkada mokėsi dabartinė S. Michailovo žmona, kurios mergautinė pavardė Ponomariova. „Ina buvo darbšti studentė, nors mokėsi vidutiniškai, - pasakojo pediatrijos dėstytoja Liudmila Čamlaj. – Užtat buvo nepralenkiama pirmūnė mados klausimais. Tais laikais šinjonai buvo retenybė, o Ina jau nešiojo pritvirtintą ištaigingą ilgų plaukų uodegą“.
Augo Ina eilinėje sovietinėje šeimoje, Ukrainos provincijos darbininkų rajone. Motina dirbo laborante aviacijos mokykloje, o tėvas – aviacijos dispečeriu. Mergina aktyviai nedalyvavo saviveikloje ir į sceną niekada nesiveržė. O paskui, visų nuostabai, tapo grožio konkurso „Мis Kirovograd-1990“ nugalėtoja.
„Ina nenorėjo dalyvauti, - dalijosi prisiminimais mokytoja Tamara Ivanovna. – Kadangi tai buvo komjaunimo komiteto pavedimas, mergina negalėjo atsisakyti. Laimėjus konkursą ant jos kaip iš gausybės rato pasipylė organizatorių pasiūlymai dalyvauti prestižiniuose konkursuose. Bet jai neleido mama grumtis dėl teisės tapti gražiausia ukrainiete. Ji auklėjo Iną ir jos vyresnę seserį labai griežtai“.
Tėvas vos nenušovė dukterų
Nelepino dukterų ir tėvas. Greičiau priešingai – Viktoras Ponomariovas buvo tikras namų tironas. Namo kaimynai prisimena užguitas Ponomariovų mergytes, kurios kaip ugnies bijojo tėvo. Jis gėrė kasdien ir kėlė skandalus. Neretai paleisdavo į darbą ir kumščius, o Ina su mama ir sese bėgdavo slėptis pas kaimynus.
„Vieną kartą Viktoras prisigėręs vos nenušovė savo dukterų iš medžioklinio šautuvo! – раsakojo Ponomariovų kaimynė Alina Jariš.- Mergytes per stebuklą išgelbėjo motina, paskutinę akimirką griebusi už šautuvo koto ir nukreipusi į lubas. Bet dėl to įvykio jam pavyko išsisukti“.
„Apskritai Vitiokas buvo neblogas vyras, - užstojo kaimynas Aleksejus. – Dėl visko kaltas persitvarkymas: 1990 metais V.Ponomariovas neteko darbo ir pradėjo smarkiai gerti. Ėmė viską nešti iš namų“.
S.Michailovo uošvio gyvenimas baigėsi tragiškai kalėjime. Kaip Viktoras atsidūrė už grotų, vietos gyventojai spėlioja iki šiol.
Anot vienų kaimynų, būdamas girtas V.Ponomariovas įsmeigė peiliu žmonai į kepenis. S.Michailovo uošvė tada per stebuklą išgyveno. Beveik du mėnesius išgulėjo reanimacijoje. Jai buvo atlikta ne viena operacija. O sutuoktinis atsidūrė už grotų. Ten Viktorą sąžinė užgraužė.
Jis parašė priešmirtinį laišką, paprašė šeimos atleidimo ir pasikorė. Tuo tarpu kiti kaimynai pasakojo, kad sužalojęs peiliu žmoną, dar kažką sumušė. Žmona jam atleido, užtat nukentėjęs vyras padavė jį į teismą ir grasino atkeršysiąs. Taip ir nutiko: V.Ponomariovą kalėjime papjovė.
Ant sūnaus kapo - tik pavardė
Ina tada jau buvo ištekėjusi už žinomo futbolininko A.Kančelskio. Sportininkas nelaukė, kol jo mylimoji baigs medicinos mokyklą ir išsivežė ją į Angliją, kur buvo pasirašęs sutartį su futbolo klubu „Manchester United“.
„Andrejaus ir Inos romaną stebėjo visa komanda, - sakė A.Kančelskio pirmasis treneris. – Ji dažnai ateidavo į stadioną, stebėjo rungtynes, laukdavo jo po mačo. Prisimenu, kaip jis pirmą kartą atvyko iš Anglijos į Kirovogradą apsikrovęs dovanomis. Galėjo leisti sau pavaišinti visus draugus restorane.
Galvoju, bet kuri mergina svajojo apie tokį vyrą. Inai ir Andrejui nusprendus susituokti, jo motina buvo kategoriškai prieš. Pykčio protrūkiais ji rėkė ant Inos: „Tu – Kirovogrado prostitutė! Мano sūnus su tavimi atsidurs gatvėje!“. Ko gero ji tada nesuvokė, kaip tiksliai išsipildys šie jos pasakyti žodžiai“.
Tuo tarpu Andrejaus tvirtinimu, šeimyninis gyvenimas Anglijoje - laimingiausias jo gyvenimo metas. Svaiginanti karjera futbolo klube „Manchester United“, didžiulis atlyginimas, gražuolė žmona. Po kiek laiko sutuoktiniams buvo suteikta Didžiosios Britanijos pilietybė. Bet Ina taip daugiau ir nesimokė, nes laukėsi vaikelio. Deja, nėštumas baigėsi tragiškai: kūdikis gimė negyvas.
„Palaidojome sūnelį Mančesteryje, - pasakojo Andrejus. – Anglijoje priimti kremuoti mirusįjį, bet mes norėjome laikytis pravoslavų tradicijų ir palaidoti vaikelį. Mes su Ina raudojome prie kūdikėlio kapo. Pastatėme paminklą, ant kurio buvo iškalta tik pavardė „Kančelskis“, nes nespėjome duoti sūneliui vardo“.
Praėjus metams po tragedijos sutuoktiniai susilaukė sūnaus Andrejaus, o po to dukters Ievos. Sportininkas dievino žmoną ir visiems kalbėjo, kad tik ji ir jo vaikai yra jo gyvenimo prasmė. Ina – vienintelis žmogus, kuriuo jis labiausiai pasitiki pasaulyje. Tačiau kažkada buvusi draugiška šeima ėmė byrėti į šipulius Inai vos susipažinus su Sočio dainininku Stasu Michailovu po koncerto.
Nepavyko užkariauti sostinės
S.Michailovo kelias į šlovę nebuvo lengvas ir greitas. Jis gimė 1969 metais balandžio 27 dieną Sočio mieste, lakūno šeimoje. Staso vaikystė buvo tokia, kaip ir daugumos sovietmečio vaikų: jis nesvajojo apie šlovę ir sceną, o rengėsi eiti senelio ir tėvo pėdomis - taip pat tapti lakūnu. Todėl baigęs mokyklą jis įstojo ne į muzikos mokyklą, o į Minsko civilinės aviacijos mokyklą. Tačiau Stasas greitai suprato, kad aviacija - ne jam. Prasimokęs vos pora kursų, S.Michailovas metė mokslus ir buvo pašauktas į armiją.
„Jei būdamas 20 metų būčiau pasiekęs šlovės, tai manęs kaip dainininko jau nebūtų buvę. Prieš 20 metų nesupratau, kodėl kur beėjau visur durys buvo „užrakintos“, o dabar suprantu, kad tai ir buvo kelio pradžia. Man negėda žiūrėti žmonėms į akis, o šlovė dabar man mažai ką reiškia, nes suprantu, kaip žmogus jos pasiekia“, - viename savo interviu sakė artistas.
Grįžęs iš armijos S.Michailovas įstojo į Tambovo kultūros institutą, bet taip jo ir nebaigė. Nepaisant to, 1992 metais jis išvyko užkariauti Maskvos. Tada šalis išgyveno sunkų sukrėtimo laikotarpį, todėl jai visai nerūpėjo pradedantys dainininkai. Bet S. Michailovas nenuleido rankų: rašė dainas būsimam albumui, dalyvaudavo kad ir nedideliuose muzikos konkursuose.
Bet iš pirmo karto jam nepavyko užkariauti sostinės. 1997 metais visuotinai nuvertėjus pinigams, S.Michailovo pirmasis albumas „Žvakė“, vietoj laukiamų pinigų, atnešė vien nuostolius.
Bet Stasas ir toliau kūrė vieną dainą po kitos, koncertuodavo nedidelėse salėse. Po to vis dažniau buvo galima išgirsti jo dainas „Šanson“ radijuje. Praėjo beveik 10 metų, kol galų gale jis pasiekė trokštamo: buvo apdovanotas premija „Auksinis gramofonas“, pradėjo rengti koncertus Kremliaus rūmuose ir tapo vienu populiariausių Rusijos atlikėjų.
Apie savo pastarąją žmoną Iną Stasas kalba su ypatingu švelnumu. „Kai mudu susitikome, jau buvome brandaus amžiaus, todėl sunku kalbėti apie kažkokį įsimylėjimą. Man atrodo, kad tai nebuvo atsitiktinis susitikimas. Neapsieita be Dievo palaimos. Mes laimingi, nes Dievas duoda mums vaikų ir mes žiūrime su Ina į vieną pusę“, - teigė atlikėjas. Anot jo, Ina tokia moteris, kokios jis ieškojo daug metų. Dabar ji daugiausiai laiko skiria šeimai ir tik retsykiais pasirodo viešumoje kartu su vyru. „Karjeros siekiančiai moteriai nebelieka laiko šeimai, todėl mano žmona nedirba“, - tvirtino S.Michailovas.
Kaip daugiavaikis tėvas S. Michailovas su malonumu samprotauja ir apie vaikų auklėjimą. „Mes su žmona savo vaikams suteikėme vienodas sąlygas – jie visi lygūs. Vis dėlto mūsų šeimoje pirmoje vietoje - tikėjimas. Be jo nieko nebūtų buvę ir mano gyvenime... Nors savo atžalose aš neįžvelgiu genijų, kol kas negaliu pasakyti, ko jos siekia.
Pamatysiu – padėsiu. Nenoriu, kad mano vaikai būtų nevykėliai. Mane su broliu tėvai auklėjo labai paprastai. Mano tėvai nėra girdėję iš manęs žodžio „noriu“. Galėdavo - nupirkdavo. Todėl kiekviena dovana buvo vertinama“, - sakė atlikėjas.
Buvo aistringas kazino žaidėjas
Dainininkas su malonumu pasakoja apie savo vaikystę, anksti atsiskleidusius kūrybinius sugebėjimus ir pirmąjį savo koncertą ant medaus statinaitės. Taip pat neslepia, kaip ne vienerius metus mėgino užkariauti sostinę, versdamasis atsitiktiniais uždarbiais: dirbo krovėju, gatvėje pardavinėjo juostines kasetes, o vėliau bandelių kepimo įrenginių tiekėju. Bet niekada nei žodžiu neužsiminė apie darbą žaidimų automatuose ir kazino.
1990 metais Stasas pagal pažintį (muzikantas tada draugavo su žaidimų automatų „Šans“ tinklo vyriausiojo buhalterio sūnumi, turėjusių savo taškų Adlerio restorane „Vzliot“, pensionate „Burgas“, sanatorijų komplekse „Kurgorodok“).
„Vietos pelningos, lankytojų srautai nemažėjo. Būdavo taip, kad žmogus per dieną išleisdavo pinigų tiek, jog už juos buvo galima nusipirkti automobilį. Staso pareigos buvo kasa, techniniai darbai ir patikrinimai. Bet po darbo ir pats labai mėgdavo paridenti kauliuką“, - pasakojo buvęs S.Michailovo kolega.
Anot jo, tada S.Michailovas buvo neįtikėtinai populiarus tarp moterų. „Jis kaip reikiant siausdavo su jomis! Po audringos nakties su moterimis ryte ateidavo į darbą su stipriu pagirių kvapu, - tvirtino buvęs kolega. – Stasas visada su savimi nešiodavosi specialų tirpalą – miramistiną, kuriuo išsitepdavo prieš lytinį aktą, norėdamas išvengti venerinių ligų. Jo galvoje tebuvo seksas, seksas, seksas“.
Honorarai - jau kuklesni
Koncertų organizatorių tvirtinimu, S.Michailovas pastaraisiais metais uždirba vos ne daugiau už visas Rusijos šou verslo įžymybes. Todėl neturėtų skųstis, kad jam neužtenka pinigų savo buvusios žmonos ir meilužių vaikų išlaikymui.
„Prieš kiek laiko mano partneriai iš vieno didelio Rusijos miesto paprašė organizuoti pas juos S. Michailovo koncertą, - sakė koncertų organizatorius Sergejus Čertkovas. – Aš paskambinau jo direktoriui ir išsiaiškinau: už pasirodymą privačiame renginyje S.Michailovui moka vidutiniškai 70 tūkst. eurų, o už įprastą koncertą - milijoną rublių (apie 25 tūkst. eurų). Akivaizdu, honorarai nėra maži.
Tuo tarpu dabar N.Baskovui moka 60 - 80 tūkst. eurų, F.Kirkorovui - 50 tūkst, o D.Bilanui - vos 30 tūkst. Tačiau mano partnerių tai nė kiek nenustebino. „Paklausk S.Michailovo, kada dabar bus jo artimiausia laisva diena!“, - pasakė jie man. Bet jų laukė didelis nusivylimas. „Mes nepriimame paraiškų vienam koncertui, - „užgiedojo“ man Staso direktorius. – Mes atsižvelgiame į paraiškas tik nuo 14 koncertų. Be to, artimiausią pusmetį laisvų dienų nebėra. Viskas jau suplanuota“.
Anot koncertų organizatoriaus, tokiu populiarumu negali pasigirti net Grigorijus Liepsas. Nors jo koncertų honorarai ir didesni – nuo 40 iki 60 tūkst. eurų, o už atskirus privačius koncertus siekia net daugiau kaip 100 tūkst. eurų. Bet jis dažnai sugadina reikalą neadekvačiai elgdamasis. Todėl S.Michailovas labiau laukiamas. Užtat jau spėjo pasistatyti namus ne tik Rusijoje, bet ir Ispanijoje, Italijoje, Kroatijoje.
Tuo tarpu rusiškojo „Forbes“ duomenimis, praėjusiais ir užpernai S.Michailovas užėmė pirmąją vietą tarp Rusijos šou verslo atstovų, per metus uždirbęs atitinkamai 21 ir 20 mln JAV dolerių. Tačiau 2013 metais jo pajamos gerokai sumenko: atlikėjas uždirbo „tik“ 9,8 mln dolerių.
Parengė Sniegė Pilypienė