Zita Marcinkevičienė, kai ją aplankėme šią savaitę Josvainiuose, Kėdainių rajone, pririnko pilną maišą šiltų drabužių ir paprašė nuvežti sūnui Vitui į Vilnių.
„Jei galite, nupirkite daugiau polietileno plėvelės“, – paprašė bene žinomiausias sostinės benamis V.Marcinkevičius, kai jam vėlų vakarą įteikėme mamos dovaną.
Vyras nesileido į kalbas apie tėvus, bet padėkojo už perduotus drabužius, rašo „Lietuvos ryto" žurnalas „Gyvenimo būdas".
Per speigus Lukiškių aikštėje prisiglaudžiantis benamis rytais sušyla spaudos kioske, nusiprausia požeminiame tualete, pasikeičia drabužius. Visą mantą susidėjęs į vieną ryšulį vyras nesiskundžia, kad jam blogai.
Šią gegužę jis švęs penkiasdešimtmetį.
Šilti batai, pirštinės, tvarkingi drabužiai, net iš veido vyras nėra sulysęs. Vitas nepanašus į benamį, kuris šildytųsi alkoholiniais gėrimais.
Menininku arba Dredu pravardžiuojamas keistuolis mėgsta vaikščioti Vilniaus centre. Gedimino prospektas, Pilies gatvė, Halės turgus – vietos, kur galima atpažinti iš tolo siūbuojančiu žingsniu einantį vyrą, tapusį tokia pat sostinės legenda kaip Roželė ar kunigaikštis Vilgaudas.
Nekaulijantis nei pinigų, nei cigaretės Vitas šypsosi, kai kas nors paklausia: „Kaip gyveni?“ Jis tarsi niekam netrukdo. Socialiniai darbuotojai jį nekart kalbino užsukti į nakvynės namus, bet Vitas mieliau renkasi suolą.
Vilkėdamas tris megztinius, striukę, apsiavęs batus, kokius renkasi medžiotojai, Vitas miega įsivyniojęs į polietileno plėvelę, nepalikdamas plyšio, pro kurį skverbtųsi šaltis.
Ar tai didvyriškumas, ar ligos požymis – į šį klausimą negali atsakyti net Vito tėvai. Jiems neramu, kad neįgalumo grupę turintis sūnus vieną rytą gali nepabusti, nes sušals.
Kėdainių rajone, Josvainiuose, augęs Vitas – retas svečias gimtinėje, nors dviaukščiame mūriniame name gyvenantys jo tėvai – 74 metų Jonas ir 70 metų Zita Marcinkevičiai stengiasi kiek galėdami padėti klajoklio gyvenimo būdą pasirinkusiam sūnui.
Privačiame name netrūksta erdvės, įrengtas antras aukštas tuščias. Jaunesnė Vito sesuo Ingrida gyvena Vokietijoje ir neketina grįžti į Lietuvą. Vito tėvai turi užsiauginę daržovių, gauna pensiją, todėl galėtų sušelpti ir sūnų. Bet užsispyręs vyras nepriima tėvų paramos.
„Vaikeli, važiuojame namo“, – ne kartą Vitą stengėsi įkalbėti jo motina. Tačiau vyras nesutikdavo. Jam atrodydavo, kad jį paguldys į ligoninę, kurios labiausiai vengia.
„Žinau, kad jis bijo ligoninės, kad uždarys. Nežinau, kaip jam padėti“, – kalbėjo Z.Marcinkevičienė.
Pensininkai Marcinkevičiai seniai įleidę šaknis Kėdainių žemėje. Vito tėvas dirbo priešgaisrinėje apsaugoje, Šušvės vartotojų kooperatyve pirmininko pavaduotoju, motina Zita – pieno supirkimo punkte.
Atkuriant Nepriklausomybę J.Marcinkevičius buvo įsitraukęs į Sąjūdį.
Pažįstami šią šeimą apibūdina kaip itin darbščią, bet niekas nežino, kodėl jų sūnus Vilniuje netgi per didžiausius šalčius nakvoja aikštėje ant suoliuko.
Pastarąjį kartą motina buvo susiradusi Vitą Vilniuje prieš du mėnesius. Kelionė iš Josvainių į Vilnių jai kaskart sukelia daug kančių. Moteris niekada nežino, kur aptiks savo sūnų.
Vitą iš tolo motina pažįsta iš eisenos. Ne visada pasimatymai būna ramūs. Kai Vitas būna prastos nuotaikos, iš karto perspėja motiną, kad niekur nevažiuos – namų jis nepasiilgsta.
Pastarasis susitikimas su sūnumi motiną privertė nerimauti – Vitas atrodė išsigandęs. Anksčiau, kai sostinėje pasirodydavo motina, sūnus palydėdavo ją iki geležinkelio stoties.
Šįkart Vitas buvo atsargesnis – jis palydėjo motiną iki Halės turgavietės ir paprašė jam kai ko nupirkti. Toliau lydėti motinos jis nenorėjo, nuogąstaudamas, kad gali būti prievarta įsodintas į autobusą ir parsivežtas į Josvainius.
Moteris įsitikinusi, kad Vitui būtina gydytis. Kartais jis kalba gražiai, kartais piktai, greitai įsižeidžia. Jis neturi kur nakvoti, nes butas parduotas. Bet jis turi susitaupęs pinigų.
Būdama sostinėje Z.Marcinkevičienė kartą užsuko į Vilniaus psichikos sveikatos centrą prašydama priimti sūnų. Paaiškėjo, kad be jo sutikimo toks gydymas negali būti taikomas.
Poilsis tėviškėje, kur jis užaugo, vyro taip pat nevilioja. Anksčiau motina gražiuoju įkalbėdavo vykti kartu su ja į Josvainius. Bet Vitas ilgai neužsibūdavo pas tėvus – nusimaudydavo, pasikeisdavo apatinius baltinius, marškinius, pabūdavo vieną ar dvi dienas.
Tėvai net nepamatydavo, kada jis išeidavo pro duris neatsisveikinęs. Pasiimdavo vieną kitą litą, kad turėtų pinigų kelionei, ir tyliai dingdavo.
Vitas nėra lengvai sukalbamas. Jis išrankus maistui, nevalgo rūkytų lašinių, kurių kartą norėjo įsiūlyti motina. Jis rūko ne pačias pigiausias cigaretes, todėl neužmiršta priminti motinai, kokių cigarečių jam reikia.
Vitas gerai jaučia stilių, todėl atsirenka drabužius, kurių jam atveža motina. Jam nepatinka, kad ji grasina nukirpti į dredus susuktus plaukus.
Nesyk moteris vežėsi į Vilnių žirkles, kad apkirptų sūnui plaukus. „Su tokiais plaukais esi Vilniaus vaiduoklis. Jei naktį sutiktum kokį žmogų, jis tavęs išsigąstų“, – į tokias motinos kalbas Vitas numodavo ranka. Nepadėjo gąsdinimai, kad gali įsiveisti utėlių.
„Kai kitą sykį atvažiuosi, aš būsiu nusikirpęs“, – žadėdavo Vitas, bet nė karto savo pažado neištesėjo, nors motina grasindavo dėl tų plaukų jam nebeduoti pinigų.
„Mano sūnus išdidus, manau, jam reikia pagalbos, jis mūsų su tėvu neklauso. Vitas gyvenime turėjo viską – žmoną, sūnų, butą. Bet išsiskyrė ir viską prarado“, – aiškino moteris.
Josvainių seniūnas Algimantas Sirvidas sakė, kad iki šiol Vito deklaruota gyvenamoji vieta yra Josvainiuose, tuo pačiu adresu, kur gyvena jo tėvai.
„Nė karto vyras nesikreipė į Josvainių seniūnijos Socialinės rūpybos skyrių, jam priklausytų pašalpa, kaip ir kiekvienam bedarbiui.
Iš Josvainių jis išvyko daugiau nei prieš 30 metų, tėvai nė karto dėl sūnaus nesikreipė į mus pagalbos“, – sakė A.Sirvidas.
Vitas jaunystėje buvo stiprus, stambus vyras, mėgdavo kartu su tėvu žvejoti.
Jis daug kuo domėjosi, rinko ženkliukus.
Tėvų namuose ant sienos iki šiol kabo rankšluostis, prismaigstytas ženkliukų, skirtų paminėti spartakiadas, sovietines šventes, taip pat vaizduojančių automobilius.
Kai Vitas pabaigė vidurinę mokyklą ir įstojo į Lančiūnavos žemės ūkio technikumą, kur pasirinko veterinaro specialybę, jį partrenkė automobilis. Tada jam buvo 18 metų.
Dėl sunkios galvos traumos Vitas atsidūrė vienoje Vilniaus ligoninėje, jam buvo atlikta neurochirurginė operacija. Po šios traumos Vitą globojęs kunigas ragino jį stoti į seminariją, bet šiuo patarimu jis nepasinaudojo.
Vitas sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus. Bet 14 metų trukusi santuoka iširo. Po skyrybų buvusi žmona nenuskriaudė Vito.
Išsiskyrus butas buvo parduotas. Vitui atiteko keliasdešimt tūkstančių litų. Vito motina tikino, kad šie pinigai taip ir liko vienoje antstolių kontoroje. Nuo 2000-ųjų Vitas jų nepasiėmė.
„Man teisėja patarė, kad su Vito parašu pasidaryčiau įgaliojimą. Bet mudu nesusikalbame. Vitas nenori parašyti įgaliojimo, kad galėčiau jo vardu paimti pinigų“, – kalbėjo motina.
Vitas praleidžia pro ausis ir tokius motinos žodžius: „Vaikeli, už tuos pinigus nusipirk bent kambarį arba išsinuomok būstą, mes su tėvu mokėsime kas mėnesį už tą butą.“
– Kas atsitiko Vitui? Kodėl jis tapo keistuoliu? – klausiau motinos.
– Vaikystėje Vitas buvo geras. Kai mokėsi Lančiūnavos žemės ūkio technikume, kartą nuvyko pas draugą, kur ir įvyko ta nelaimė. Vitą partrenkė automobilis. 12 parų jis buvo be sąmonės, jį operavo.
Kai atsigavo, iš pradžių niekam nekrito į akis keistas jo elgesys.
– Kur Vitas dirbo, kai baigė technikumą?
– Jis kurį laiką dirbo kolūkyje Pajieslyje, gaudavo gerą atlyginimą. Po šios nelaimės Vitas atsigavo, sukūrė šeimą, jo bendraamžė išrinktoji Jelena buvo tuomečio Kauno medicinos instituto studentė. Su Jelena Vitas susipažino Kaune, kur ji gyveno kartu su tėvais, jos tėvas buvo karininkas.
Po vestuvių Jelena tęsė medicinos studijas, jis rėmė ją pinigais. Išmokslino žmoną, Jelena gavo paskyrimą dirbti į Uteną. Pas ją išvažiavo ir Vitas.
– Kaip manote, kodėl jūsų sūnus išsiskyrė?
– Kai tuokėsi, Vitas buvo laimingas. Man sunku pasakyti, kas atsitiko. Jelena po skyrybų neliko viena – ji susirado kitą vyrą. Kai Utenoje gimė sūnus, jis dažniausiai gyveno pas mus maždaug iki pirmos klasės.
Jelena tada dirbo psichiatrijos ligoninėje Utenoje. Vėliau mokėsi Maskvoje hipnozės, apsigynė disertaciją, ji buvo labai užsiėmusi.
Todėl anūku daugiausia rūpinomės mudu su vyru, taip pat Vitas.
Po skyrybų marčios ir anūko daugiau nemačiau.
– Ar Vitas buvo gydytas? Ar jam buvo nustatyta kokia nors liga?
– Jam buvo nustatytas neįgalumas. Tačiau vykstant skyryboms jis vėl pasidarė sveikas. Nežinau, kodėl taip atsitiko.
Vėliau Vitą nuvežiau į Kauną, kur įsikūrę neįgalumą nustatantys ekspertai. Vitas tada gražiai atrodė, buvo nupraustas, švarus, gydytojas man priekaištavo, kad sūnus stiprus kaip ąžuolas, o aš ieškau jam ligos.
Tai buvo 2001-aisiais, o gal 2002 metais. Jam buvo sugrąžinta neįgalumo grupė, o pirmą sykį neįgalumas nustatytas po avarijos. Jau tada jis vartojo vaistus, kurių sovietiniais laikais buvo keblu gauti. Todėl Vitui jų atsiųsdavo mano pusbrolis iš Amerikos.
– Ar Vitas niekada nesiskundė savo likimu?
– Jei būtų blogai, manau, jis ieškotų pagalbos. Keletą metų Vitas nesiskyrė su Šventuoju Raštu, laikė jį marškinių kišenėje prispaudęs prie krūtinės, karštai meldėsi, bet liko nusivylęs, kad tikėjimas nepadeda. Gal jis tikėjosi stebuklo?
Neišsižada praeities
Kai paskambinau buvusiai Vito žmonai, Lietuvos teismo psichiatrijos asociacijos prezidentei J.Marcinkevičienei, iš pradžių ji sutriko. Tačiau teismo psichiatre eksperte dirbanti medicinos mokslų daktarė sutiko pasidalyti mintimis apie buvusį savo vyrą ir vaiko tėvą.
– Ar žinote, kur dabar gyvena jūsų buvęs sutuoktinis Vitas?
– Su Vitu išsituokėme 2000-ųjų gegužę. Nuo tada nebuvau jo sutikusi. Nežinau, kodėl socialinės rūpybos specialistams nesiseka jo prikalbinti vykti į nakvynės namus. Nežinau, kokia jo sveikatos būklė. Jis nutraukė ryšius ne tik su manimi, bet ir su savo sūnumi.
Neįsivaizduoju, ką Vitas veikia, kaip gyvena. Po skyrybų, kurios vyko labai sudėtingai, Vitas nesikreipė į mane pagalbos. Kartu praleidome 14 metų, aš buvau šeimos maitintoja, išlaikiau Vitą, nes jis beveik nedirbo. Kai išsiskyrėme, jis kreipėsi į teismą, kad būtų padalinti net sūnaus daiktai.
Teismas atsižvelgė į jo poreikius, aš jo neskriaudžiau, mūsų butas buvo parduotas, o dalis lėšų už parduotą butą atiteko Vitui. Man skaudu, kad po skyrybų Vitas niekada neaplankė sūnaus, nesidomėjo, kaip jam sekasi. Juk Vitas žinojo, kokią mokyklą sūnus lankė.
Po skyrybų Vitas prapuolė kaip į vandenį. Esu girdėjusi kalbų, kad jis kažkur valkatauja.
Aš turiu savo gyvenimą.
– Dar vienas klausimas jums kaip specialistei psichiatrei – ar tokia keista elgsena gali būti susijusi su kokia nors liga?
– Galiu tiek pasakyti – kai jaunystėje Vitas patyrė sunkią traumą, aš jį ištraukiau iš po žemių. Tada dar buvau studentė, padariau viską, kad jis liktų gyvas ir sveikas, kiek įmanoma.
Jį kamavo neurologinės bėdos, jis šiek tiek šlubavo, nes buvo nusilpusi viena koja. Vitą aš visą laiką išlaikiau, kartais mums atveždavo bulvių maišą, obuolių, bet viskas buvo ant mano pečių.
Aš Vitą ne kartą raginau eiti dirbti. Sakydavau jam: „Turi gerą specialybę, esi veterinaras.“ Jis buvo tik kartą įsidarbinęs, bet neištvėrė nė mėnesio. Tikino, kad nėra gimęs dirbti. Jam patiko būti išlaikytiniu.
