Neturėjo kito pasirinkimo. Vyro liga privertė ją taip pasielgti. Per atostogas Lietuvoje Balys Lukas patyrė stiprų Alzheimerio ligos priepuolį. Vyras nebegalėjo grįžti į Ameriką. Kartu su juo atostogoms buvo atvykusi ir P.Lukienė. Ji nusprendė: vyrą slaugys Lietuvoje.
Nuo lemtingosios vasaros praėjo keturiolika metų. Visus tuos metus Amerikos lietuvė gyveno Vilniuje, senelių namuose, vadinamame Gerontologijos ir reabilitacijos centre. Čia už savo pinigus suremontavo du kambarius – naujuosius savo namus. Juose ir Balį slaugė. Vyras beveik prieš aštuonerius metus mirė. Senolė dabar nedideliame butelyje senelių namuose gyvena viena.
Paveikslai, iš kriauklių sukurta stalinė lempa, kitos interjero detalės primena apie gyvenimą Amerikoje.
Petronėlė neįsivaizdavo, kad kelių mėnesių atostogos Lietuvoje pasibaigs didžiuliais gyvenimo pokyčiais. „Vyro bilietas atgal į Ameriką iki šiol dar yra“, - sakė Petronėlė.
Kai jiedu atvyko į Lietuvą, B.Lukas jau sirgo Alzheimerio liga. Jie kaip ir kasmet keliems mėnesiams išsiruošė į tėviškę. Floridoje vasaros jiems per karštos ir per drėgnos.
„Šviežias oras ir poilsis pakenkė“, - kodėl vyrą Lietuvoje ištiko priepuolis įtarė Amerikos lietuvė. Ji labai greitai po nelaimės suprato, kad gyventi Amerikoje nebegalės.
Pati Petronėlė po priepuolio trumpam dar grįžo į JAV. Pardavė butą, išsiuntė į Lietuvą daiktus.
Petronėlei Lietuvos medikai dėl glaukomos ir kaulų tuberkuliozės nustatė nedarbingumą. Sveikatos draudimas Amerikoje sąžiningai dirbusiai porai Lietuvoje nepriklausė.
Ligą įtarė anksčiau už gydytojus
Balys visą gyvenimą labai norėjo grįžti į gimtinę, iš kurios pabėgo per Antrąjį pasaulinį karą. „Jei nebūtų vedęs manęs, būtų greičiau grįžęs. Aš vis sakydavau: pabūkim čia, Floridoje, čia taip šilta“, - prisiminė Petronėlė.
Vedžiojamas po Vilnių, jis taip ir nesuprato, kad jo svajonė išsipildė. „Vaikštom po miestą, katedros aikštę. Sakau jam: čia Vilnius, Lietuva. Bet jis nepatikėjo, numykė: kažin, čia gal ne Lietuva“, - pasakojo pašnekovė.
Sergantis vyras prisiminė tik vieną – kaip elgtis bažnyčioje. „Nuėjom į bažnyčią, jis atsiklaupė ant abiejų kelių, persižegnojo, bet kalbėti nebekalbėjo“, - kalbėjo senelių namų gyventoja.
Apie Balio ligą žmona įtarė anksčiau nei Amerikos gydytojai. „Kasmet dėl draudimo turėdavome tikrinti sveikatą. Aš pastebėdavau, kad vyras viską užmiršta. Pasakiau apie tai gydytojui. „Senas amžius, - ramino jis. - Pasimatysim kitais metais“, - pasakojo Petronėlė.
Po metų gydytojas nebesusikalbėjo su pacientu, puolė daryti tyrimų ir nustatė Alzheimerio ligą.
„Nebepažįsta žmonių, nesiorientuoja, tampa mažu vaiku. Galiausia reikia ir prausti, ir vystyti, ir maitinti kaip kūdikį, - ką reiškia sirgti Alzheimeriu pasakojo Amerikos lietuvė. - Nors Balys buvo baigęs universitete ekonomiką, matematiką, gamtos mokslus, bet kai pradėjo sirgti, nebegalėjo nei rašyti, nei skaityti. Ir pirmiausia pamiršo anglų kalbą.“
Moteris samdydavo slaugę, kad padėtų prižiūrėti vyrą – viena nepajėgdavo.
„Prieš tai žinojau, kad prezidentas Ronaldas Reiganas sirgo ta pačia liga ir kad ji yra nepagydoma. Kaimynė mane perspėjo, kad bus labai sunku“, - pasakojo Petronėlė.
Daiktus atgabeno per naktį
Kol B.Luką Lietuvoje prižiūrėjo slaugės, žmona Floridoje ruošėsi kraustytis. Čikagos lietuvių laikraštyje „Draugas“ ji perskaitė skelbimą apie Gerontologijos ir reabilitacijos centrą. Moteris paprašė vyro brolio, kad jis išnuomotų du kambarius šiame centre.
Lietuvė ėmė pakuoti daiktų. Iš parduotuvės parsinešė dėžių, kaimynas kompiuteriu atspausdino etiketes, padėjo jas užklijuoti. Lukų daiktai tilpo į 28 dėžes. Kraustymo kompanijos darbuotojai neužtruko jų išvežti.
„Išsiunčiau dėžes savaitę iki savo išvykimo. Maniau, jos ateis vėliau. Kitą dieną jau skambino iš Lietuvos: jūsų dėžės Klaipėdoje. Per naktį jie pergabeno daiktus“, - stebėjosi senelių namų gyventoja.
Daug atsivežtų daiktų Petronėlei iki šiol neprireikė. Tačiau keli jų – ypač svarbūs. Kambario sienas puošia širdžiai mieli paveikslai, o staliuką šalia sofos gražina iš kriauklių kiautų pagaminta lempa.
Be rūpesčių moteris atsisveikino ir su butu Floridoje. 22 aukštų name jų butas buvo septintame aukšte. „Labai daug pirkėjų buvo. Butas – geroje vietoje. Iš rytų pusės pro langus matėsi Atlantas, iš vakarų – didelė upė. Namas – parke“, - pasakojo ištikimoji žmona.
Per tris mėnesius ji pardavė senuosius namus. Greitai surado ir pirkėją automobiliui.
Dirbo IBM ir UPS
Amerikoje Lukai praleido pusę amžiaus – 50 metų. Lietuviams šalis patiko, joje niekada netrūko darbo.
Vos atvažiavusi, Petronėlė prastai kalbėjo angliškai. Įsidarbinti jai padėjo emigrantė iš tuometės Čekoslovakijos. „Žinau, kaip sunku kitataučiams čia įsikurti, padėsiu tau“, - sakė ji lietuvei. Siuntų gabenimo kompanijoje UPS geradarė įtaisę lietuvę kopijuoti dokumentų. Ten anglų kalbos nereikėjo.
Petronėlė bendrovėje išdirbo beveik 13 metų.
Vėliau įsidarbino IBM, rūpinosi skaičiavimo mašinomis.
P.Lukienė iki šiol prisimena 1944 metus, kai su B.Luku pabėgo iš Lietuvos. Arkliais pasikinkę vežimą po šv. Onos atlaidų liepą pora išvažiavo, Velykoms jau buvo Vokietijoje, apsistojo pas ūkininką.
„Kai bolševikai į Vokietiją ėjo gilyn, mes traukėmės tolyn. Vokietijoje, Anglijos zonoje išbuvome 6 metus“, - pasakojo emigrantė.
Vokietijoje nebuvo darbų. Lietuvius globojo pagalbą teikiančios organizacijos. „Paskui pasirinkome važiuoti į Ameriką. Ir gerai padarėme. Persikėlėme per Atlantą 1950 metais“, - prisiminė P.Lukienė.
Anglų kalba nebekalba
Balandį bus keturiolika metų, kaip Petronėlė gyvena senelių namuose. Anglų kalba jau nėra su kuo pasikalbėti – Amerikoje visi jos amžiaus draugai jau iškeliavę anapilin.
„Mano karta jau išmirė“, - galva lingavo senolė.
Ir jos pačios sveikata – ne pati geriausia. „Labai gerai jaučiausi iki 1990 metų. Paskui kritau, kritau. Jau lazdos reikėjo, kojas pradėjo skaudėti. Dabar tyrimus daro, kas su manimi yra“, - guodėsi Petronėlė.
Kraujagyslės užkalkėjusios, kaulai – išretėję, akys nebemato – gliaukoma, katarakta, visokios bėdos ją puola. „Jau niekada gerai nebesijausiu. Ar yra vaistų nuo senatvės? Sugalvokit“, - juokėsi senolė.
Petronėlė džiaugiasi, kad likimas privertė ją grįžti į Lietuvą. „Čia gimėme, čia ir numirsim“, - filosofiškai žurnalistę iš savo namų išlydėjo pašnekovė.
