Tarp bylos kaltinamųjų buvo ir Palangos verslininkas Gediminas Jacka. Jis nuo bausmės išsisuko. Kas tai per veikėjas?
Jį persekiojo juoda karma. Taip apie savo tėvą, prieštaringos reputacijos verslininką yra pasakojusi vyriausioji duktė, aktorė Eglė Jackaitė.
Žinoma aktorė omenyje turėjo nesėkmingą santuoką su jos motina Gileta, kuri buvo įklimpusi į alkoholizmą. Iš pirmos santuokos G.Jacka turi ne tik dukrą, bet ir sūnų Žilviną. Tačiau ir antroje šeimoje vyras patyrė juodosios karmos išbandymus - žmona Gražina mirė nuo vėžio būdama 25-erių metų. Su šia moterimi jis susilaukė sūnaus Deivido, kuris yra linkęs į nusikaltimus. Trečiąkart vedęs G.Jacka su žmona Virginija susilaukė dviejų dukterų – Ventos ir Virgedos. Buvo kalbama, kad ir trečioji žmona serga sunkia liga.
Baiminosi grasinimų
Po beveik penkerius metus trukusio nagrinėjimo Vilniaus apygardos teismo paskelbtas nuosprendį didelės apimties baudžiamojoje byloje dėl žmogžudysčių, banditizmo ir kitų sunkių nusikaltimų G.Jackai buvo išganingas. Šįkart jam pavyko išvengti juodosios karmos.
Trys asmenys už itin sunkius nusikaltimus kalės iki gyvos galvos. Tokia bausmė skirta Audriui Skėriui, Markui Kardišauskui ir Šarūnui Juodžbaliui. Tarp bylos kaltinamųjų - vienas iš Palangos verslininkų G.Jacka, su Kauno nusikalstamu pasauliu siejami Arikas Pastuškovas ir Jonas Bielskis. Pastarasis dabar bendradarbiauja su teisėsauga ir yra saugomas valstybės.
J.Bielskiui teismas skyrė penkerius metus nelaisvės pataisos namuose. G.Jackos atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas suėjus senaties terminui.
E.Jackaitė vienam „Lietuvos ryto“ žurnalui yra atvirai papasakojusi apie grasinimų baimę, kuri buvo susijusi su šia byla.
„Po kelių minučių privažiuosiu. Aš su juodu džipu, pažinsi“, - greitakalbe bėrė Eglė ir netrukus jau mojavo pro savo didžiulės mašinos langą. Interviu vyko Klaipėdoje, vairuotoja be perstojo tarškėjo, o kiti automobiliai skubėjo trauktis iš kelio.
„Tai tu nesislapstai, drąsiai rodaisi mieste“, - žurnalistė pasitelkė juodąjį humorą. Pokštas iš tiesų neskambėjo juokingai, nes Eglės tėvui G.Jackai ir jo šeimai tai buvo sunkus metas.
Iš policijos panosės pabėgus Kauno kriminalinio pasaulio autoritetui J. Bielskiui, Jackai neteko ramybės ir užsidarė tarp keturių namų sienų.
Pagal J.Bielskio parodymus G.Jacka buvo apkaltintas sunkiais nusikaltimais ir kuriam laikui atsidūręs kalėjime. Tada netylėjo ir jis: savo ruožtu pareigūnams pranešė apie J.Bielskio reketą, kurį kentė daugelį metų. Dabar, bijodami į laisvę ištrūkusio žmogaus keršto, Jackai neleidžia į mokyklą paauglių dukterų, apsirūpino visomis įmanomomis apsaugos priemonėmis.
Vidaus reikalų ministro jie paprašė šeimai valstybės apsaugos. „Žinoma, tėtis jaudinasi ir dėl manęs. Kasdien skambinėja, klausia, ar nesijaučiu sekama. Liepia ypač saugoti sūnų Jokūbą. Bet man atrodo, bus, kaip bus, - kalbėjo Eglė. - Kodėl kažkokio nusikaltėlio nuotykiai turi koreguoti mano gyvenimą? Ar aš turiu atsisakyti savo planų dėl to, jog kažkas jį paleido? Prie visko jau pripratau: grasinimų, apkalbų, telefono pokalbių klausymo. Kai paskambinu tėčiui ir ragelyje ima dūgzti, perduodu tiems žmonėms linkėjimus. Jei bus lemta, nuo mirties nepabėgsiu: gyvenimas daugybę sykių įrodė, kad ne viskas mano valioje. Todėl nesiruošiu graužtis iš baimės“.
Duoto pažado neištesėjo
Teisiamųjų suolą daug metų trynusio palangiškio G.Jackos, kuris buvo kaltinamas žmogžudystės užsakymu ir kitais nusikaltimais, sūnus Deividas jau pernai vasarą aplenkė tėvą ir pirmas išgirdo nuosprendį.
Trisdešimtmečiam D.Jackai už apgaule įgytą didelės vertės svetimą turtą skirti treji metai nelaisvės. Klaipėdietis taip pat turės atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą – 250 tūkst. litų.
Ši teismo nuosprendžiu pasibaigusi istorija prasidėjo prieš penkerius metus. Tada į prokuratūrą kreipėsi 35 metų klaipėdietis Vaidas Buivydas ir papasakojo, kad 2008 metų pavasarį D.Jacka įtikino jį sudaryti žodinę sutartį. Vyras įsipareigojo parduoti D.Jackai du brangius automobilius „Mercedes-Benz SL 500” už 250 tūkst. litų. D.Jacka žadėjo iki metų pabaigos sumokėti visus pinigus, tačiau pažado netesėjo. Klaipėdos apylinkės teisme D.Jacka kaltės nepripažino ir tikino jokio nusikaltimo nepadaręs.
Iš pradžių pasigyrė verslu
Automobiliais prekiaujantis V. Buivydas pasakojo, kad su D. Jacka buvo pažįstamas penketą metų – kartais susitikdavo, išgerdavo kavos.
„Jis man paskambino ir pasidomėjo, kokių automobilių turiu. Paminėjau brangiausius. Tuomet jis pasakė, kad domisi tik „Mercedes-Benz” marke, – teisme pasakojo V.Buivydas. – Netrukus mes susitikome jo biure I. Kanto gatvėje.
Atvažiavau „Mercedes-Benz SL 500”. Deividas sėdo prie vairo išbandyti, nuvažiavome į Karklę. Jis aprodė savo valdas, statomus kotedžus, kalbėjo, kad čia investavo maždaug 10 mln. litų. Grįžome atgal. Sutarėme, kad pirks abi mašinas už 250 tūkst. litų.” Vyrai sutarė, kad už pirkinį bus atsiskaityta iki metų pabaigos. D. Jacka sakė, kad išveš automobilius į Vokietiją.
Ėmė vengti susitikimų
V.Buivydas išregistravo abu automobilius ir su draugu nuvairavo juos į Kretingos gatvę, kaip buvo nurodęs D.Jacka. Namo šeimininkei jis atidavė automobilių dokumentus ir raktelius. Tuomet verslininkas paskambino D.Jackai, pasakė, kad automobilius pristatė, ir paprašė pasirašyti sutartį, bet šis neturėjo laiko.
„Po kelių dienų susitikome kavinėje. Jis sakė – viskas gerai, tikėk mano žodžiu. Sakė, kad Gruzijoje investuoja kelis milijonus, pats važinėjo brangia mašina, pirko telefoną už 20 tūkst. litų. Aš juo tikėjau, maniau, kad jo žodis tvirtas, net nebepatogu buvo prašyti sutarties”, – dėl savo patiklumo apgailestavo V.Buivydas. 2009-aisiais D. Jacka pradėjo slapstytis, nebeatsakinėti į telefono skambučius. Suvokęs, kad yra apgautas, V.Buivydas kreipėsi į prokuratūrą.
Duktės ryšys su tėvu - stiprus
„Lietuvos ryto“ žurnalui MM E.Jackaitė yra atvirai pasakojusi apie tvirtą savo ryšį su tėvu. Lrytas.lt skaitytojams - šio pokalbio įdomiausios vietos.
- Ar tėtis mamos neatstojo?
- Jis visada buvo šeimos ramstis. Jis labai mus mylėjo, rūpinosi - ir nagiukus karpydavo, ir iš darželio pasiimdavo. Tėtis visą laiką norėjo būti ne tik tėčiu, bet ir mūsų draugu. Visada jaučiau jam baimingą pagarbą ir didžiavausi juo.
Nebuvome standartinė šeima. Džiaugdavomės tuo, ką turime. Tėtis mus vadindavo - „mano guminukai“, nes mums su broliu visuomet viskas būdavo gerai.
Buvome šviesūs vaikai. Visada pirmi - ar sporte, ar literatūroje. Ir žmonės mus mylėjo. Bet nepakęsdavau, jei imdavo gailėtis. Atsimenu, kai tėtį nuteisė, gyvenome pas močiutę. O ten susirinkdavo visos jos draugės ir prasidėdavo: vargšai vaikai, mama paliko, tėtis kalėjime, pagailėkime. Visą laiką stengėmės įrodyti - mes normalūs, mums viskas gerai.
Būdavo neretai, visiems įrodinėdavome, kad viskas puiku. Kai ateidavo iš tarnybų tikrinti mūsų namų, nieku gyvu neišsiduodavome, stodavome mūru už savo šeimą.
- Tėvui atliekant bausmę visą laiką gyvenote su močiute?
- Brolis gyveno. Pamotė susirgo vėžiu. Važinėjo po ligonines. Kadangi tuo metu jau turėjome jaunesnį brolį Deividą, tapau aukle. Gyvenau visur, net pas auklėtoją. Būdavo, porą mėnesių apsistoju pas vienus gimines, porą mėnesių pas kitus. Jokių ožių rodyti niekada negalėjau. Kai neturi pasirinkimo, privalai prisitaikyti.
Subrendau išgyvenusi kančias ir vargą. Tai užgrūdino. Ir už tai aš dėkinga likimui. Niekada nebūčiau tokia, kokia esu dabar, jei ne vaikystėje patirtos traumos. Būdavo laikas, kai galvodavau - tik mama galėtų mane suprasti. Pradėjusi bręsti galvodavau, o kažin kaip mano mamai buvo? Taip norėdavosi pasimatyti, pasikalbėti. Į klausimą kaip mano mama atrodė, dažniausiai sulaukdavau atsakymo: „Eik, į veidrodį pasižiūrėk“.
Visi kalbėjo, kad ji buvo labai graži. Bet tik tiek. Kai po daug metų ją išvydau, ji jau buvo labai pasikeitusi, bet vis tiek pastebėjau, kad ji buvo nepalyginamai už mane gražesnė. O aš susirinkau ne tik jos, bet ir tėčio bruožų.
- Sugebėjote atleisti mamai?
- Vaikystėje buvau palikta ir labai įskaudinta. Apie atleidimą net kalbos negalėjo būti. Visada įsivaizduodavau, kad sutikusi ją paklausiu, kaip ji galėjo mus palikti. O pati susilaukusi vaiko kitaip į viską pažiūrėjau. Supratau, kokia ji buvo nelaiminga. Nesusiklostė jos gyvenimas ir už tai jos nei smerkti, nei teisti negaliu.
Dabar, kiek galiu bandau, jai padėti. Po truputį bandome bendrauti. Kažkokio ypatingo ryšio nėra, bet tai natūralu -- pirmą kartą ją išvydau tik prieš dešimtį metų, būdama 23-ejų. Norėčiau, kad bent dabar jai būtų lengviau gyventi. Neseniai nupirkau jai bendrabučio tipo butuką. Visi man patarinėjo registruoti jį savo vardu. Bet jis nekainavo kažin kokių pinigų, o aš noriu, kad mama pajustų kažkokią atsakomybę. Praras tą butą, tai praras.
Priimu ją tokią, kokia ji yra. Jeigu ji laiminga taip gyvendama -- tebūnie. Ji nenori keistis. Buvau parsivežusi ją porai mėnesių į Klaipėdą, bandžiau gydyti. Eidavome kartu ir į teatrą, ir į paplūdimį, kartu lankėmės ir gydymo kursuose. Apie alkoholizmą dabar žinau beveik viską. Kai ją pirmą kartą atsivežiau, jos nenorėjo priimti net ligoninė. Buvo visa utėlėta, mušta permušta. Vargšė moteris, man labai labai jos gaila.
- Kaip tėvas žiūri į tai, kad dabar globojate jus palikusią mamą?
- Jis sako, kad jam ji - mirusi. Kiek suprantu, jis labai mylėjo tą moterį ir sunkiai pamiršo. Todėl visiškai išbraukė ją iš savo gyvenimo. Tai buvo didelė jo gyvenimo meilė.
