Būdamas 12-os jis sužinojo apie sunkią motinos ligą. Gydytojai trijų vaikų gimdytojai diagnozavo agresyvų krūties vėžį. Prognozavo, kad moteris išgyvens ne ilgiau nei pusę metų.
Kaip rašo "Lietuvos ryto" priedas "Gyvenimo būdas", medikai klydo. Danutė Labašauskienė išgyveno penkerius metus. Ji mirė namuose, vyro ir vaikų akivaizdoje. Septyniolikmetis Vaidotas tuomet nenujautė, kad motinos kančia nulems tolimesnį jo gyvenimo kelią.
Kai jo motinai nustatė vėžį, mažajai Vaidoto seseriai buvo aštuoneri, vyresniajai – trylika su puse. „Buvo sovietmetis, labai mažai žinojome apie motinos ligą, kilo baimė, nerimas. Visi važiavome į Šiluvą, meldėmės už ją. Tie penkeri metai – kaip mažas stebuklas. Dievas leido mums užaugti su mama“, - sakė V.Labašauskas.
Nuotaika namuose buvo labai liūdna. Vaidoto tėvas Juozas stipriai išgyveno, buvo pasimetęs. „Tuo metu vėžys buvo tarsi mirties nuosprendis“, - aiškino dvasininkas.
Motinos liga labai sukrėtė ir išgąsdino vaikus. „Niekas nuo mūsų neslėpė. Suvokėm, kad mama greit mirs. Apėmė liūdesys, slogutis, įtampa, neramumas. Anksčiau šeimoje niekas nesirgo vėžiu“, - pasakojo vilkaviškietis.
Paskutinį mėnesį – morfijus ir kliedesiai
Pirmaisiais ligos metais motina dar buvo stipri. Ji dirbdavo, tvarkydavosi namuose, iš karklų pindavo krepšelius gėlėms.
„Iki paskutinio momento, kol galėjo sėdėti, ji pynė. Aš jai padėdavau. Kartais sakydavom, kad pailsėtų. O ji purtydavo galvą: „Vaikai, ką jūs darysite be manęs, kai aš mirsiu?“ Mama stengėsi kuo daugiau dirbti, kad uždirbtų pinigų, kad kai išeis, turėtume už ką gyventi“, - pasakojo V.Labašauskas.
Jo tėvai buvo eiliniai tarnautojai. Mama dirbo duonos ir kruopų technologe, tėtis – milicininku. Amatas padėjo šeimai prisidurti.
Artėjant mirčiai D.Labašauskienė nebemąstė blaiviai. Prašydavo daiktų, kurių jai visai nereikėjo. Ji vien miegodavo. Jos kūną nusėjo pragulos. Mėnesį prieš mirtį jai nuolat leisdavo morfijų.
„Kai žmogus yra agonijoje, viskas sukasi apie kančią“, - savo akimis tuo įsitikino kunigas.
Motina mirė vaikų akivaizdoje
Dar viena Dievo dovana dvasininkas vadina motinos mirties valandą. „Buvau namuose, turėjau išvažiuoti mokytis į technikumą. Pajutau, kad jai pablogėjo, neišvažiavau. Po 2-3 valandų ji mirė“, - prisiminė V.Labašauskas.
Vyras ir trys vaikai buvo šalia. Juos apėmė liūdesys ir palengvėjimas – mylimos moters kančios pasibaigė.
„Stovėjome prie kapo ką tik palaidoję mamą. Matėsi, kad žmonės su užuojauta žvelgia į mus. Ką tėvas vienas darys su trim vaikais?“, - aplinkinių užuojautą pastebėjo vilkaviškietis.
Kai gimdytoja mirė, vaikams buvo aštuoniolika, septyniolika ir trylika metų.
Vaidotas tuo metu mokėsi pieno pramonės mašinų ir įrenginių mechaniko profesijos. Kaip ir daugelis jaunuolių, gyveno audringą jaunystę. „Nepraleisdavau progų išgerti, su merginom pašėlioti. Mokykloje buvau peštukas. Technikume tik po vienų muštynių, kai gavau į kaulus, ėmiau vengti konfliktų“, - pasakojo Kybartų parapijos klebonas.
Vaikinas apie kunigystę visai negalvojo. Net buvo radęs merginą, kurią norėjo vesti. Tačiau ją patraukė kitas krikščioniškas judėjimas, ji ėmė piktintis katalikybe, kuri Vaidotą vis labiau traukė. Taip jų keliai išsiskyrė. Po poros metų jis įstojo į kunigų seminariją.
„Mano pašaukimas – mamos kančios nuopelnas. Esu tuo įsitikinęs. Nuo tos akimirkos, kai ji mirė, jaučiu, kad mane kažkas globoja. Galbūt tai ji?“ - spėliojo dvasininkas.
Antras ir trečias košmarai – dėl seserų
Motina – ne vienintelė artima moteris, kurios sveikatos bėdos neramino V.Labašauską. Kitas panašus išbandymas jį ištiko jau esant kunigu.
Atrodė, kad motinos drama gali pasikartoti sesers gyvenime.
„Mama susirgo 37-erių, sesuo – 38-erių. Liga atsitraukė ir vėl grįžo. Bijojau, kad sesuo mirs kaip ir mama. Visi išsigandome“, - prisipažino Kybartų ir Marijampolės pataisos namų kapelionas.
Laukimas, operacija, gydytojų prognozės – atrodė, kad laikas sustojo.
„Esu kunigas, neturiu savo šeimos, todėl bet koks artimo žmogaus praradimas – ypač skausmingas“, - tikino Kybartų parapijos klebonas.
Laimei, vėžys buvo tik pradėjęs įsisiurbti į moters kūną. Kunigo sesuo liko gyva. Jau praėjo 4 metai po visų operacijų ir terapijų.
Vėžys palietė ir jaunėlę V.Labašausko seserį. Jai medikai rado melanomą, kurią reikėjo operuoti. „Buvo piktybinis darinys. Po operacijos ilgus mėnesius laukėme, kol tyrimai parodė, jog gyvybei pavojus negresia“, - pasakojo dvasininkas.
Onkologine liga paženklinti ir vyrai
Negana to, kad šeimos moterys nešė ligos naštas, vėžio spąstuose atsidūrė ir giminės vyrai.
V.Labašausko pusbrolis sulaukė vos 14 metų. Jaunuolis mirė nuo kraujo vėžio.
Dar didesnis išbandymas dvasininkui kliuvo, kai būdamas 68-erių prostatos vėžiu susirgo jo tėvas. Ankstyvoje stadijoje aptikta liga tėvo gyvybės nepasiglemžė. Medikai kelerius metus neberanda jo organizme vėžinių ląstelių.
„Aš pats kas pusę metų atlieku kraujo tyrimus. Vėžys – paveldimas dalykas“, - perspėjo vilkaviškietis.
Nors ir blaškomas kančių, jis neprarado tikėjimo. „Gyvenimas duotas tam, kad mes subręstume kaip žmonės. Be kančios nė vienas neužaugo, netapo labiau žmogumi, tokiu, kuris sugeba numirti savo egoizmui“, - kalbėjo dvasininkas.
Skaudi patirtis labai padeda kunigo tarnystei. „Man teko laidoti vaikus, kurie sirgo nuo kraujo vėžio, bendrauti su tėvais, kurių vaikai žuvo avarijose. Klausausi jų skausmo ir lengviau randu paguodos žodžius“, - sakė kunigas.
Jis nesijaučia išskirtinis – kitiems tenka dar daugiau iškentėti. „Praktiškai nelabai randu, kas neturėtų išbandymų. Nėra tokių žmonių, kurie nebūtų praradę artimųjų“, - pasakojo V.Labašauskas.
Kunigas išmoko vieną svarbią taisyklę – viską priimti iš Dievo rankų, kuris yra neklystantis. Taip, anot dvasininko, iš nelaimių ir problemų galima išplėšti daugiau naudos nei iš sėkmių.