Kiti narkomanai čia gali sveikti nuo priklausomybės. Marijus juos traukia iš gatvių, čigonų taboro bei apleistų pastatų.
Jis su pagalbininkais eina ir renka vargetas iš landynių. Jei tik jie sutinka būti gelbėjami, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
Vyrai apėjo visą kelių aukštų pastatą. Viename kambarių rado dvi miegančias žmogystas. Nuo alkoholio jų veidai buvo stipriai paburkę.
„Miegate, vyrai? – juos žadino narkomanų gelbėtojai. – Kelkitės, važiuosime į reabilitacijos centrą.“
Jei apleistuose pastatuose kas nors ir filmuodavo, tai policija. Dėl to ligoninės gyventojai slepia savo veidus.
Čia vaizdo įrašas nutrūksta. „Naujo gyvenimo“ komanda liaunasi filmuoti ir pradeda kalbinti du alkoholiu trenkiančius benamius. Jei jiems pavyks, dar dvi sielos turės galimybę išsikapstyti iš kvaišalų gniaužtų.
„Ne visada žmonės sutinka važiuoti su mumis. Kai kurie lieka savo landynėse“, – atsiduso M.Balčiūnas.
Ir tąkart apleistoje ligoninėje nepavyko įkalbinti alkoholikų važiuoti gydytis. Komanda paliko lankstinukus ir vizitines korteles, kad žmonės susisiektų, jei nuspręs keisti gyvenimą.
Šiuo metu M.Balčiūno vadovaujamame reabilitacijos centre gyvena 11 žmonių. Nedideliame mediniame name Latvių kaime (Elektrėnų sav.) su besigydančiaisiais gyvena du centro pagalbininkai – irgi buvę narkomanai.
Artūras Kuzminas (23 m.) ir Marekas (24 m.) svajoja ateityje įkurti tokius pat reabilitacijos centrus, skirtus narkomanams. „Kad kuo daugiau žmonių būtų galima išgelbėti“, – lyg susitarę kartoja jie.
Vaikinų istorijos sukrečiančios. Abu jie pradėjo svaigintis nuo 14 metų. Vergystė kvaišalams vienam truko 7, kitam – 8 metus.
Centro pagalbininkai Latvių kaimo reabilitacijos centre neseniai apsigyveno specialiai jiems skirtame kambaryje. Anksčiau jame glaudėsi centro įkūrėjas Marijus ir jo žmona Olga (25 m.).
Pora netrukus susilauks pirmagimės, tad persikėlė į greta centro esantį namą. Ateityje šiame pastate įsikurs centro administracija. O kol kas glausis jauna šeima.
Marijus ir Olga pažįstami nuo vaikystės – juodu augo viename kieme. Olga prisimena Marijų dar blaivų. Paskui matė, kaip jis įklimpo į narkotikus. Kai po 7 metų pora vėl susitiko, Olga žiūrėjo į Marijų įtariai – negalėjo patikėti, kad jis išsikapstė.
Kai vyras papasakojo, kad kuria reabilitacijos centrą, vaikystės draugė klausėsi be entuziazmo. „Maniau, kad meluoja“, – neslėpė moteris.
Tik po kelių mėnesių, kai Marijus supažindino su draugais iš „Naujosios kartos“ bažnyčios, parodė sodybą, kurioje ketina pradėti reabilitacijos centrą, būsima jo žmona atlyžo.
Be to, Olga pati tuo metu kentė didelius išbandymus.
Moteris Utenoje turėjo draugą, su kuriuo gyveno. Vyras gėrė. Draugo bėda jai grąžino sunkius vaikystės prisiminimus, ji norėjo skyrybų.
Tačiau artimieji grasino Olgai: jei ji paliks draugą, jie moters nepriims. Jos draugas mėgino žudytis, dėl tokio savo poelgio kaltino Olgą.
Taip be palaikymo ir paramos, be vietos kur prisiglausti ji atkeliavo į Vilnių. Sostinėje rado darbą – kirpo šunis ir kates.
„Kai susitikau su Marijumi, buvo sunkus tarpsnis. Marijus man padėjo išsikapstyti“, – dėkingumu degė O.Balčiūnienės akys.
Draugystė, palaikymas, tikėjimas padėjo Olgai. Ji per Marijų atrado protestantų tikėjimą, ėmė kartu su bičiuliu lankyti bendruomenę, psichologiškai stojosi ant kojų.
Tuoj bus dveji metai, kai Olga ir Marijus susituokę.
Po vestuvių Olga apsigyveno su Marijumi Latvių kaime, tame pačiame name, kuriame gyveno besigydantys nuo priklausomybės.
Jauna šeima neturėjo atskiro buto, tik kambarį. Jiems teko išmėginimas – gyventi bendrose erdvėse su žmonėmis, kurie kapanojasi iš kvaišalų.
„Marijus sakydavo: „Aš nesu sportininkas ar verslininkas, aš esu krikščionis, kuris padeda žmonėms kapstytis iš narkotikų.“ Žinojau, už ko išteku“, – šypsojosi Marijaus žmona.
Narkotikus Marijus pradėjo vartoti 15 metų. Paaugliui buvo tiesiog smalsu. Vaikinas mėgo sportuoti – žaisti krepšinį, bėgioti.
„Nė nenutuokiau, kad „lengvieji“ narkotikai įtrauks mane į pinkles“, – prisiminė pašnekovas.
Jam norėjosi vis aštresnių pojūčių. Jis vis bandė teisintis: „Aš dar nesu tikras narkomanas. Aš dar nevažinėju į taborą, dar nesileidžiu narkotikų.“
Bet atėjo ir tai. Iš viso aštuoneri Marijaus metai sudegė ant kvaišalų aukuro. Nuo jo nusisuko net patys artimiausi. Gyvenimas sugriuvo.
„Tėvai negalėjo patikėti, kad aš – narkomanas“, – prisimena Marijus.
Buvo momentas, kai vyras miegodavo laiptinėse, lauke. Vagystės būdavo kasdienybė. Policija jau mynė Marijui ant kulnų – kvepėjo kalėjimu.
Iš košmaro kapstytis jis pradėjo ligoninėje. Manė, kad užteks išvalyti organizmą nuo kvaišalų ir vartoti nesinorės.
„Tai yra tik narkomano iliuzija“, – tikino Marijus.
Jis dešimt kartų ligoninėje išėjo detoksikacijos kursą, bet po kiekvieno tokio bandymo vėl nusileisdavo narkotikų geismui.
Išsigelbėjimą jis rado reabilitacijos centre „Vilties švyturys“. Vyras neslėpė – užsikabino tik iš septinto karto. Šeši ankstesni mėginimai baigdavosi pabėgimu ir doze.
Marijus gydėsi daugiau nei metus: „Keičiau savo charakterį. Buvau toks išdidus, kad iš pradžių negalėjau normaliai bendrauti su aplinkiniais.“
Dabar Marijus yra reabilitacijos centro vadovas. Jis svajoja plėsti veiklą – įkurti reabilitacijos centrų tinklą, kad po vieną jų būtų kiekviename didesniame Lietuvos mieste.
Marijus nenuleidžia rankų. Jis įsitikinęs – už išgelbėjimą turi atsidėkoti pats gelbėdamas žmones.
M.Balčiūnas kvietė paremti reabilitacijos centrą „Naujas gyvenimas“ ir pervesti norimą sumą į jų sąskaitą „Swedbanke“: LT76 7300 0101 3774 1501. Daugiau informacijos apie centro veiklą galite rasti internetinėje jų svetainėje naujasgyvenimas.lt arba aplankyti reabilitacijos centrą Latvių kaime, Elektrėnų savivaldybėje.
