Kraitį krovė ir kitoms merginoms
Geležių kaime tarp trijų brolių augusi Janina dar prieš eidama į mokyklą sėdo prie namie buvusių audimo staklių ir paprašė mamos pirmųjų audimo pamokų.
Janinos gimdytoja gebėjo išgauti vienuolika audimo raštų. Tačiau dukra pralenkė motiną – moteris tvirtina, kad moka jų gerokai daugiau. Tik kiek, sako, net neskaičiuojanti.
Nuo ankstyvos jaunystės išmokusi ir pamėgusi audimą, moteris tekėdama jau nemažą kraitį susikrovusi turėjo. Pripildyti dėžę lovatiesių, patalynės užvalkalų ji daugeliui draugių padėjo, o vienai net 12 lovatiesių nuaudė.
Staklės sušildė namus
Tačiau jau daugiau nei dešimtmetį namų vieta, kur būdavo brolio gamintos staklės ir nesuskaičiuojama galybė bemiegių naktų, ilgų vakarų praleista, tuščia.
„Egzekuciją“ ilgai tarnavusioms staklėms Janinos prašymu surengė jos vyras Vytautas. Moteris beveik maldavo sutuoktinio, kad jis be gailesčio kirviu sukapotų medines stakles. Mat pensininkė jau sveikatos nebeturėjo dirbti prie jų, o kojos savaime vesdavo sėsti ir austi, rankos pačios siūlus griebdavo.
Taigi vieną šaltą lietuvišką žiemą Kairių šeima į krosnį sumestomis staklių dalimis pasišildė namus.
Tik tuomet, kai staklių jau nebeliko, moteris galėjo atsipūsti. O ar buvo sunku su staklėmis skirtis, neverta nė klausti.
Galva – kaip Saliamono
J.Kairienė ir megzti, ir nerti puikiausiai moka. Ir viską išmoko pati – užtenka paimti siūlo galą, ir rankos jau savaime žino, kurgi šis atsidurs.
Savamokslė įsigudrino nerti net iš polietileno maišelių padarytais „siūlais“. Skrybėlę nusinėrė ir kaspiną jai papuošti. Prie galvos apdangalo moteris ir rankinuką prisiderino – visas komplektas.
„Nėra moteriško daikto, kurio nesugebėčiau padaryti. Mano galva kaip Saliamono“, – įsitikinusi pensininkė.
Neturi kam visko perduoti
Parduoti savo dirbinius, nuo kurių net dėžės namuose plyšta, pensininkė niekuomet neketino – viską ji daro ne dėl pinigų. Margiausios lovatiesės iškeliavo ir pas giminaičius į užsienį, ir į Vilnių ją prižiūrėjusiems gydytojams.
Apdovanojusi ir „Kalnapilio“ direktorių – juk jo vadovaujamoje įmonėje dirbo net 20 metų. Dabar jis arbatą geria jos nunertomis servetėlėmis stalą pasipuošęs. Ilgametė darbuotoja juokiasi, kad per dvidešimtmetį alaus taip ir nepamėgo.
Rudenį 80-metį švęsianti Janina apgailestauja tik dėl to, kad šiuo metu neturi kam perduoti savo kraičio – užauginti du sūnūs vyriškais dalykais tesidomi.
Ką pasidarydavo, tą ir dėvėdavo
Iš didžiausių dėžių savamokslė traukia ir savo tautinius drabužius. Anksčiau, eidama į bažnyčios ceremonijas, ji užsivilkdavo šį kostiumą.
Pasidabinti moteris gali ir savo nunerta linine suknele, o nusimegztu ilgu rudu paltu ji geba nuo rudens šalčių apsisaugoti. Žiemai darbštuolė taip pat pasiruošusi – traukia rodyti dešimtis kepurių: „Vieną galvą teturiu, o pažiūrėkit, kiek kepurių pasidariau!“
Viską, ką moteris pasidarydavo, tą ir dėvėdavo. Juk sovietmečiu parduotuvių lentynos nelūždavo nuo drabužių gausybės. Su draugėmis susėdusios jos aikčiodavo vien įsivaizduodamos, kiek užsienyje galima rasti įvairiausios aprangos. Kai kurioms merginoms drabužių atsiųsdavo giminaičiai. Tuomet aikčiojimų būdavo dar daugiau.
Bet ir dabar, kai parduotuvėse visko pilna, vis tiek moters širdžiai mieliausi jos rankomis padaryti daiktai. Todėl ji juokiasi, kad ir savo namo stogą galėtų nusiausti – namuose būtų dar jaukiau.
„Visą gyvenimą dirbau ir niekam nepasisakiau. Senatvėje išdrąsėjau ir galiu pasigirti, kiek visko daug moku“, – juokėsi J.Kairienė.