Vienų metų dukterį Gretę vilnietė R.Šimonytė neretai nešasi į fotostudiją. Fotografė suspėja prižiūrėti jaunėlę atžalą ir dirbti, nes mėgaujantis vien tik motinyste jai trūktų veiklos.
R.Šimonytė ne kartą įsitikino – atsitiktinumų nebūna. Visi jos sutikti žmonės buvo lemtingi, nes padėjo surasti teisingą ir prasmingą gyvenimo kelią. Tad gal ir apsilankymas pas akių ligų gydytoją daug žadantis? Fotografės širdyje džiaugsmas pinasi su nežinomybe, viltis – su nerimu.
Ar Rūta pasiryš operacijai? Mintyse atsukusi laiką atgal fotografė nesigailėjo jai skirtų likimo išbandymų.
Pasuko į vaikų fotografiją
Anksčiau tik vestuvių fotografe dirbusi R.Šimonytė prieš porą metų viename seminare sutiko kolegę Brigitą Grigienę ir pakeitė darbo kryptį.
„Kai ji manęs pasiteiravo, kodėl nefotografuoju vaikų, buvau nusistačiusi prieš darbą su mažyliais, nors tuomet jau auginau sūnų Paulių.
Šio darbo baidžiausi dėl to, kad baiminausi klykiančių mažųjų klientų.
Bet kolegė pasisiūlė parodyti savo darbo virtuvę, kad įsitikinčiau, jog nėra nieko baisaus. Man buvo keista, kad ji nutarė auginti sau konkurentę“, – pasakojo R.Šimonytė, prieš dvejus metus pasukusi į vaikų fotografiją.
Ji įsitikino, kad vaikai laisvesni prieš objektyvą nei suaugusieji. O verksmas, spyriojimasis tampa natūralia fotosesijos dalimi, kuri ilgai nesitęsia.
Septynerių metų sūnų Paulių su vyru išmaniųjų technologijų specialistu Mariumi auginanti Rūta, nėrusi į vaikų fotografiją, apie šeimos pagausėjimą nesusimąstydavo.
Bet įamžindama nėščiąsias ir kūdikius, sukdamasi tarp jaunų tėvų ir vaikų R.Šimonytė netrukus ir pati vėl pajuto po širdimi spurdančią gyvybę.
„Kai pradėjau fotografuoti vaikus, prisišaukiau ir gandrus“, – juokėsi R.Šimonytė, kurios duktė Gretė nuo pirmųjų gyvenimo dienų tapo pagrindiniu jos fotomodeliu.
Po gimdymo neužsidarė namuose
Motina, vos grįžusi iš ligoninės su naujagime, pirmas dvi savaites kiekvieną mažylės dieną įamžino fotografuodama.
Fotografę itin žavėjo nevalingai besikeičiančios miegančios naujagimės pozos. Tad ji ir savo klientams neretai pasiūlo fotografuoti miegantį, bundantį, besiraukantį ar besirąžantį kūdikį. Tokios pozos – be jokio dirbtinumo.
„Neužsidariau namuose ir susilaukusi dukters. Pagimdžiusi grįžau į fotostudiją, juolab kad į darbą galiu neštis dukrą. Ji neatskiriama nuo manęs, negalėčiau vaiko patikėti auklei.
Be to, ir be fotoaparato nebegaliu išeiti iš namų. Jeigu neįsidedu į rankinę, jaučiuosi sutrikusi. Nors keista, kad daiktas, lyg būtų gyvas, sukelia tokias stiprias emocijas, savotišką prieraišumą“, – pasakojo R.Šimonytė.
Su klientais tapo bičiuliais
Reklamos ir interjero dizainerio specialybę įgijusi Rūta, anksčiau fotografavusi vestuves, dabar studijoje dažnai sulaukia nėščiųjų arba tėvų su kūdikiais. Mat tie, kurie R.Šimonytę kvietėsi įamžinti vedybų, laukia gimsiančių kūdikių arba juos jau sūpuoja.
„Net viena akimi nematydama sugebėjau pritraukti klientų, su kuriais tapome bičiuliais“, – džiaugėsi Rūta, tapusi savotiška tų šeimų metraštininke.
Bet kartais fotografės ir klientų keliai išsiskiria. Rūta nujaučia, kad tokioje situacijoje taip pat daug ką nulemia jos nematančioji akis: „Vieni ateina pasikalbėti, pasitarti dėl fotosesijos, bet po to nebepaskambina arba staiga atsisako.
Numoju ranka į tai, nes gal žmonėms nepatiko mano žvilgsnis. Bet tie, kurie ateina ne į akis pažiūrėti, o mane susiranda pagal matytas nuotraukas, dažniausiai prašo įamžinti jų šventes, po to – gimusius vaikus.“
Rūtos, kaip fotografės, krikštatėviais tapo radijo laidų vedėjas Mindaugas Stasiulis ir jo žmona Karolina.
„Su Mindaugu ir Karolina susipažinome per draugus. Sykį kartu atostogavome. Netrukus sulaukiau Karolinos skambučio: „Mums patiko atostogų nuotraukos. Ar nenorėtum fotografuoti mūsų vestuvių?“
R.Šimonytė apstulbo iš nuostabos: „Vestuvės – juk ne šiaip sau vakarėlis. Ar nėra geresnių fotografų? Iš baimės dar fotoaparatas man iš rankų iškris.“
Fotoaparatas neiškrito, nesudužo, o jaunavedžiai liko patenkinti nuotraukomis. Po šios fotosesijos R.Šimonytė nutarė palikti reklamos agentūrą: „Pasidarė nebepatogu, nes darbe ėmiau dirbti nebe tą darbą.“
Akį atėmė liga
Nuo mažens viena akimi pasaulį matanti R.Šimonytė niekada dėl to nekeikė likimo. Bet Rūta visąlaik juto, kad dėl to išgyvena jos tėvai.
„Gimiau su abiem sveikomis, gražiomis rudomis akimis, bet po mėnesio mama dešinėje mano akyje pastebėjo krislą. Lietuvoje gydytojai guodė, kad kai sulauksiu pilnametystės, ligotą akį bus galima pakeisti dirbtine. Tėvai nenuleido rankų – jie mane nuvežė į Maskvą. Bet ir ten gydytojai nepaguodė.
Tėvams pasakė: „Nors dviem savaitėmis anksčiau būtumėte atvykę, būtų pavykę išgelbėti regėjimą. Jį pasiglemžė liga, kuri nebuvo sustabdyta.
Tai išprovokavo kitą ligą, kuri pažeidė regos nervą“, – savo ligos istoriją, kurią paaugusi išgirdo iš tėvų, pasakojo R.Šimonytė.
Anuomet gydytojai pateikė ir kitą versiją: esą galėjo būti gimdymo trauma, nes jo metu naujagimei buvo suspausta dešinė galvos pusė. Tačiau regėjimo praradimo priežastis gali likti nežinoma, juolab kad aišku – tai ne genetinis paveldimumas ir nebuvo patirta didžiulė trauma.
Rūtos tėvai ieškojo atsakymo visur, bet nerado. O bėgant metams duktė susitaikė su tuo, kad pasaulį matys viena akimi. Ji neįsivaizduoja, kaip jis gali atrodyti regint abiem: „Jeigu atgaučiau regėjimą, turbūt sutriktų mano pusiausvyra arba blogai jausčiausi. Juk ir smegenys jau pripratusios prie tam tikrų reakcijų.“
Dešinė Rūtos akis nėra pakeista dirbtine, nors ir skiriasi nuo kairės spalva. Ligos pažeistos akies apvalkalas tapo melsvas. „Kol ligota akis rami, nėra būtinybės medikams jos judinti. Džiaugiuosi, kad ji nekelia didesnio pavojaus“, – sakė R.Šimonytė.
Su vyru - nuo šešiolikos
Tėvai labiausiai jaudinosi dėl to, kad Rūtai pradėjus lankyti mokyklą vaikai gali tyčiotis. Todėl pratino dukterį nešioti kontaktinius lęšius, nors jai būdavo sunku juos įsidėti, prižiūrėti.
Mokykloje Rūtos niekas neužgauliojo – ji sugebėjo bendramokslius papirkti draugiškumu. Perėjusi į antrą klasę ji sėdo į vieną suolą su didžiausia savo užtarėja Milena, kuri iki šiol yra geriausia jos draugė.
Kitokios akys Rūtai nesutrukdė turėti ne tik draugų, bet ir būti mylimai. Būsimąjį savo sutuoktinį Marių Rūta taip pat sutiko mokydamasi mokykloje.
„Tikrai žinau, kad vyras su manimi gyvena ne dėl mano akių, o iš meilės.
Juk susitikome būdami šešiolikamečiai, o tokio amžiaus vaikinams rūpi dailios, be jokių trūkumų merginos“, – apie pažintį su išrinktuoju pasakojo R.Šimonytė.
Rūta ir Marius susitiko koncerte, į kurį kiekvienas atėjo su savo klasės draugais.
„Pastebėjau, kad draugas jam kažką pakuždėjo. Marius pasižiūrėjo į mane ir nusisuko.
Nesupratau, ar aš jam neįdomi pasirodžiau“, – prisiminusi pirmą susitikimą juokėsi R.Šimonytė. Vėliau Rūta ir Marius vis susitikdavo.
Po pusmečio Rūta su mama išvyko į Paryžių.
„Žinojau, kad kai grįšiu, susitiksime ir jis man papasakos apie vieną knygą. Būdama Paryžiuje pradėjau laukti to susitikimo, net širdis virpėjo. O kai tąkart susitikome, pradėjome matytis dar dažniau. Dar po pusmečio supratome, kad jaučiamės kitaip – esame daugiau negu draugai“, – apie jausmus pasakojo R.Šimonytė.
Abejonės dėl operacijos
Marius ir Rūta šeimą sukūrė Vilniuje baigę studijas, būdami 22 metų. Du vaikai – didžiausias šeimos turtas.
Tik pati tapusi motina R.Šimonytė pajuto, ką tėvams reiškia užauginti laimingą atžalą – jos gimdytojai iki šiol išgyvena dėl jos nematančios akies ir ieško būdų, kad ji praregėtų.
Kai neseniai Rūta apsilankė pas akių gydytoją ir sužinojo, kad operacija galėtų padėti atgauti regėjimą, savęs paklausė: „Ar jos reikia?“
„O jei, kai abi akys bus sveikos, nebemokėsiu gyventi, teks iš naujo pratintis pasaulį. Net ir vyras, kai paklausiau jo nuomonės, sutriko. O gal pabandyti?“ – dvejojo ties nauju likimo slenksčiu atsidūrusi fotografė.