Po 22 metų grįžęs fotografas A.Kulikauskas: „Niekas nepasikeitė“

Daugelio lietuvių svajonių ir galimybių mieste Niujorke 22 metus praleidęs žinomas fotografas Arūnas Kulikauskas (54 m.) verčia naują gyvenimo lapą: su šeima jis persikėlė gyventi į Lietuvą ir įsikūrė senoje vienkiemio sodyboje Ukmergės rajone. „Lietuva per du dešimtmečius, kol manęs čia nebuvo, beveik nepasikeitė: kaip anksčiau žmonės nesisveikino vieni su kitais, nekentė vienas kito, taip ir dabar. Skiriasi tik automobiliai, durys ir šviestuvai, o žmonės visiškai tokie pat“, – kalbėjo Arūnas. Tačiau vyras visiškai nesigaili grįžęs į gimtinę, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.

Daugiau nuotraukų (1)

Daiva Zimblienė

Mar 19, 2014, 4:28 PM, atnaujinta Feb 15, 2018, 7:07 AM

Kodėl lietuvis ryžosi tokiems pokyčiams?

„Amerikoje aš turėjau viską, tačiau ten nemačiau savęs. „Turiu čia būti dėl vaikų. Išėjus į pensiją nėra ką ten veikti. Keliauti? Keliauti galima ir gyvenant Lietuvoje.

Visiems likusiems ten draugams pasakiau: „Į Lietuvą važiuoju dėl jūsų. Patikrinsiu, ar galima čia grįžti.“

Taigi dabar mano gyvenimas bus čia. Turiu čia būti dėl vaikų – kad Lietuva jiems nebūtų tolimas, tik iš pasakojimų žinomas kraštas. Tai, ką jie gauna augdami kaime, niekur pasaulyje už jokius pinigus nenusipirksi“, – sakė Arūnas.

Kai visi šypsosi, viskas gerai

Miškas, pieva, tvenkinys, upė, arklys, avys, švarus ir grynas oras – tai natūrali lietuviška gamta, prie kurios jo vaikai gali prisiliesti kasdien.

Dvi klases Niujorke baigęs menininko devynmetis sūnus Vincukas tėvams nepriekaištauja, kad už penkių kilometrų esančią Veprių mokyklą jam tenka pasiekti mokykliniu arba maršrutiniu autobusu.

Iki autobusų stotelės berniukui nuo namų tenka apie puskilometrį pėsčiomis klampoti per lietų ar sniegą.

O puspenktų metų dukrą Uršulę vienas iš tėvų veža dviračiu į už pusantro kilometro esantį Sližių kaimo vaikų darželį.

Sodyboje kol kas nėra jokių patogumų: vandenį šeima semia iš šulinio, kasdien prausiasi dubenyje, o savaitgaliais – pirtyje, maistą ruošia lauko virtuvėlėje, naudojasi lauko tualetu, drabužius skalbia rusiška mechanine skalbykle.

„Prieš važiuodami čia buvome tvirtai apsisprendę, kad apie dvejus metus, kol visiškai įsikursime, teks palaukti miestietiškų patogumų ir pakentėti.

Pagrindinis rodiklis mums buvo ir yra vaikai – jiems taip gyventi patinka, ir to iš jų vėliau neatimsi. Svarbiausia, kad visi namuose šypsosi – tuomet viskas gerai“, – patikino Arūno žmona Oksana Judakova (41 m.).

Sodybą nupirko per vieną vakarą

Vaizdingoje vietoje ant kalvelės esančios sodybos kieme pasitikęs Arūnas pirmiausia didžiuodamasis aprodė savo valdas ir ūkį.

Sodybą juosia keturi hektarai nuosavos žemės, tvarte, klėtyje, kluone ir gyvenamajame name vyksta statybos darbai, o viename iš ūkinių pastatų stovi ir neseniai įsigytas traktorius.

Vyras juokauja, kad sodybą Samantonyse nusipirko per vakarą – ilgai nesiderėjęs ir atidžiai neapžiūrėjęs.

Užpernai viešėdamas pas gerus savo draugus kauniečius Česlovą ir Rūtą Bronę Lukenskus, įsikūrusius greta, Arūnas sužinojo, kad  jų kaimynė parduoda sodybą – kitą dieną ji jau laukė atvyksiančio pirkėjo.

„Kadangi bankai jau nedirbo, nulėkęs į Ukmergę ištuštinau bankomatus ir tą patį vakarą sodybos šeimininkei įteikiau rankpinigius, sutarėme dėl sandorio“, – prisimena Arūnas.

Šeima netrukus įvertino šį jo pirkinį – atvyko į Lietuvą vasaroti, o pasibaigus dviejų mėnesių atostogoms niekur nebenorėjo išvykti.

Gyventi gamtos prieglobstyje Oksanai, Uršulei ir Vincukui taip patiko, kad jie net juokais pasiūlė Arūnui vienam skristi į JAV, o patys buvo pasirengę ilgesniam laikui pasilikti skylėtoje ir vėjų perpučiamoje troboje.

Ant stalo - pačių ruoštos gėrybės

Dabar ta troba neatpažįstamai pakeista – įstatyti nauji langai, suręsta nauja krosnis, kyla antras aukštas.

Didžiąją dalį statybos ir remonto darbų atlieka pats Arūnas, o atlikti kitų kviečiasi pagalbininkus.

Pasodinęs prie senovinio medinio stalo, nukrauto žmonos spaustu varškės sūriu, muštu sviestu, virta namine uogiene, keptu pyragu ir šviežiu medumi, Arūnas patikino, jog toks gyvenimo būdas jiems patinka.

„Kai gyvenome Niujorke, mūsų namuose ant parketo nė dulkelės nebūdavo, o dabar čia, name, kol vyksta statybos, ne tik  ant grindų, bet ir ant palangės, kompiuterio klaviatūros galima rasti dulkių ar net smėlio.

Dabar prieš tai, kas mane, kaip fotografą, labai erzindavo, tenka užmerkti akis“, – prisipažino Arūnas.

Niujorke dirbo su pripažintais menininkais

Niujorką – Amerikos megapolį – į Samantonis iškeitę Kulikauskai paliko Amerikoje nuosavą dviejų aukštų namą su trimis garažais ir dideliu kiemu, daržu bei tvenkiniu.

Arūnui teko atsisakyti ir šešerius metus pačioje Niujorko širdyje, Manhatane, vadinamajame juvelyrų rajone, turėtos fotostudijos.

Jo fotostudijos paslaugomis daugiausia naudojosi papuošalų kūrėjai. Arūnas fotografuodavo prabangius jų dirbinius, o pagrindinis jo darbų užsakovas buvo pasaulyje žinomas lietuvis juvelyras Aleksandras Šepkus.

Laisvalaikiu Arūnas daug keliavo, kasmet rengė savo darbų parodas ir dar rasdavo laiko autoriniams „Pinhole“ stiliaus fotoaparatams gaminti.

„Svarbiausia – ne kur gyveni, o kaip gyveni. Amerikoje nuolatinio darbo niekada neturėjau, bet dirbau visą laiką ir buvau laisvai samdomas: fotografavau, filmavau.

Pavyzdžiui, dvylika metų praleidau pas legendinį Joną Meką. Kasdienis mano darbas JAV užtikrino mūsų šeimos pragyvenimą. Pinigų stygiumi nesiskundžiau, tačiau ir didelių turtų nesusikroviau: viską, ką uždirbdavau, išleisdavau kūrybai ir kelionėms. Jei visada žvalgysiesi tik į tuos, kurie gyvena turtingiau už tave, visą gyvenimą būsi nelaimingas“, – teigė Arūnas.

Lietuvoje jis ketina dirbti tą patį, ką ir JAV, be to, nesirengia su ta šalimi nutraukti visų ryšių: pernai du kartus ten vyko darbo reikalais.

Su Oksana suvedė likimas

Arūnas Į JAV išvyko būdamas trisdešimties metų: nemokėdamas anglų kalbos, tik su kuprine ir 100 dolerių kišenėje. Jauną vyrą pakvietė ten gyvenusi jo teta.

Iki tol baigęs dizaino studijas tuometėje Dailės akademijoje jis gyveno ir dirbo Kauno dailės kombinate ir nuosavoje vaikų fotostudijoje Kauno profsąjungų rūmuose.

Būdamas aistringas keliautojas Arūnas buvo išmaišęs beveik visą Sovietų Sąjungą.

„Amerika man pirmiausia buvo indėnų žemė, kurią svajojau pamatyti dar nuo vaikystės. O kai ten patekau, nutariau pasilikti“, – sakė Arūnas.

Pirmus penkerius metus JAV vyras gyveno nelegaliai ir dirbo statybose, kol susitaupė pirmajam fotoaparatui, o vėliau ir kompiuteriui.

Tik laimėjęs žaliąją kortelę Arūnas tapo visateisiu šalies piliečiu. Visiškai atsitiktinai smalsumo vedama ir laimėjusi žaliąją kortelę JAV atsidūrė ir Oksana. Jai, kaip ir Arūnui, tada irgi buvo ką tik suėję 30 metų.

„Aš Niujorke buvau praleidusi tik keletą savaičių, kai su Arūnu, ten esančiu daugiau nei dešimtmetį, suvedė vienas bendras pažįstamas“, – pažinties pradžią prisiminė Oksana.

Egzotiškos išvaizdos moters tėvas kilęs iš Altajaus, o mama – lietuvė.

Altajaus krašte netoli sienos su Kinija gimusi Oksana su abiem tėvais praleido vos vienus metus – jos motina su vaikais grįžo gyventi į Lietuvą.

Dailės akademijoje grafiko specialybę įgijusi Oksana iki išvykimo į JAV dirbo Kauno zoologijos sode.

Pažintį su Oksana Arūnas vadina tikra likimo dovana.

Daugybę šalių apkeliavęs Arūnas ypač mėgo kalnus, o iš visų aplankytų didžiausią įspūdį jam buvo palikę Altajaus kalnai.

„Kai tik suėję į būrį su bendraminčiais pradėdavome kalbėtis apie keliones, aš vis kalbėdavau apie Altajų, to krašto šamanus ir tradicijas.

Kartą vienas draugas pasiūlė supažindinti mane su altajiete, kalbančia lietuviškai.

Išvydęs Oksaną ir su ja pabendravęs, nebenorėjau jos paleisti.

Netikėjau, kad tarp vyro ir moters gali būti toks stiprus ryšys, toks artumas – kai vienas pradeda sakinį, o kitas jį gali užbaigti. Maniau, jog tai neįmanoma realiame gyvenime, jog taip būna tik knygose.

Oksana turi tokių įgimtų dalykų, dėl kurių mums reikia smarkiai pasistengti – ji spinduliuoja dvasine ramybe, atskiria pelus nuo grūdų, o jos žvilgsnis tiesus – atrodo, kad mato kiaurai“, – prisipažino Arūnas, iki pažinties su Oksana išgyvenęs dvejas skyrybas.

O kaip Arūnui ir Oksanai sekasi pritapti vietos kaimo bendruomenėje?

Abu kone vienu balsu tvirtina, jog jiems greitai pasisekė suartėti su vietos bendruomene.

„Nesame užrietę nosies, stengiamės su visais bendrauti nuoširdžiai ir paprastai. Tačiau svarbu buvo ir tai, kad mes iš Amerikos atvykome. Ėjo pas mus žmonės ir iš smalsumo pažiūrėti, kaipgi tie „amerikonai“ kuriasi. Pavyzdžiui, naują krosnį mums pastatė vietos meistras, kurio kiti negali prisišaukti – o pas mus jis pats atėjo ir pasisiūlė. Čia gyvena labai daug gerų, šviesių ir gražių žmonių. Asocialių, girtuoklių beveik nėra, gal tik vieni, bet nepiktybiški“, – kalbėjo Arūnas.

Penkis kaimus vienijanti bendruomenė be jokių lėšų sugeba surengti Užgavėnes, Jonines ar kitas šventes.

„Viena šventė pasibaigia, jau visi ruošiasi kitai“, – šypsodamasi sakė pora.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.