Nėra tokios valstybinės šventės, kuriai S.Taukinaitienė nerengtų scenarijaus, o jame detaliai nenurodytų, kaip turėtų elgtis Garbės sargybos kuopos kariai. Jie klauso Protokolo skyriaus vedėjos atiduodami pagarbą užsienio svečiams ir oficialiems valstybės vadovams, dėdami gėles prie Laisvės gynėjų memorialo Antakalnio kapinėse.
Jei pagarba išreiškiama salvėmis, iš anksto scenarijuje įspėjama apie tai, numatoma, kur turėtų stovėti svečiai, kad jaustųsi saugūs, kai bus šaudoma XVIII amžiaus autentiška patranka, rašo cLietuvos ryto" priedas „Gyvenimo būdas".
Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo proga liepos 6-ąją Vytauto Didžiojo karo muziejus, esantis Kaune, paskolina šią patranką Krašto apsaugos ministerijai.
Karališkųjų šeimų ir imperatorių sutikimai Lietuvoje, JAV prezidento George’o W.Busho vizitas Lietuvoje, NATO gynybos ministrų pasitarimas Vilniuje – visi šie įvykiai būtų buvę ne tokie iškilmingi be S.Taukinaitienės, gerai išmanančios tarptautinį protokolą. Kol moteris išmoko šių subtilybių, praėjo ne vieni metai.
Šokis lydėjo nuo vaikystės
„Buvau ilgaplaukė, mėgau laisvo stiliaus drabužius, šokti ir vaidinti man buvo įprasta, nes darbas dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“ daug ko išmokė. O patekau į pasaulį, kur kiekvienas žingsnis reglamentuotas“, – apie savo likimo vingius pasakojo buvusi artistė.
Šokis lydėjo Salviną nuo vaikystės. Ji gimė Sedoje, o būdama septynerių su tėvais persikėlė į Telšius.
Salvinos pradinių klasių mokytoja, didelė patriotė, buvo subūrusi tautinių šokių būrelį. Visi moksleiviai turėjo įsigyti tautinius drabužius. Salvina ne tik šoko, ji lankė dramos, gimnastikos būrelius ir visur suspėdavo.
Telšiuose baigusi šešias klases Salvina įstojo į M.K.Čiurlionio meno mokyklą ir persikėlė į Vilnių.
Ją sužavėjo pedagogė balerina Aliodija Ruzgaitė. Mokytis nebuvo lengva – choreografijos klasę baigė vos šeši abiturientai, tarp jų ir Salvina. Kiti išsibėgiojo.
Salvina gavo paskyrimą dirbti ansamblyje „Lietuva“, nors labai viliojo teatro kritiko specialybė ir prancūzų kalbos studijos.
„Nesigailiu, buvo labai įdomu, nors ir sunku. Mačiau daug sovietų sistemos grimasų, gastrolės užsienyje kainuodavo daug nervų, nes ansamblio šokėjai jausdavosi suvaržyti, galėčiau rašyti apie tai prisiminimus“, – pasakojo Salvina.
Viena užaugino sūnų
Prašyti prieglobsčio užsienyje Salvinai nekilo minties, nors tokį klausimą ji išgirdo su ansambliu viešėdama Prancūzijoje 1979 metais. Tuo metu ne vienas garsus baleto šokėjas buvo pabėgęs iš Sovietų Sąjungos – 1961 metais Paryžiuje gastroliuodamas Kirovo teatro šokėjas Rudolfas Nurejevas, po metų iš to paties teatro Londone pasiliko balerina Natalija Makarova.
Paklausta vieno prancūzų žurnalisto, ką apie tai mano, Salvina prisipažino, kad negalėtų likti užsienyje ir atitrūkti nuo savo šaknų. Ji norėtų gyventi tėvynėje ir turėti galimybę svečiuotis Prancūzijoje.
Prancūzams patiko toks lietuvės atsakymas. Tuo metu Salvinos sūnus Linas, kurį augino viena, buvo pradėjęs lankyti mokyklą.
„Buvome moderni pora, aš jaučiau, kad tai nebuvo man skirtas žmogus, atidėliojome vestuves, aš laukiausi, bet kai sūnus gimė, mes išsiskyrėme“, – moteris pasakojo apie savo sūnaus tėvą Albiną Petrauską.
Dėl dažnų ansamblio „Lietuva“ gastrolių nebuvo daugiau santarvės su Salvinos sutuoktiniu Vilniaus jaunimo teatro aktoriumi Vytautu Taukinaičiu. Šokėja ištekėjo sulaukusi 30 metų, bet vien meilės nepakako, kai išryškėjo skirtingi jų charakteriai. Daug trinties buvo ir dėl to, kad trise teko gyventi vieno kambario bute.
„Ar tiesa, kad gražiausios moterys ne visada būna laimingiausios?“ – paklausiau. „Tuo nė kiek neabejoju“, – pripažino Salvina.
Kariai priėmė kaip savą
Moteris dabar laiminga, kad pradėjusi dirbti Krašto apsaugos ministerijoje tapo viena geriausių šalyje tarptautinio protokolo specialistų.
Iki šiol ji prisimena vieną pirmųjų savo darbo dienų, kai verkdama vos neišėjo iš salės, kurioje sėdėjo keli šimtai karių.
Salvinai buvo patikėtos Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ ramovės viršininko pareigos. Tai buvo reprezentacinis padalinys, į jo sudėtį įėjo Garbės sargybos kuopa, orkestras ir kitokie padaliniai.
Kai tuometis brigados vadas pulkininkas Jonas Vytautas Žukas pristatė Salviną kariams, moteriai buvo 41-eri. Ji neslėpė, kad jaudinosi.
Salėje – per 200 šauktinių, Garbės sargybos kuopos atstovai tarsi manekenai, nes jų ūgis turi būti ne mažesnis kaip 186 centimetrai. Visi pasitempę, raumeningi, skusta galva, vilkintys karinę uniformą.
Brigados vadas pasisveikino, pristatė Salviną, palinkėjo sėkmės ir išėjo. Tada kariai atsipalaidavo, atsilošė kėdėse, ėmė vertinti pirmą kartą matomos moters išvaizdą, ūgį, amžių, aprangą.
Salvinai ši nemaloni akimirka truko beveik amžinybę.
Bet ji nesutriko. Kad kariai nespoksotų kaip į manekenę, šokėja prisipažino, kiek jai metų, kad turi jų amžiaus sūnų, kad galėtų tikti jiems į motinas. Tai padėjo užmegzti nuoširdžius ryšius.
„Geležinio vilko“ ramovės paskirtis buvo organizuoti karių laisvalaikį. Salvina ėmėsi saviveiklos, teminių vakarų, viktorinų, konkursų.
Su Vilniaus pedagoginės mokyklos vadovybe buvo rengiami šokių vakarai, merginos atvykdavo į svečius pas karius, o šie – pas būsimas pedagoges. Salvina įkūrė net šokių būrelį, nes paaiškėjo, kad kariai mėgsta šokti.
Per Kūčias dažnai pas karius atvykdavo vaikų namų auklėtiniai, Salvina kviesdavo atvykti monsinjorą Kazimierą Vasiliauską. Tada ištirpo ledai ir kariai priėmė Salviną kaip savą.
Mokytis teko ir iš klaidų
Kaip moteris susidomėjo tarptautiniu protokolu?
1998 metais Salvina buvo pakviesta dalyvauti tarptautinėse pratybose „Baltic Challenge“, kurias organizavo amerikiečiai. Per pratybas buvo įsteigtas jungtinis svečių ir stebėtojų biuras, o Salvinai teko administracinis darbas.
Karinės pratybos – didelis renginys, kurio metu būtina paisyti tarptautinio protokolo reikalavimų. Tai buvo stimulas griebtis dar vienos naujos veiklos, o ne rūpintis vien karių laisvalaikiu.
1999-aisiais vyko karinės pratybos „Gintarinė viltis“, kurias rengė lietuviai. Tada Salvinai teko dirbti svečių ir stebėtojų biuro vadove.
„Tu gali“, – toks pasitikėjimas moterį įpareigojo imtis šio darbo. Prieš šias pratybas vyko daug parengiamųjų darbų, Salvina susipažino su vienu danų pulkininku, buvusiu protokolo vadovu, jis daug padėjo.
„Jis buvo daugiau nei 20 metų už mane vyresnis ir nuolat kartojo: noriu tau padėti, nes tu gali. Neturėjau kur trauktis, teko mokytis pagrindinių tarptautinio karinio protokolo principų“, – prisiminė pašnekovė.
Ji neslėpė, kad mokėsi ir iš klaidų, kai tarptautiniame renginyje kas nors supainiodavo užsienio valstybių vėliavas, himnus.
Protokolinės praktikos pradžioje buvo tokių dalykų, nes yra valstybių, kurių vėliavos labai panašios, pavyzdžiui, Vokietijos ir Belgijos.
Spalvos tos pačios, bet Vokietijos vėliavoje jos išdėliotos išilgai, o Belgijos – skersai.
Kartą Vokietijos atstovas, priėjęs prie Salvinos, pagyrė Belgijos vėliavą. Moteris iškart suprato, kad kažkas negerai. Pasirodo, šalia vokiečio buvo pastatyta Belgijos vėliava, kurios tame renginyje neturėjo būti.
Kai 2008 metais šalyje vyko NATO gynybos ministrų susitikimas, net praėjus mėnesiui po šio renginio naktimis Salvina sapnuodavo, kad ne visi gynybos ministrai išvyko iš Lietuvos.
„Ar ramiai miegate, kai pečius užgula tiek atsakingų pareigų?“ – paklausiau S.Taukinaitienės.
„Jei vis dar dirbu Krašto apsaugos ministerijoje, vadinasi, egzaminą išlaikiau“, – ramiai atsakė ji.
