Svarmenys ant sofos, lėkštėje ant staliuko – anyžiniai saldainiai ir šalia įjungtas televizorius. Aktorius įsitaisė tarp dviejų violetiniu plastiku aptrauktų svarmenų ir pademonstravo, kaip žiūrėdamas rytines televizijos laidas kilnoja sunkumus.
„Tik treningų nefotografuokite“, – paprašė vyresniajai kartai gerai žinomas scenos meistras.
Jis daugiau nei mėnesį dienas leidžia savo 87 metų motinos bute Vilniuje. Prieš tai tris mėnesius tysojo ligoninėje. Pirmąsias trisdešimt dienų gulėjo kaip kuolas – visai nejudino galūnių.
Vyras jau manė, kad dienas baigs slaugos namuose, nuo šono ant šono vartomas slaugių. Vis dėlto jam nusišypsojo laimė.
Praėjo keturi mėnesiai po nelaimės, ir vilnietis pasiramsčiuodamas lazdele jau nueina į polikliniką, parduotuvę. Nuklibinkščiuoja ir iki aklųjų bibliotekos knygų akliesiems įgarsinti.
Pasakoti apie didįjį nelaimingą nuotykį aktorius pradėjo prisimindamas šventuosius. „Buvo vasaros pabaiga. Atsimenu tas rugpjūčio dienas – 27-ąją ir 28-ąją.
Tai šventojo Augustino ir jo motinos šventosios Monikos dienos.
Šventasis Augustinas teikia vilties, kad galima iš girtuoklio, nusidėjėlio virsti tyru žmogumi.
Jo „Išpažinimai“ – unikalūs tekstai. Vien dėl to tas dienas prisimenu“, – sakė R.Ramanauskas.
Jis ir pats – kaip šv.Augustinas. Anksčiau buvo nusidėjėlis, dabar – žmogumi tampa. Aktoriaus įsitikinimu, jis ir dviračiu vertėsi, kad išmoktų pamoką – nebepuotautų net švenčių proga.
„Išdidžiai uždariau vasaros sezoną. Aplankiau draugus.
Buvo apėmusi šventimo nuotaika. Iš miestelio į savo sodybą, iki kurios tėra 3 kilometrai kelio, grįžau dviračiu su pilnu krepšiu prekių“, – išraiškingai aplinkybes dėstė menininkas.
Vasarą aktorius leido savo vienkiemyje Švenčionių rajone, 80 kilometrų nuo Vilniaus. „Perestroikos“ laikais menininkams būdavo leidžiama nusipirkti ūkius neva bulvėms auginti.
Trobesiuose įsikurdavo kūrybinės dirbtuvės. Taip sodybą 1988-aisiais įsigijo ir R.Ramanauskas.
Pagal Zodiaką būdamas Vandenis, Romas dažnai pasijunta amžinas paauglys, avantiūristas, staigių judesių meistras. Ir keliaujant į sodybą iš draugų kažkas jam įkirpo į uodegą, jis kirto kampą.
„Neįvertinau kalvų ir skardžių, lėkiau į griovį su dviračiu. Neatidžiai, tik pats save galiu kaltinti. Puoliau į griovį stačia galva ir verčiausi per sprandą“, – neslėpė dviračių entuziastas.
Visą vasarą dirbęs fizinius darbus – pjovęs medžius, valęs teritoriją, atkasinėjęs darže pasislėpusį akmenyną – vyras po kryčio staiga pasijuto tarsi paralyžiuotas.
Taip ir liko gulėti griovyje, kol vienas kaimynas jį pamatė ir parvežė namo. Jis paliko aktorių gulėti lovoje.
„Manėme, kad per naktį viskas susitvarkys. Bet rytą pajutau, jog visai nieko nebepajudinu. Atėjo lengvas neramumas: o jei niekas neatvažiuos aplankyti?Katinas kniaukia, ėsti nori, o aš nieko negaliu pajudinti“, – išgąstį prisimena vaidybos meistras.
Bet būdamas optimistas neprarado tikėjimo, kad kas nors užsuks į svečius ir jį ras. Netrukus tas pats kaimynas Algis Činčikas, kuris atvežė nelaimėlį namo, atėjo jo aplankyti.
Daugiau nei prieš 30 metų itin populiariame viename pirmųjų SSRS sukurtų serialų „Ilga kelionė per kopas“ vaidinęs ir tada išgarsėjęs R.Ramanauskas dabar kaimyno padedamas pradėjo ilgą kelionę po ligonines.
Iš pradžių į gretimo miestelio, paskui – į Vilniaus.
Gydytojai ištyrė, kad Romui buvo pažeistos kremzlės sprando srityje. Vilniaus medikai kelias valandas operavo aktorių.
Niekas nežinojo, kuo viskas baigsis.
„Aš įžūliai tikėjau, kad viskas susitvarkys. Net nenorėjau atšaukti kelionės į Londoną, į literatūrinį koncertą. Buvo likęs mėnuo iki išvykos.Svarsčiau – juk jau esu pas medikus, jie mane patvarkys – pora adatų, pora tablečių, ir būsiu sveikas kaip ridikas“, – tuomet vylėsi avantiūristas.
Kai suprato, kad stebuklo nebus, kad nejudina nė vienos galūnės, tik tada atšaukė kelionę.
Vieną mėnesį R.Ramanauskas ir jo artimieji gyveno juoda nežinia. Tarsi svetimas kūnas neteikė vilties, kad aktorius vėl kada nors vaikščios, pats valgys, sėdės, vartysis.
Po operacijos prasidėjo ilgas ir nelengvas gydymas. Aktorius negalėjo nė krustelėti. Medicinos seserys jį ne tik maitino, prausė, bet ir versdavo ant kito šono.
„Vyrui su ambicijomis, teatro ir kino herojui prašyti pagalbos labai sunku. Ir ypač kai gaudavau pastabą, kad truputį per dažnai kviečiu padėjėjus“, – prisimena kūrėjas.
Slaugių atvirumas padėjo. Per porą savaičių Romualdas išmoko pats įsisiūbavęs apsiversti. Iš pradžių net iš lovos išlėkė – nerimo 17-metis menininko viduje.
Netrukus prie plaštakos prikabinamu specialiu šaukštu vyras pradėjo pats valgyti.
„Jei jau kurį kartą Kūrėjas bus pakišęs pagalvę, išsikapanosiu“, – pamanė R.Ramanauskas. Reikėjo visko mokytis iš naujo.
Aktorius kiekvieną dieną žengdavo po vieną nedidelį žingsnį į priekį – apsiversdavo, pavalgydavo, atsisėsdavo, savo jėgomis lenta nučiuoždavo iš lovos į vežimėlį.
Jis stebisi, kaip pirmąjį mėnesį neįpuolė į nevilties tamsybes – juk nieko negalėjo. Net išeiti iš šio pasaulio.
„Pagalvodavau, jog į tokią bėdą patekę žmonės, kad kitų nekankintų, bent galėtų pasakyti – „sudie“. Bet net to negali – nieko negali“, – dabar absurdiškus atrodančius svarstymus prisimena aktorius.
Po nelaimės R.Ramanauskas dar stipriau įtikėjo.
„Tikėjimas man labai padėjo. Tikiuosi, esu dar nuoširdžiau tikintis, o ne tik rituališkai. Stiprėjo nuojauta, kad yra Kūrėjas, kuris gal kartais žiauriai auklėja, bet veda ir globoja“, – sakė žinomas aktorius.
Nelaimės ištiktą vyrą slaugė artimieji – sesuo Nijolė Norkūnienė su šeima, motina Stasė Ramanauskienė, buvusi jo antroji žmona aktorė Rasa Kirkilionytė (61 m.).
Pirmoji R.Ramanausko žmona irgi buvo aktorė – Eglė Gabrėnaitė (63 m.). Trylika metų kartu pragyvenusi pora susilaukė vienturčio sūnaus Roko (42 m.), jis tapo režisieriumi.
Du dešimtmečius pragyvenęs su antrąja žmona Rasa dabar Romualdas su ja kartais susitinka kaimo sodyboje, kurią kartu įsirengė. Kai prieš keletą metų ir jų santuoka iširo, liko draugystė.
Galbūt sunkus išbandymas vėl įžiebė aistrą?
„Čia – kita tema, tingiu net narplioti. Ką čia apie moteris filosofuosiu, kai vos ant kojų pastoviu? Būčiau keistas vaikinas“, – juokėsi vyras ir tikino, kad vėl kurti šeimos nei su R.Kirkilionyte, nei su kita moterimi neketina.
Bičiuliams Romualdas stengėsi nesakyti, kad guli ligoninėje. Kas iš to, kad ateis? Jis ir pats lankydavo žmones, bet suprato, kad tai – visai nereikalinga. Jam pasirodė, kad ligoniui svečius priimti – vienas vargas.
Artimieji pirmąsias savaites lankydavo jį kasdien. Gydytojai jiems sakė: yra tokia pat tikimybė, kad aktorius atsigaus ir kad liks patale visam gyvenimui.
„Jiems irgi buvo neramus laikas – svarstė visokius scenarijus. Pats pagalvodavau, kad gyvensiu globos namuose. Mąsčiau, kaip reikės būti. Atėjo depresinis laikas – o kas, jei niekas nepasikeis?“ – neslėpė vilnietis.
Kai pradėjo savo jėgomis sėstis, nerimas atlėgo. Po dviejų mėnesių aktorius žengė pirmuosius žingsnius su specialia vaikštykle.
„Jau buvo triumfas! Pats einu!“ – iš laimės netvėrė pacientas.
Už gerėjančią sveikatą vyras dėkojo jį prižiūrintiems gydytojams. Ypač džiaugsmingai jis prisiminė kineziterapeutę Juditą Marcinkevičienę, kuri ne tik mankštindavo nejautrius raumenis, bet ir įkvėpdavo vilties.
„Ji linksmai, šviesiai treniruodavo ir drąsindavo: „Pats savo kojomis išeisi“, – prisimena R.Ramanauskas.
Jis dar pasidžiaugė ir gražiu sutapimu: paaiškėjo, kad Judita yra aktorės Irenos Kriauzaitės duktė.
Savarankiškai vaikščioti pasiramsčiuodamas vien lazdele jis pradėjo po trijų gydymo mėnesių. Išmušė valanda grįžti į sveikųjų pasaulį.
Tai nebuvo lengva – ligoninėje vilnietį žavėjo savi privalumai. Ten jis buvo maitinamas, rengiamas, vežamas sportuoti – pasirūpinta visa buitimi.
Nuo gruodžio pradžios aktorius gyvena motinos bute Vilniuje.
Prieš keletą dienų 87-erių moteris pati pateko į ligoninę. Kaip ir sūnus – dėl stuburo problemų. Romui tenka suktis vienam.
Nors ir kęsdamas skausmus, jis treniruoja sustingusius raumenis. Nueina į polikliniką ar į parduotuvę, jei ko lengvesnio reikia parsinešti.
Nušlubuoja ir į aklųjų biblioteką, kur įskaito knygas. Jau ir savo mėgstamo rašytojo Romaino Gary knygą „Toliau jūsų bilietas nebegalioja“ įgarsino.
Šiemet gegužę sukanka 100 metų nuo R.Gary gimimo – reikia atiduoti duoklę patinkančiam menininkui.
Paklaustas, kas labiausiai gyvenime pasikeitė po traumos ir kelių mėnesių ligoninėje, R.Ramanauskas sakė, jog kasdien mokosi džiaugtis mažais dalykais.
Tokia, matyt, ir buvo nesėkmingo skrydžio dviračiu prasmė.
Vaidino ir sūnaus režisuotame spektaklyje
Aktorių plačiai išgarsino septynių serijų filmas „Ilga kelionė per kopas“ (nuotr.). Juosta 1982 metais Maskvos televizijos užsakymu buvo nufilmuota Rygos kino studijos.
Šis filmas kartais gretinamas su tokiais kūriniais kaip „Susitikimo vietos pakeisti negalima“ ar „Septyniolika pavasario akimirkų“. Juostoje R.Ramanauskas atliko Richardo – atsidavusio, ryžtingo, bet nemylimo vyro vaidmenį.
Gastroliuodamas po Rusiją R.Ramanauskas nuolat buvo apsuptas žmonių. Jo gerbėjai apstodavo aktorių ir prašydavo autografų, kai kurie jų parašui pakišdavo pinigų banknotus.
Laurus vilniečiui pelnė ir vaidmuo filme „Turtuolis, vargšas...“. Arūno Žebriūno režisuotoje juostoje aktorius įkūnijo Vilį Ebotą.
R.Ramanauskas pasirodė ir Marijono Giedrio režisuotoje juostoje „Herkus Mantas“, Raimondo Vabalo „Skrydyje per Atlantą“, Aleksandro Zacharovo filme „Nematomas žmogus“, M.Giedrio ir Andriaus Šiušos „Parodų rūmuose“, Algimanto Puipos juostoje „Nuodėmės užkalbėjimas“.
Bet ne tik kinas garsino šį aktorių. Daugybę vaidmenų jis yra sukūręs ir teatre, dirbo su tokiais režisieriais kaip Irena Bučienė, Rimas Tuminas ir Eimuntas Nekrošius.
Vilnietis yra įkūnijęs Prometėją, Hamletą, Tartiufą, spektaklyje „Trys seserys“ atliko Tuzenbacho vaidmenį. Aktorius pasirodė ir sūnaus Roko Ramanausko kurtame spektaklyje „Romas ir Artūras“.
Karjerą R.Ramanauskas baigė prieš dešimt metų. Paskutinis jo atliktas vaidmuo – nepažįstamasis Vytauto Dapšio režisuotame spektaklyje „Svečias“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.