Sudžeržgė elektrinė metalinių durų spyna. Nešinas dideliu krepšiu išsliūkino ir baugščiai apsidairė azijietiškų veido bruožų vyras. Prie jo priėjo moteris ir be žodžių apsikabino.
Pora nuėjo nuošaliau pasikalbėti. Tik tada jų veiduose susirūpinimą pakeitė santūrios šypsenos. Spyna vėl sudžeržgė.
„Galite užeiti“, – mostelėjo ranka Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnas.
Už nugaros užsivėrusios sunkios durys nutildė saulėto sostinės vidurdienio šurmulį.
Gavę vienkartinius leidimus ir užrakinę daiktus metalinėse spintelėse, su fotografu buvome nuvesti prie erdvios kameros.
Pareigūnė pirmiausia pakvietė mane. Ji apieškojo su metalo ieškikliu ir leido iš kameros išeiti.
Kol jos bendradarbis apieškojo fotografą, paklausiau pareigūnės, ar jai nesunku čia dirbti. Liekna šviesiaplaukė nusišypsojo: „Jau pripratau. Man įdomu.“
Čia dirbdama ji baigė teisės studijas, tad pareigos pasikeitė. Jauna moteris dabar pasitinka į Lukiškes atvežtas suimtąsias.
Jai tenka bendrauti ir su Alma Bružaite – savo dviejų sūnų žudike, kalėti nuteista iki gyvos galvos.
„Rūpesčių nekelia, elgiasi ramiai“, – paklausta apie A.Bružaitę atsakė pareigūnė.
Vaidino nusikaltėlio tėvą
Lukiškėse bausmę atlieka ir kitas iki gyvos galvos nuteistas nusikaltėlis – kaunietis Henrikas Daktaras.
Būtent jo tėvą praėjusių metų gruodį atkuriamosios dokumentikos laidoje „Mafijos kronikos“ vaidino vilnietis A.Maceina.
Kolegos plikagalvį kino režisierių neretai kviesdavo į filmavimo aikštelę ir kaip aktorių.
„Mafijos kronikose“ jo įkūnytas personažas Henrikas Daktaras vyresnysis aplankė sūnų, pirmą kartą patekusį už grotų.
Praėjus lygiai mėnesiui po filmavimo, šių metų sausio 19-ąją, kino režisierius, dar vadinamas Vilniaus bohemos simboliu, pats pakliuvo už grotų.
„Tavo sūnus čia sėdi“, – juokaudami A.Maceiną Lukiškėse pasitiko kiti suimtieji.
Tačiau menininkui, uždarytam į kamerą kartu su keliais vyrais, įtariamais sunkiais nusikaltimais, ne juokai rūpėjo.
Prisiminė būrėjos žodžius
Garsaus Niujorke gyvenančio avangardinio kino kūrėjo Jono Meko mokinys, laukdamas teismo proceso, mąstė, kodėl jį persekioja mistiniai sutapimai.
Jis prisiminė 1985-uosius, kai Vilniuje baigdamas režisūros studijas kūrė diplominį spektaklį.
Tada menininkui teko bendrauti su mergina, kuri išmanė chiromantiją – būrimą iš rankos. Režisieriaus dešiniajame delne būrėja pamatė pertrauktą gyvenimo liniją. Ji esą nutrūks apie 54–56 metus, o vėliau vėl tęsis.
Atsidūręs už grotų 56-erių A.Maceina prisiminė būrėjos žodžius.
Bet jie nepadėjo atsakyti į kankinamus klausimus. O jų – nemažai. Kodėl draugų vakarienė baigėsi tragedija? Kodėl jo rankose atsidūrė peilis? Kodėl juo smogė 53 metų dailininkui Nagliui Karveliui į koją ir pataikė į arteriją?
Šiuos klausimus suimtas menininkas išgirdo ir per tardymą. Tada jo savijauta buvo labai prasta, galvoje medikai buvo ką tik susiuvę žaizdą.
A.Maceina tardytojo paprašė cigaretės ir šimto gramų. Pareigūnas prašymą suprato kaip pokštą.
„Iki šiol nesuvokiu, kaip tai galėjo įvykti. Man vis dar atrodo, kad čia, Lukiškių kalėjime, vyksta filmavimas – esu aktorius, rytoj darbas baigsis ir aš išeisiu“, – lėtai rinkdamas žodžius, rankomis pasirėmęs galvą „Lietuvos rytui“ kalbėjo A.Maceina.
Norėjo tik vieno – prasmegti
– Lukiškėse šiuo metu kuriamas ne vaidybinis, o šiurpus jūsų gyvenimo filmas, kurio režisierius – teisėjas jau rašo nuosprendį. Rytoj filmavimas dar nesibaigs ir jūs taip greitai iš čia neišeisite.
– Laukdamas nuosprendžio kankinuosi. Logiškai niekaip negaliu paaiškinti to, kas įvyko.
Todėl mane tai nervina, jaučiu didžiulę įtampą. Kaip ir tą lemtingąjį rytą po tragedijos.
Nepamenu, kur mane nuvežė ir kaip siuvo galvą. Atsitokėjęs pamačiau, kad stoviu kruvinas, vilkėdamas tik apatinius. Aplink – daug pareigūnų. Mano gyvenimo draugė Vilija perdavė man drabužių.
Pusės savo parodymų, duotų tardytojui, neatsimenu. Norėjau vienintelio – prasmegti.
– Bet niekur neprasmegote, teko dalyvauti teismo procese.
– Jaučiausi taip kraupiai, kad buvo apnikusios įvairios mintys, taip pat – ir apie išėjimą iš šio pasaulio. Bet mane sulaikė neatsakyti klausimai. Norėjau suvokti, kodėl mano rankose atsidūrė peilis. Gal Naglis mane smaugė, o aš norėjau išsilaisvinti?
Atsimenu tik iki to momento, kai gavau smūgį į galvą.
– Tą lemtingą sausio 18-ąją, šeštadienį, po vakarėlio nuėjote miegoti, o pabudęs paryčiais pamatėte savo gyvenimo draugę Viliją su Nagliu sėdinčius prie kompiuterio. Turbūt jus apėmė pavydas?
– Tikrai ne iš pavydo taip nutiko, nors per televizijos žinių laidas skelbta būtent taip. Aš pasitikiu savo drauge, o ji – manimi.
– Jūs buvote įkaušęs, vėliau jums nustatytas 2,6 promilės girtumas. Alkoholis ir pavydas – pavojingas kokteilis.
– Apie ketvirtą valandą ryto atsikėliau į tualetą.
Pamatęs Viliją ir Naglį virtuvėje pasakiau: „Jūs čia gal ženysitės?“ Bet tai buvo šiurkštus humoras. Iš tiesų tenorėjau, kad Naglis eitų namo.
Todėl surėkiau, kad baigtų gerti, ir atsisėdau ant kėdės. Vilija išėjo iš virtuvės. Tada aš Naglį pradėjau kelti, kad jis eitų namo.
Nuo mano draugės namų Šeškinėje, kuriuose gyvenome ir tąkart vakarojome, iki jo namų – pusvalandis kelio pėsčiomis. Naglis pas mus ir ateidavo pėsčiomis – kaip ir daug menininkų, jis neturėjo tiek pinigų, kad važinėtų taksi.
O pinigų jam juodai reikėjo. Praėjusią vasarą net griovius kasė.
Naglis man skundėsi, kad vienas milijonierius jam nesumoka už paveikslus.
Norėjau Nagliui padėti, o Vilija kaip tik ruošėsi vykti į draugų vestuves ir ieškojo dovanos. Pasiūliau jai užsakyti paveikslą iš Naglio. Žinoma, ne už dyką.
Tas mūsų susitikimas sausio 18-ąją ir buvo gera proga aptarti būsimo paveikslo siužetą.
Atsitokėjo su peiliu rankoje
– Pakvietėte į namus Naglį ir savo vaikystės draugą ekonomistą Antaną Šiupienių su žmona. Svečius vaišinote plovu ir degtine?
– Man patinka ruošti maistą. Su Vilija šeštadienį tradiciškai eidavome apsipirkti į „Akropolį“, kur būna ūkininkų turgus. Tądien nusipirkau gerų prieskonių plovui.
Stiprių alkoholinių gėrimų vengdavau, nes nuo jų tris dienas būdavau kaip lavonas.
Bet tą dieną pamaniau, kad prie plovo labiau tinka ne alus, o degtinė. Naglis irgi atsinešė gėrimų – degtinės ir brendžio.
– Vis dėlto kaip jūsų rankose atsirado peilis?
– Nežinau. Tos kelios akimirkos, kurių neatsimenu, apvertė gyvenimą aukštyn kojomis.
Norėdamas, kad Naglis eitų namo, kėliau jį už pažasties ir rankos. Ta ranka jis mane ėmė smaugti. Gal norėjo tik pajuokauti? Tada pajutau smūgį į galvą. Man atrodė, kad buteliu. Bet gal bandydamas ištrūkti pats atsitrenkiau galva į lentynos kampą?
Nuo tada nieko neatsimenu. O kai atsipeikėjau, išvydau ramiai sėdintį Naglį. Po to savo rankoje pamačiau kruviną peilį. Trenkiau jį į kriauklę.
Sušukau Vilijai, kad Nagliui turbūt skauda. Pamačiau ant jo džinsų kraujo dėmę. Iškvietėme greitąją pagalbą. Man atrodė, kad medikai labai ilgai važiavo. Iškvietimas užregistruotas 3 valandą 58 minutės, o mirtis konstatuota 4 valandą 37 minutės.
Kol medikai važiavo, Vilija darė dirbtinį kvėpavimą, o aš bandžiau sustabdyti kraujavimą.
Buvo užsidaręs vienuolyne
– Su dailininku Nagliu Karveliu kartu dirbote Lietuvos kino studijoje, o kai ji buvo uždaryta, bendravote toliau. Buvote geri draugai?
– Taip, kartu dažnai ir į žvejybą prie Žaliųjų ežerų vykdavome. Žinau ten vietą, kur gerai kimba.
– Esate sakęs, kad vaikystėje net tarakoną vengdavote sutraiškyti, o atėmėte gyvybę draugui.
– Taip. Mano draugų nedaug beliko. Kai prieš keturiolika metų laidojome iš gyvenimo pasitraukusį Algimanto Baltakio sūnų, poetas pasakė: „Kas jums darosi, kad vieni kitus laidojate?“
– Tai kas jums, menininkams, vyksta? Gal alkoholio per daug?
– Nežinau. Taip, alkoholis yra, bet ne jis priežastis.
– Jūs norėjote liautis gerti? Kalbama, kad net prieš Dievą buvote prisiekęs.
– Jokių įžadų dėl to nebuvau davęs. Bet iš tiesų devyniems mėnesiams buvau išėjęs į vienuolyną.
Norėjau susitvarkyti dvasines problemas. Svarbu pašalinti priežastis, o alkoholis – pasekmė.
Gyventi juodo kapitalizmo pasaulyje sunku. Todėl tiek daug talentingų žmonių išeina.
Mano kartos menininkai įpratę įtampos atsikratyti draugijoje. O prie pokalbių ir alaus bokalas pakeliamas.
Į buvusią Rašytojų sąjungos kavinę „Suokalbis“ rytais užsukdavome spręsti reikalų, o vakarais ateidavome išsilieti, pamiršti problemų.
Ir aš ne vienam ten užsukusiam esu padėjęs. Vieną rytą atėjo jaunas kino režisierius. Mane pamatęs prisėdo pasikalbėti. Pasirodo, jis šeštą ryto buvo nuėjęs prie tilto, krantinėje nusivilko drabužius ir ketino nusiskandinti.
Kai papasakojo man savo bėdas, jam palengvėjo. Vėliau jis mirė nuo ligos. Ta liga – gėrimas.
– Nuo tos ligos išgyti sunku?
– Ne vienas kūrėjas bandė, gydėsi. Bet menininkai yra jautrūs, greičiau nei kiti puola į depresiją.
Užgriuvus problemoms teatro aktorius ir režisierius Saulius Mykolaitis užgėrė ir pasitraukė iš gyvenimo. O būtų nuėjęs pasikalbėti su draugais, paklausęs anekdotų ir gal dar būtų gyvas. Juk problemas anksčiau ar vėliau galima išspręsti.
Pažįstu rašytoją, kuris, atidavęs rankraštį leidyklai, kurį laiką negali užsiimti kūryba. Jis toliau gyvena su savo knygos personažais. Tada užgeria.
Kitai rašytojai dar prasčiau – nuolatos lankosi pas psichoterapeutus ir tampa priklausomi nuo antidepresantų.
Jaunimas vartoja dar baisesnį nuodą – vaistus maišo su alkoholiu. Turguje nusiperka pigių tablečių, užgeria alumi, ir stogas važiuoja. Tokie gyvenimą baigia žiauriai.
Man gaila vieno talentingo juvelyro. Kai priėmiau Sutvirtinimo sakramentą, jis man pagamino kryžių. Vėliau jis pradėjo laiku neįvykdyti užsakymų, prarado klientus. O dabar kažkur šliaužioja Vilniaus gatvėmis.
Pamena dėstytojo patarimą
– Kūrėte filmus su gilia mintimi, per 20 metų susukote 12 juostų. Ar esate užgėręs ir neatlikęs darbo iki galo?
– Niekada to nebuvo. Kai buvau trečio kurso studentas, teatro režisūros dėstytojas mums paaiškino apie kūrybą ir gėrimą.
Jo teigimu, kiekvienas kūrinys turi būti kuriamas kaip paskutinis. Menininkas turi būti visiškai jam atsidavęs, gyventi tik tuo.
Panašios nuomonės yra ir kino avangardininkas J.Mekas, pas kurį stažavausi Niujorke. Jis yra sakęs, kad svarbiausi kūrėjo principai – nuoširdumas ir dvasinis intensyvumas.
O tas režisūros dėstytojas mums, studentams, patarė: „Kai darbas bus atliktas, tada išvykite pavaikščioti medžių viršūnėmis.“
Kūrėjas turi dingti, kad negadintų savo įvaizdžio, kad jo nematytų besišlaistančio gatvėse. Tik po to, kai susitvarkai su savimi, galima grįžti ir vėl pradėti iš naujo.
– Šį kartą jūs dingote ilgesniam laikui ir jums numatomas ilgokas blaivumo periodas. Nors gali nuskambėti tragikomiškai, bet gal nelaisvė turi ir pliusų?
– Gal, bet dar nežinau. Todėl noriu vienutės, kad galėčiau joje melstis ir rašyti. Kitaip nematau prasmės būti šiame pasaulyje.
Kitam ir sau galima padėti žodžiu, darbu, malda. Aš noriu melstis už Naglį ir už save. Per teismo posėdį atsiprašiau Naglio artimųjų. Gaila, kad teismo salėje nebuvo aktoriaus Rimgaudo Karvelio.
Draugė į Lukiškes atnešė knygą, pagal kurią reikia parašyti scenarijų. Kalėjimas turi biblioteką, bet ne visos knygos joje yra.
– Galbūt rašysite ir filmo apie kalėjimą scenarijų?
– Apie Lukiškes filmą „Devynerių vartų miestas“ yra sukūręs režisierius Kristijonas Vildžiūnas.
2000 metais buvau Vokietijoje vykusio dokumentinio kino festivalio komisijos narys. Su kolegomis svarstėme, kam duoti vieną prizų. Pasiūliau jį įteikti savo tautiečiui Kristijonui už filmą apie Lukiškių kalėjimą.
– Ar tas filmas atspindi Lukiškių tikrovę?
– Žinoma, ne.
Jaučiasi kaip balta varna
– Kalėjimas – tai ne bohemiškas „Suokalbis“, čia galioja visiškai kitokios taisyklės, yra kalinių kastos. Kaip sutariate su kitais suimtaisiais?
– Buvau skaitęs Kanadoje gimusio lietuvių kilmės gangsterio Alvino Karpio knygą apie jo gyvenimą Alkatrazo salos kalėjime, kuris vėliau buvo uždarytas ir paverstas muziejumi.
Gangsteris, kurį Amerika laikė vienu didžiausių priešų, Alkatrazo sunkiųjų darbų kalėjime praleido daug metų. Jis kalėjo kartu su Italijos mafijos bosu Alu Capone.
A.Karpio knyga atskleidžia žiaurų kalėjimo pasaulį.
Be to, Lukiškėse man kiti suimtieji patarė, kaip reikėtų elgtis.
Kad ramiau reaguočiau į aplinką, duoda vaistų. Dabar su jumis ramiai kalbu, nors teismo salėje negalėdavau sulaikyti ašarų.
Kameroje buvome keturiese, dabar – trise. Visi – įtariamieji. Vienus uždaro ir netrukus paleidžia, kiti lieka ilgam. Tokiomis sąlygomis rašyti aš negaliu.
– Ar kiti suimtieji žino, kad esate menininkas?
– Tai niekam neįdomu, čia yra kiti autoritetai. Aš ir taip čia esu kaip balta varna. Apie mano teismo procesą nuolat rašoma, rodoma per žinių laidas. Mano žinomumas čia ne tik nieko nereiškia, bet gal netgi trukdo, gal kas nors man pavydi.
Niujorke – tos pačios bėdos
– Kaip leidžiate dieną?
– Keliuosi šeštą ryto. Pavalgau. Štai jums ir nelaisvės pliusas – pradėjau valgyti reguliariai.
Namie taip nebūdavo, dažniausiai vieną kartą, vakare, pavalgydavau.
Vėliau valandą pasivaikštau kieme. Ten galima ir pasportuoti, bet aš dar negaliu, blogai jaučiuosi.
Po to kameroje vieni žiūri televizorių, kiti klausosi radijo arba skaito. Norėčiau rašyti, bet nerimauju laukdamas teismo sprendimo. Be to, dar jaučiuosi kaip duobėje.
– Anksčiau į gyvenimo duobę dažniausiai įkrisdavote dėl išsiskyrimų su moterimis?
– Taip, krinti į duobę ir vėl turi pradėti iš naujo.
Taip nutinka, kai griūva šeima ar projektai, kai nežinai, kuo užsiimti. Kai dingsta pinigai ir atsiduri prieš juodąjį kapitalizmą. Jis man jau, va, čia stovi, – ranką prie gerklės prispaudė A.Maceina.
– Bet kai gyvenote kapitalizmo lopšyje Niujorke, jums ten patiko.
– Ten tos pačios bėdos. Tik Niujorke menininkai vartoja mažiau alkoholio, o daugiau – narkotikų.
Vienas pažįstamas lietuvių kilmės menininkas, kad turėtų iš ko gyventi, dieną remontuoja butus. Kurti jis gali tik naktimis.
– Jūs taip pat nesikratėte fizinio darbo – dirbote vienoje Vilniaus ligoninių.
– Esu dirbęs ir Niujorke statybose, ir Vilniuje ligoninėje. Bet pastarojoje dirbau ne tik dėl pinigų. Turėjau ir kitą tikslą.
Mačiau, kaip elgiamasi su traumuotais, su benamiais pacientais. Todėl norėjau kurti dokumentinį filmą apie ligoninės priimamąjį. Parašiau projektą ir prašiau jį finansuoti.
Po išpažinties palengvėjo
– Meldžiatės, atgailaujate. Religija jums padeda?
– Ir išpažinties čia, Lukiškėse, buvau. Kunigas davė išrišimą. Man palengvėjo.
– Ar ilgai užtruko išpažintis?
– Gal valandą. Dabar už nuodėmes turiu nuolat skaityti Bibliją.
– Ar tiesa, kad draugai jus vadina Kaukoliniu?
– Labiau juokais vadino. Prieš dvidešimt metų grįžęs iš Niujorko po Vilnių vienas pirmųjų vaikščiojau plikai nusiskutęs galvą.
Karštame, tvankiame Niujorke plikam būti patogiau – pakiši galvą po fontanu, atsigaivini. Nuo to laiko buvau plikas.
Taigi ta pravardė – dėl plikos galvos.
O čia plaukus auginsiu. Nusibodo skustis. Namie skusdavausi elektrine mašinėle, o čia jos negalima turėti.
Kita vertus, juk jau senis esu.
– Jūsų draugė Vilija turbūt taip nemano. Ši moteris jūsų nepaliko po tragedijos. O kiek moterų praeityje yra išėjusios ir jus palikusios?
– Vilija – septinta mano gyvenimo kelyje. Ji kas dvi savaites mane lanko Lukiškėse. Pasikalbame per stiklą. Ar ji lauks manęs? Pažadėjo. O jei ne, aš jos nekaltinsiu.
– Esate kada nors pavydėjęs savo moters kitam vyrui?
– Visko būdavo, bet ne taip, kad stogą nurautų. Labiau pykdavau ant pačios moters.
– Dėl išdavystės? Ar moteris jus yra išdavusi?
– Taip. Būdamas Amerikoje kalbėjausi su vienu pažįstamu menininku iš Lietuvos. Jis papasakojo apie savo santykius su viena moterimi.
Pasirodo, tai buvo mano mylimoji. Aš jam neišsidaviau. Manau, tokioje situacijoje kalta moteris. Patinas siekia patelės, o ji nusprendžia, ar duoti.
– Algimantai, kur jūsų sidabriniai papuošalai, amuletai?
Juk net į Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio „Roberto Zucco“ sceną eidavote su visomis savo puošmenomis.
– Čia jų nereikia. Viskas liko namie. Bet aš senokai papuošalų nenešioju, tik vieną auskarą būdavau įsisegęs. Tų auskarų labiau ne aš norėjau, o mano tuometė draugė Birutė.
Viduje išliko laisvas
– Nužudyto dailininko sūnus prašo teismo iš jūsų priteisti 50 tūkstančių litų neturtinės žalos ir išlaidas už laidotuves. Jums tai daug ar mažai?
– Man tai didžiuliai pinigai. Bet už žmogaus gyvybę tai – nulis.
Už laidotuves aš pasirengęs sumokėti, bet jei priteis 50 tūkstančių, nežinau, iš kur paimsiu. Negi už grotų galėčiau tiek uždirbti? Čia ne Norvegijos kalėjimas.
– Jūs pripratęs laisvai kvėpuoti. Ar čia nedūstate?
– Nuo nelaisvės nedūstu. Dūstu nuo žmonių. Man reikia vienatvės, todėl prašysiuosi uždaromas į vienutę.
Tik nuo paties žmogaus priklauso, ar jis jaučiasi laisvas.
Kai praeityje garsus prancūzų aristokratas, rašytojas Markizas de Sade’as pakliuvo į kalėjimą, iš jo viskas buvo atimta.
Tada jis ėmė rašyti savo išmatomis. Jo fizinis kūnas buvo įkalintas, bet viduje jis liko laisvas.
Prisiimu kaltę, nes be manęs to nebūtų įvykę. Tačiau patikėkite, tikrai nedariau to tyčia.
Aš viską nuoširdžiai papasakojau. Jeigu pameluočiau, nuo Dievo bausmės nepasislėpčiau.
Atsėdėsiu tiek, kiek reikės, – atsisveikindamas ištarė A.Maceina, o kai pakilome nuo tvirtai prie grindų pritvirtintų kėdžių, suimtas režisierius pridūrė: – Man tik labai trūks žvejybos.
Žvilgsnyje – viltis
Viso mūsų pokalbio metu kabinete buvęs pareigūnas taip pat atsistojo. Jis paprašė suimtojo dar palaukti.
Pro pravertą grotuotą langą pasigirdo sirena – policijos automobilis į Lukiškes atvežė suimtuosius.
Prieš užsiveriant metalinėms durims atsigręžiau. A.Maceina sėdėjo prie stalo, kurio kojos nepajudinamai pritvirtintos prie grindų, ir pasirėmęs rankomis smakrą žvelgė į duris.
Liūdnose kino režisieriaus akyse, atrodė, pamačiau sužibusią viltį – ateis laikas ir jis taip pat iš čia išeis.
Menininku rūpinasi artima draugė
Vilija Poškienė
Mokytoja, A.Maceinos draugė
„Algimantas man taip pat sakė nežinantis, kaip jo rankose atsidūrė peilis. Jų buvome neseniai nusipirkę. Naglis atsinešė rūkytą vištą, aš ją pjausčiau. Galbūt peilis liko gulėti ant stalo?
Aš pati to momento nemačiau, buvau iš virtuvės išėjusi. Viskas įvyko labai greitai, prieš tai nebuvo jokių pykčių.
Nagliui peiliu buvo pataikyta į arteriją. Paskambinome bendruoju pagalbos telefonu – laukdami greitosios pagalbos medikų, klausėme, ką mums daryti. Patarė sužeistą koją pakelti į viršų. Algimantas ją pakėlė, o aš dariau dirbtinį kvėpavimą.
Greitoji pagalba neatvažiavo greitai, nors jų stotis yra netoli. Naglis nukraujavo.
Aplankau Algimantą Lukiškėse, toliau jį lankysiu, tikrai nepaliksiu. Jis man yra labai padėjęs, ypač kai sirgo mano mama. O dabar jam labai reikia mano pagalbos.
Su Algimantu kartu esame jau šeštus metus. Jis nelengvo būdo, bet visada laikosi duoto žodžio. Jis labai išgyveno, kad negalėjo kurti kino. Norėjo filmuoti ligoninės priimamąjį, bet projektui pinigų nebuvo skirta, reikėjo pačiam ieškoti rėmėjų. Tai kėlė stresą.
Jo filmai rodomi ir užsienyje. O juosta „Juoda dėžė“ neseniai pateko į lietuvių kino aukso fondą.“
Dėl tragedijos kaltina alkoholį
Rimgaudas Karvelis
Aktorius, N.Karvelio tėvas
„Kai Lietuvos kino studija buvo uždaryta, visi menininkai – operatoriai, dailininkai, režisieriai – buvo iš ten išvaryti ir liko be pinigų.
Tada mano sūnus Naglis ėmė tapyti ir pardavinėti paveikslus. Dauguma jo darbų parduoti, kai kurie – užsienyje.
Sūnaus nebėra, niekas jo nesugrąžins. Nei aš, nei mano buvusi žmona neteikėme ieškinio A.Maceinai, mums jo pinigų nereikia. Ieškinį pateikė mano anūkas, jis Londone gyvena.
Algimantas teisme sakė, kad Naglis su savo sūnumi nebendravo. Kadangi mano anūkas nerūko ir negeria, tai jų kompanijoje jo ir nebūdavo. Dėl šios tragedijos kaltas alkoholis. Pažįstu nemažai menininkų, kurie išgėrę pešasi, gąsdina.
Naglis ir Algis tada abu buvo smarkiai išgėrę. Jie buvo geriausi draugai, nesipykdavo.
Blaivus Algimantas to nebūtų padaręs. Pamenu, kaip jis grįžo iš vienuolyno. Visas Vilnius džiaugėsi, kad A.Maceina metė gerti.“
