„Artistu tapau prieš 20 metų, po darbo geležinkelyje. Atsisakęs traukinio palydovo darbo, grįžau iš Vilniaus ir įsikūriau savo gimtinėje, Žemaitkiemio kaime. Žemaitkiemio laisvalaikio salės vadovė Dalytė Uzdilienė, vos mane pamačiusi, bedė pirštu į krūtinę ir pasakė: „Va, bus man artistas“. Taip sugundė vaidinti jos vadovaujamame teatre „Seklyčia“ ir nebepaleidžia iki šiol“, - juokavo E.Kaminskas, pripažintas praėjusių metų vienu geriausių Lazdijų rajono saviveiklininkų.
„Tiesą sakant, net sprandas pailgėjo iš netikėtumo, išgirdus apie tokią nominaciją. Malonu, kai tave pastebi ir įvertina. Esu dėkingas ir žiūrovams, kurie mane myli ir nori, kad toliau vaidinčiau „Seklyčios“ teatre“, - sakė Eugenijus.
Veidą „grimavo“ kalkėmis
Paklaustas, koks buvo jo įsimintiniausias vaidmuo per tuos 20 metų, Eugenijus linksmai nusijuokė: „Turbūt juodaodžio rolė Sigito Parulskio pjesėje „Viskas, ko pageidavote“. Visiems patiko mano neįprastas įvaizdis.
Be to, niekada nepamiršiu, kaip kiekvieną kartą prieš vaidinimą reikėjo pačiam, spausdinimui skirtomis kalkėmis, „nusigrimuoti“ veidą. Vilkaviškyje per pasirodymą vyko filmavimas, tai mano grimą po to prausė net policininkai. Juk reikėjo gerai nugremžti ne tik veidą, bet ir kaklą, ausis. Labai patiko vaidinti ir kunigą. Mano visos rolės juokingos, netgi vaidindamas neigiamą personažą, humoru paryškinu savo herojaus blogąsias savybes. Toks jau esu - linksmų plaučių žmogus“, - pasakojo vyriškis.
Jam iš atminties neišblėso ir pirmasis pasirodymas scenoje. „Ėjau į ją be žado. Reikėjo vaidinti, kad sėdžiu ant didelio verdančio virdulio. Žiūrovai klykė iš juoko... O man, kukliam žmogeliui, padažnėjo pulsas, pakilo kraujo spaudimas“, - prisiminė artistas.
Eugenijaus teigimu, buvo ir sunkių akimirkų, nes kartais vaidindavo neišmokęs žodžių, todėl tekdavo improvizuoti. Kai kurie kolektyvo nariai dėl to pykdavo, nes nežinodavo, kada įsiterpti.
Būti profesionaliu aktoriumi E.Kaminskas niekada nesvajojo. Mokykloje, kaip pats prasitarė, buvo ramus, tylenis, nepastebimas pilkas peliukas. Tačiau paslėptas talentas vieną dieną išlindo kaip yla iš maišo ir jis ištisą dvidešimtmetį nenulipo nuo scenos.
Žemaitkiemio laisvalaikio salės mėgėjų teatras „Seklyčia“, vadovaujamas Dalytės Uzdilienės, populiarus rajone, už jo ribų ir Lenkijoje.
Dzūkijos regiono kaimo teatrų šventėje „Kaimo liktarna 2011“ teatras, žiūrovų teismui pristatęs ištrauką iš Jono Mackonio situacijų komedijos „Ledi Makbet iš Akmenės“, laimėjo pirmąją vietą ir Alytaus rajono savivaldybės įsteigtą teatrologo Vytauto Maknio vardo premiją. Eugenijus įvairiuose pasirodymuose ne kartą buvo pripažintas geriausiu vyro vaidmens atlikėju.
Muštravo kaip įmanydamos
Populiarioje humoro grupėje „Dzyvų dzyvai“ Eugenijus pradėjo vaidinti 1999 metais, pakalbintas vadovės Birutės Vanagienės. „Dzyvų dzyvai“ jam buvo viršūnių viršūnė, nepasiekiama svajonė, todėl buvo laimingas, kai pasiūlė joje dalyvauti.
„Tai buvo tikra mokykla! Birutė Vanagienė ir Stasė Daugėlienė mane muštravo kaip įmanydamos – kiekvieną judesį, kiekvieną mimiką. Įgijau labai daug sceninės išminties. Stasė mokė sceninių gudrybių, o Birutė kankino dėl lietuvių kalbos. Reikėjo kalbėti taisyklingai, teisingai kirčiuoti žodžius. Humoro grupėje buvau ir pasipūtęs Seimo narys Neškudašius, ir Šimas, ir juodaodis“, - prisiminimais dalijosi Eugenijus.
Būdamas traukinio palydovu vyriškis apkeliavo pusę pasaulio, o su „Dzyvų dzyvais“ – visą Lietuvą ir dalį Lenkijos, ne kartą sėkmingai dalyvavo įvairiuose televizijos konkursuose.
„Pernai vasarą Punsko klojimo teatrų festivalyje teko dalyvauti net trijų kolektyvų - Žemaitkiemio laisvalaikio salės teatro „Seklyčia“, humoro grupės „Dzyvų dzyvai“ ir Seinų lietuvių namų teatro – pasirodymuose. Krūvis buvo didžiulis. Tiesą sakant, pavargau kaip šuo“, - sakė nenustygstantis vietoje artistas.
Paragavęs negali sustoti
Šiuo metu Eugenijus dirba budinčiuoju. Gyvena Žemaitkiemio kaime, augina karvę, veršį ir kumelę. Kiaulių nelaiko, nes, jo teigimu, būtų gaila skersti. Žmonos dar neturi.
Nusižiūrėjęs Lenkijos lietuvaitę, taipogi tenykščio teatro artistę. Tačiau jų draugystė vedybomis kol kas lyg ir nekvepia.
Savo artisto karjerą E.Kaminskas šiemet žada pasukti kitu kampu. Nors žadėjo, kad sulaukęs kūrybinės veiklos 20-mečio, gulės ant krosnies ir ilsėsis, galiausiai suprato, kad ramybė turbūt ne jo madai.
Pasak E.Kaminsko, buvusių artistų nebūna. Jei jau kartą pabandei paragauti šio saldaus vaisiaus, vėliau negali sustoti. Artistai patys nuo scenos nenueina, dažniausiai juos iš ten išneša. Vyriškis nesigaili nemažą dalį laisvalaikio skyręs saviveiklai.
Didžiausia praėjusių metų geriausio rajono saviveiklininko svajonė susijusi su jausmais. „Norėčiau, kad žmonės nustotų vieni kitiems pavydėti. Gaila, kad vis mažiau lieka paprasto žmogiško bendravimo. Visi tapo uždaresni, nepatiklūs, nenuoširdūs. Nyksta Lietuvos kaimas, o kartu su juo ir švaresnės dūšios žmonės“, - apgailestavo Eugenijus.
Anot jo, būdamas artistu, labai daug kartų susidūrė su aplinkinių pavydu, apkalbomis. „Reikia būti lygiam su visais, tada niekas tavęs nepastebi. O jeigu kažkur pasireiški, išsišoki virš minios, sulauki pagiežingos reakcijos“, - tvirtino E.Kaminskas.