Alkoholiku Baltarusijoje tapęs vyras praregėjo Lietuvoje

Vakare prie parduotuvės ištuština žuvų konservų dėžutę, į striukės kišenę įbruka šaukštą, o rankovėje paslepia nugertą vyno butelį, tada grįžta į gatvę ir vėl praeivių prašo centų, cigarečių.

Naktį šiukšlių konteineryje ieško maisto likučių, automobilių stovėjimo aikštelėje besilinksminančio jaunimo paprašo pinigų, pasnaudžia laiptinėje.

Rytą parduotuvėje nusiperka apie tris litus kainuojantį vyno butelį – jeigu turi pinigų, per dieną jų ištuština keturis.

Mėnesį taip Tauragėje gyvenęs M.Lajevas išsiblaivė tik ligoninėje ir nusprendė paprašyti nuo priklausomybės ligų žmones gydančių medikų pagalbos.

Prieš tai gatvėje sutiktas neblaivus rusiškai kalbantis vaikinas žurnalistei papasakojo, kad jis yra Lietuvos pilietis, prieš aštuonis mėnesius į Lietuvą atvyko iš Baltarusijos, prarado pasą, o gruodžio pradžioje susilaužė ranką.

Benamis guodėsi, kad jam reikia šiltų batų, švarių drabužių. Tačiau jis atsisakė vykti į Tauragės nakvynės namus išsimaudyti, persirengti ir išsimiegoti.

Tauragės nakvynės namuose Marijonas lankėsi tik kartą. Kambaryje jis rūkė, gėrė vyną, todėl po kelių valandų vėl atsidūrė gatvėje. Neblaivūs benamiai į šiuos nakvynės namus neįleidžiami.

M.Lajevas aiškino norįs pėsčiomis nukakti į Šilalės rajono policijos komisariato Migracijos poskyrį pasiimti asmens tapatybės kortelės. Be to, jis svarstė, ar Baltarusijoje, Navapolacko mieste, gyvenantis jo senelis atsiųs jam pinigų.

Su seneliu Marijonas bendraudavo internetu, todėl pasiūliau jam nueiti į biblioteką, kurioje yra internetas, ir pažiūrėti, ar senelis jam parašęs laišką.

Marijonas senelio laiškų skaityti neskubėjo.

Bibliotekos koridoriuje iš odinės piniginės ant kėdės išbėrė kelis litus, centus, suskaičiavo pinigus, išėmė šių metų kalendoriuką su Seimo nario Juozo Oleko atvaizdu ir pasitikslino, kuri šiandien diena.

„Tik piniginė liko iš buvusio gero gyvenimo. Vakar nusipirkau žiebtuvėlį, o šiandien tualetinio popieriaus ir dvi dešreles“, – žiūrėdamas į pirkinių kainas kalbėjo vaikinas.

Jis pasakojo, jog šiukšlių konteineriuose maisto ieško naktį, nes dieną jam tai daryti gėda dėl bendraamžių.

„Čia turbūt ne originalas“, – parodęs šiukšlių konteineryje surastą laikrodį „Rolex“, svarstė Marijonas ir pridūrė, kad Baltarusijoje įsigydavo kokybiškų daiktų, rūkydavo parduotuvėje pirktas cigaretes – pigesnis kontrabandinis tabakas jo nedomino.

Marijonas prisipažino, kad Lietuvoje parduotuvėje vogė maisto produktus.

„Tėvai man sakydavo, kad geriau paprašyti, o ne vogti. Klaipėdoje kavinėje užsisakiau maisto, o kai pavalgęs barmenei pasakiau, kad neturiu pinigų, ji iškvietė policiją“, – pasakojo benamis.

M.Lajevas gimė Vilniuje, o Baltarusijoje gyveno nuo 1993 metų. Kai tėvai išsiskyrė, vaikinas su tėvu liko Baltarusijoje, o motina išvyko į Italiją.

Anot Marijono, darbininku dirbantis tėvas išsikraustė gyventi pas savo draugę, o jis, iš banko paėmęs nedidelę paskolą, suremontavo Navapolacko mieste esantį tėvo trijų kambarių butą ir jame gyveno vienas.

Būtų ten ir gyvenęs, tačiau pernai pavasarį atsidūrė Lietuvoje. Netikėto gyvenimo posūkio priežastis – Baltarusijoje taikomas priverstinis gydymas nuo alkoholizmo.

„Baltarusijoje tris kartus į blaivyklą patekęs žmogus vieniems metams siunčiamas į gydymo ir darbo profilaktoriumą“, – aiškino benamis.

Vaikinas teigė girdėjęs baisių pasakojimų apie gydymą šioje įstaigoje, kurią jis vadina LTP, todėl nusprendė bėgti į tėvynę.

„Namuose aš gurkšnodavau alų, išgerdavau stipresnio gėrimo, bet nepasigerdavau. Dėl garsiai bute paleistos muzikos kaimynai iškviesdavo milicininkus, kurie mane nuveždavo į blaivyklą. Joje buvau septynis kartus.

Kai buvo nuspręsta mane nusiųsti į LTP, milicininkai leido man, kaip Lietuvos piliečiui, savo noru išvykti iš Baltarusijos. Jie mane net nuvežė iki Lietuvos sienos ir paleido.

Savo atvykimą į Lietuvą vadinu savanoriška deportacija. Net nežinau, ar galiu grįžti gyventi į Baltarusiją.

Tėvas pažadėjo parduoti savo butą ir nupirkti man būstą Lietuvoje, bet jis to nepadarė ir su manimi nebebendrauja. Tik seneliai iš savo pensijos man siuntė pinigų. Aš jų atsiprašiau už savo klaidas. Dėkoju jiems už palaikymą“, – pasakojo Marijonas.

Tinkuotoju Baltarusijoje dirbęs Marijonas aiškino, jog įsidarbinti nemokant lietuvių kalbos, neturint darbo patirties, pažįstamų sunku.

Vilniuje vaikinas nuomojosi butą, o ištirpus santaupoms, trumpai dirbo Jonavoje, aplankė senelių globos namuose gyvenančią savo močiutę. Kitų giminių jis nepažįsta, kai gyveno Baltarusijoje, Lietuvoje lankėsi tik vieną kartą.

Nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis M.Lajevas prisiregistravo Kėdainių rajono savivaldybėje, apsilankė Darbo biržoje.

Išvykęs iš Kėdainių vaikinas klaidžiojo po Klaipėdą, savaitę praleido reabilitacijos centre „Gabrielius“, esančiame Šilutės rajone, kelias savaites dirbo pas ūkininką Šilalės rajone, prasidėjus žiemai, atsidūrė Tauragėje.

Viename interneto socialinių tinklų M.Lajevas seneliui papasakojo, kad ieško darbo, lankosi bažnyčioje, tačiau jaučiasi vienišas, o vilties jam teikia tik tikėjimas Dievą.

Viktoras Lajevas anūkui atsakė, jog meldžiasi už jį, ragino užsidirbti pinigų, nes jų siųsti į Lietuvą nebegalės – jo pensija nedidelė.

Marijono susirašinėjimas su seneliu nutrūko lapkričio mėnesį.

Sausio 4-ąją gimtadienį šventusiam anūkui senelis palinkėjo pradėti gyvenimą iš naujo, saugoti sveikatą. Anot Marijono senelio, niekada nevėlu gyvenimą pradėti nuo balto lapo, o sugadintos sveikatos neįmanoma nusipirkti.

Į šį laišką vaikinas neatsakė. „Ką seneliui ir močiutei pasakysiu? Kad valkata esu? Jeigu rašyčiau laišką, meluočiau, kad man viskas gerai“, – teigė benamis.

„Baigęs dvylika klasių, lėktuvu nuskridau pas motiną į Italiją. Mama šioje šalyje gyveno septynerius metus.

Čia metus dirbau įvairius darbus, po to grįžau į Baltarusiją, o netrukus sužinojau, kad mama susirgo vėžiu ir mirė.

Italijoje pramokau kalbėti itališkai, bendravau su žmonėmis, teko susidurti ir su nusikaltėliais. Pasiilgau rusiškai kalbančių žmonių, draugų, todėl grįžau namo, susipažinau su gražia mergina, gyvenome kartu, bet po trejų metų draugystės išsiskyrėme.

Baltarusijoje  turėjau ko norėjau, o maniau, jog nieko neturiu. Iš tikrųjų dabar nieko neturiu“, – apgailestavo vaikinas.

Jis parodė savo tėvų nuotraukas. Jose Marijonas linksmas, apkabinęs savo artimuosius.

„Štai koks buvau, o koks tapau. Dabar mano veidas ištinęs, esu nepanašus į šį simpatišką vaikiną“, – žiūrėdamas į save nuotraukose sakė pašnekovas.

Mėnesį Tauragės gatvėse gyvenusiam ir kasdien gėrusiam M.Lajevui dabar nereikia prašyti išmaldos, ieškoti šiltų drabužių, maisto.

Jis nusprendė mėnesį gydytis Klaipėdos jūrininkų ligoninės Psichiatrijos departamento Priklausomybių ligų skyriuje.

Į ligoninę atvežtas M.Lajevas gydytojams prasitarė, jog jaučiasi blogai, todėl negali atsakinėti į jų klausimus, bet po kelių ligoninėje praleistų parų vaikino sveikata ir nuotaika pagerėjo.

„Žmonės čia geri. Tik naktimis negaliu miegoti, nes galvoju, kaip reikės gyventi, kai išeisiu iš ligoninės“, – sakė Marijonas.

V.Lajevas apsidžiaugė, kad anūkas nebešąla lauke, ir pažadėjo jam atsiųsti kelis šimtus litų.

Marijoną gydantis gydytojas psichiatras Valdemaras Marčiulionis stebisi, kad jaunas vyras taip greitai tapo alkoholio vergu.

„Po kelių ligoninėje praleistų dienų Marijonas nesijautė vienišas.

Mūsų pacientai vieni kitiems geranoriški. Šiek tiek lietuviškai kalbantis Marijonas bendrauja su rusakalbiu vyru, kiti pacientai jį kalbina lietuviškai.

Šiam vaikinui yra vilties pasveikti, išėjęs iš ligoninės jis galės dirbti.

Vienas pacientas pasiūlė jam gyventi ir dirbti savo ūkyje šalia Kauno. Pagalbą Marijonui siūlantį pacientą gerai pažįstu – jis padorus žmogus.

Į svetimą šalį atvykusiam vaikinui reikia žmonių geranoriškumo, paramos, tačiau jo gyvenimas klostysis tik ant blaivybės pagrindo“, – įsitikinęs V.Marčiulionis.

Pernai M.Lajevas Lietuvoje už įvairius pažeidimus buvo baustas dvidešimt kartų, tačiau suimtas nebuvo.

Tik šią žiemą Klaipėdos miesto apylinkės teismas už smulkųjį svetimo turto pagrobimą benamiui skyrė nuobaudą – 20 parų administracinio arešto, o Tauragės rajono apylinkės teismas už smulkųjį svetimo turto pagrobimą – 7 parų administracinį areštą.

Klaipėdos miesto 2-ojo policijos komisariato duomenimis, M.Lajevas arešto bausmės neatliko, todėl buvo paskelbta jo paieška.

Prieš keletą dienų Šilalės policijos komisariate asmens tapatybės kortelę atsiėmusiam M.Lajevui buvo pranešta apie jo paiešką ir teismo skirtą areštą.

Policininkai nesulaikė vaikino – leido jam vykti į ligoninę, kai jis pažadėjo po gydymosi atvykti į Klaipėdos policijos komisariatą.

Viešosios įstaigos „Gabrielius“ vadovas Valdas Miliauskas:

„Džiaugiuosi, kad Marijonas gydosi nuo alkoholio priklausomybės, tikiuosi, kad blaivus mąstymas padės jam priimti tvirtus sprendimus.

Mūsų Psichoterapinės reabilitacijos centras teikia reabilitacijos paslaugą nuo įvairios priklausomybės kenčiantiems žmonėms, padeda jiems grįžti į normalų gyvenimą.

Reabilituojamiems žmonėms taikomas pusantrų metų trunkantis psichoterapinis gydymas, dvylikos etapų programa ir kitos pasveikti nuo alkoholizmo ar narkotikų priklausomybės padedančios programos.

Į mūsų įstaigą priimami blaivūs, bent kelias savaites svaigalų nevartoję asmenys, nes jie turi gebėti suvokti savo sprendimą reabilituotis. Motyvacija ir paties asmens noras gydytis yra labai svarbu.

Dažnai būna, kad kokios nors priklausomybės kamuojamas žmogus puikiai sugeba manipuliuoti norinčiais jį išgelbėti aplinkiniais, todėl būtina sąlyga padėti – pačiam gelbėtojui valdyti ir suprasti situaciją.

Dirbdamas reabilitacijos centre supratau, kad jei žmogus tikrai nori ir ieško pagalbos, jis pasieks savo tikslą. Kad ir kaip giliai žmogus būtų įkritęs į kokios nors priklausomybės šulinį, dangus iš ten vis tiek matyti.“