Draugystės gatvėje dekoratyvinės eglės skara nuo atšiauraus žiemio truputį pridengė laipuškiečių sodybą. Iš atsivėrusių Stanislavos (83 m.) ir jos vyro (86 m.) Kazimiero širdies kampelių plūstelėjo šiluma. Vienas per kitą pynėsi pasakojimai.
Minčių take Stanislavą netikėtai pakylėjo daina: skrenda gervės aukštai, jau pagelto klevai. Žilagalvė net susigraudino, tyliai niūniuodama: nėra pasauly brangesnio krašto už gimtą šalį, brangius namus.
Stanislavą ir Kazimierą gyvenimo keliai suvedė ne Lietuvoje, bet Sibiro toliuose, 1954-ųjų sausį.
Būdamas septyniolikmetis K.Benaitis įkliuvo už antitarybinę veiklą.
„Susekė mūsų organizacijos atsišaukimus ir 1945 metais kovo 11-ąją pasodino. Pasirašiau, kad esu ištremiamas be teisės grįžti į Lietuvą. Draugai atsisakė pasirašyti, o aš galvojau: juk nieko amžino nėra! Kai išskirstė politinius kalinius, atsidūriau Dolgomostovskij rajone. Dirbau miške, leidau iš medžių sakus. Žiemos ten siaubingai šaltos. Neretai temperatūra siekdavo keturiasdešimt laipsnių“, - prisiminė senolis.
Vienas jo draugas žinojo, kad už dvidešimt penkių kilometrų esama ištremtų lietuvaičių. „Per tą draugą susipažinau su Stanislava, norėdamas užmegzti draugystę. Kartą nuėjome į kiną. Paskui dvidešimt penkis kilometrus – atgal. Pėsčias, iki šiaurietiško kaimelio – „Viesiolyj posiolok“, kur gyvenau. Dirbau čia pat – „himlieshoze“, miško pramonės ūkyje“,- pasakojo sodietis.
Vestuvės paženklintos nesėkmėmis
Poros vestuvės įvyko netrukus po pažinties. „Nepatikėsite! Draugystė tęsėsi dvi dienas. Po darbo miške, vėl dvidešimt penkis kilometrus žingsniavau iki Stanislavos. Sausio 24-ąją vietos metrikacijos skyriuje vienas kitam prisiekėme...“ - prisiminė senolis.
Be bažnyčios altoriaus. Be vestuvinių žiedų. Toje Sibiro tremties vietoje nebuvo ir kunigo.
Neteisybę vėliau kiek pataisė jaunosios motina. „Vestuvėse žiedų neturėjome. Kur juos gausi? – sunkių savo šeimos tremties metų neužmiršta iš Juodupių kaimo (Kretingos rajono) kilusi Stanislava. – Vėliau mano mama dovanojo savo – platų auksinį... Tačiau nesąžiningas auksakalys tik viršų paauksavo ir mūsų žiedai greitai nubluko... Liko metalo gabaliukas.“
Jaunikis po tokios apgavystės žiedo nė nenešiojo. „Nesąžiningas auksakalys estas daugiau net akyse nesirodė“, – pyktelėjo anuomet jaunikis.
Jų vestuvės niekuo nesiskyrė nuo paprasto susitikimo. „Šventėje dalyvavo Stanislavos tėvai, sesė, broliai ir aš su savo dviem draugais. Po vestuvių žmoną reikėjo vežtis pas save. Mums skyrė kambariuką“, - pasakojo Kazimieras.
Ištekėdama Stanislava beveik nieko į naujus namus nesivežė. „Mama man davė apklotą, pagalvę... Į dėžutę susidėjau savo kraitį, – šypsosi moteris. – Tėtis Sibire šėrė arklius, tai brolis Antanas vieną pakinkė į roges. Sukrovėme mantą ir... prie pat namų pusnyje išgriuvome iš rogių. Gal ir geras toks povestuvinės kelionės ženklas?“
Gimdymo sąrėmiai spaudžiant 40 laipsnių šalčiui
Jauna šeima pirmagimio sulaukė Sibire. Sūnus gimė gruodžio 22-ąją. Tėvai pavadino jį Romanu. Jis užaugo ir išsimokslino Lietuvoje. Šiandien inžinierius, hidrogeologas dirba Panevėžyje.
Sukrečia berniuko atėjimo į pasaulį istorija.
Kai po Stanislavos krūtine jau beldėsi kūdikis, susijaudinęs Kazimieras prašė savo viršininko arklio. Keturiasdešimties laipsnių speigas valdininką išgąsdino: juk gyvulys tokiame šaltyje gali nugaišti!
Būsimasis tėvas maldavo ir pažadėjo už viską sumokėti. Kad tik greičiau į ligoninę. Iki jos – dvidešimt penki kilometrai!
„Užklojo mane patalais, vos kvėpavau... Dvidešimt penki kilometrai – vienas skausmas... Akušerė sutiko sustingusią, sušalusią... Apglostė, užjautė, o po valandos gimė mūsų Romanas“, - ašaras vos sulaikė moteris.
Dar trijų sūnų – Kazimiero, Antano ir Sauliaus – Benaičiai susilaukė jau Lietuvoje.
Sodybą nušlavė melioracija
K.Benaičio motina Pranciška labai džiaugėsi, kai sūnus su marčia ir anūkėliu grįžo į Lietuvą. Dvylika metų nematė ištremto sūnaus! Po savo namų stogu priglaudė ir marčią.
Kazimieras tada su broliu plušėjo Panevėžyje. Čia galvojo net ir namą susiręsti. Tačiau sugrįžo į gimtuosius Pakalniškius. Vėliau su žmona apsigyveno Barvainiuose.
Tačiau iš gražios sodybos jauną šeimą į gyvenvietę išvijo melioracija. Pagąsdino, kad nebus kelio, o jų vaikams reikės eiti į mokyklą. Galiausia šeima pasistatė namą Laipuškiuose. Čia ir gyvena nuo 1974-ųjų.
Pasak šnekaus Kazimiero, gyvenimas grįžus į Lietuvą tęsėsi. Žmona augino vaikus ir ravėjo kolūkyje „normą“. Ir vaikai cukrinių runkelių vagose be darbo nesiraičiojo, rovė piktžoles kartu su mama.
K.Benaičiui teko ir brigadininko, ir kiaulių fermos vedėjo pareigos. Tremtyje, Molotovo kolūkyje Stanislava melžė karves, nesibaidė sunkaus darbo ir Šiaurės Lietuvoje. Paauginusi sūnus, plušėjo „Pirmosios vagos“ kolūkio kiaulių fermoje. Kaip bitelė sukosi ir namuose. Padėdavo jai ir Kazimieras, kai nereikėjo dirbti prie žolės miltų agregato.
Septyni anūkai, šeši proanūkiai
S.Benaitienei įstrigo tos dienos, kai ją mama išleido pas davatkėlę mokytis siūti... Po dviejų dienų pamokas nutraukė tremtis. Išvežė sunkvežimiu jų šeimą į Klaipėdą. Iš ten – vagonai riedėjo nežinoma kryptimi.
„Dabar mes abu. Tai – didžiausia mano svajonė, – džiaugiasi moteris, skaičiuojanti sūnų dukraites ir sūnaičius. - Septyni anūkai, šeši proanūkiai. Vaikai mūsų niekada negirdėjo barantis“.
Ir vyras jai atitaria: „Su Stanislava – laimingas gyvenimas. Ji – šeimos širdis. Nežinau, ar yra geresnė vaikų motina. Aš buvau šeimos iždas, rūpinausi, kad namie nieko netrūktų. Vaikai kartais priekaištaudavo: tėvai, kodėl nieko nekalbėjai mums apie praeitį. Sūnus saugojau, kad nepakliūtų į kokias pinkles, sakiau – neatsilaikysite, nebaigsite mokslų.“
„Deimantinė“ dovana – rožių puokštė
Senoliai džiaugėsi, kad jų charakteriai ir vertybės atitiko. „Tremties ir lagerio mokyklą praėjęs žmogus vertina meilę, pagarbą, sąžinę, gyvenimą be veidmainystės“, - sakė Kazimierias. Jo įsitikinimu, jei ką darai negerai, blogu ir sugrįžta.
Jis didžiavosi, kad Stanislava leido jam vadovauti. Nebardavo ir kai vyras už „čiuprynos“ paidavo vaikus, jei kartais neklausydavo. Senolis mėgsta tvarką, visi daiktai turi savo vietą, todėl juos visada randa.
„Jis – tvarkingas, aš taip nemoku. Kartais noriu greitai rasti ir nebežinau, kur ką padėjau,“ – neslepia kasdienybės rūpesčių Stanislava.
„Svarbiausia, kad esame sveiki, – džiaugiasi K.Benaitis, žiūrėdamas, kaip auga per jo gimtadienį – vasario 16-ąją su sūnumis prie sodybos pasodinti ąžuoliukai. – Buvo toks šiltas vasaris, prigijo...“
Sutuoktiniai stebėjosi, kad ne visi sulaukia ir bendro gyvenimo šešiasdešimtmečio. Laiminga pora Dievui dėkojo, kai buvo „auksinis“ jubiliejus... Jiems vaikai norėjo surengti ir „deimantinę“ šventę, bet Benaičiai perkalbėjo.
Kazimieras su Stanislava žurnalistės nuostabai ėmė ir užtraukė nuotaikingas, mėgiamas savo melodijas. Kazimieras anksčiau dainavo ir Laipuškių mišriame chore.
Sutuoktiniai, vienas kitam nusišypsoję, vedasi mane laiptais į antrąjį namo aukštą. Čia gausu knygų, fotoalbumų, apdovanojimų. Čia ir ilgas stalas, prie kurio įvairiomis progomis susirenka „deimantinės“ šeimos atžalos.
Deimantinių vestuvių išvakarėse sūnūs su marčiomis tėvams iškrėtė žiemišką siurprizą. Stanislavai net mezgama kojinė iš rankų iškrito. Marčios nedavė anytai nė atsistoti: „Sėdėk, mama... Rožių puokštė – deimantinei porai. Brangiesiems tėveliams.“
Valandėlei visi susėdo už balta staltiese užtiesto stalo ir prisiminė jaunystę Šiaurės toliuose.
Tą sausio vakarą spigino šaltis. Laipuškiuose snyguriavo. Baltos snaigės – tarsi nuometas uždengė sidabrinę Stanislavos galvą, atsisveikinimui iškištą pro netikėtus svečius išlydinčių namų slenkstį.
