Mergaitė ilgisi savo Siamo dvynės, paaukotos, kad ji gyventų

Gracie dabar 14 metų, ji linksma ir šneki, negali gyventi be plaukimo ir važinėjimosi dviračiu.<br>Youtube nuotr.
Gracie dabar 14 metų, ji linksma ir šneki, negali gyventi be plaukimo ir važinėjimosi dviračiu.<br>Youtube nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Oct 13, 2014, 3:35 PM, atnaujinta Jan 27, 2018, 12:46 PM

Gracie Attard iš Maltos ilgai nežinojo visos tiesos apie savo dvynę seserį Rosie, kuri mirė netrukus po gimimo, rašo „Daily Mail“. Mergaitė tik praėjus daug laiko pradėjo po truputį suprasti, kad jos buvo Siamo dvynės.

„Mama ir tėtis mane veždavosi į kapines, kur palaidota Rosie. Jie sakė, kad ji buvo mano dvynė sesuo, – pasakoja Gracie. – Kartą jie pasakė, jog mes buvom jungtinės. Nežinojau to žodžio reikšmės, tad būdama septynerių pirmą kartą paėmiau į rankas žodyną ir jame radau reikšmę.

Buvau sutrikusi: nors radau žodžio paaiškinimą, tiesos dar nesupratau.

Maždaug po metų naršydama internete sužinojau, kad mūsų su sese istorija buvo gerai žinoma visame pasaulyje. Aš tiesiog norėjau sužinoti, kas iš tiesų įvyko.

Kai skaičiau istorijas, viskas atrodė tarsi knyga apie ką nors kitą. Nors tie įvykiai nebuvo labai tolimo, nebuvo ir labai artimi. Viskas įvyko taip seniai, kai dar buvau kūdikis.“

Kilo etinė dilema

Gracie dabar 14 metų. Ji linksma ir šneki, negali gyventi be plaukimo ir važinėjimo dviračiu. Mergaitė pasiryžus tapti gydytoja. Ji apie daugumą dalykų turi tvirtą nuomonę.

Praėjus kelioms savaitėms po gimimo 2000-ųjų rugpjūčio 8 dieną, jos gyvenimas pasaulyje sukėlė daug diskusijų apie etiką.

Gracie ir Rosie gimė kaip Siamo dvynės, susijungusios ties pilvu ir stuburu. Jos turėjo bendrą aortą, šlapimo pūslę ir kraujotakos sistemą.

Gracie buvo sveika, o Rosie – silpna ir serganti. Rosie iš tikrųjų gyvavo tik savo sesers dėka. Būtent Gracie sveika širdis varinėjo kraują po Siamo dvynės kūną.

Gydytojai teigė, kad neatskirtos mergaitės mirtų po kelių mėnesių. Tačiau Rosie be sesers kūno neliktų gyva. Kilo dilema: ar vienos Siamo dvynės gyvybė turėtų būti paaukota, kad kita galėtų likti gyva.

Michaeliui ir Rinai Attardams, mergaičių tėvams, buvo itin sunku priimti sprendimą. Jie buvo uolūs katalikai. Dar atlikus echoskopiją, kai pamatė, jog turės Siamo dvynes, jie nė negalvojo apie abortą. Tėvai nenorėjo leisti nė vienai dukrai mirti. Jie nusprendė palikti mergaites susijungusias. Mama Rina manė, jog jų likimas priklausys nuo Dievo malonės.

Vis dėlto sprendimą dėl mergaičių ateities priėmė teismų sistema. Apeliacinis teismas nusprendė, kad Siamo dvynės turi būti atskirtos. Tėvai tam daugiau nesipriešino. Rosie mirė būdama trijų mėnesių, po sunkios 20 valandų trukusios operacijos.

Prašo sesers pagalbos

Gracie, aišku, liko gyva. Nors gydytojai buvo nusiteikę gana optimistiškai, jos vystymasis pranoko visų lūkesčius.

Jos kojos po operacijos buvo ten, kur jų vieta, ne ten buvęs dubuo ištiesintas. Gydytojai teigė, kad ji turėtų vaikščioti ir gyventi gana normalų gyvenimą.

Gracie anksčiau niekada viešai nekalbėjo apie savo požiūrį į šią situaciją, niekada nepasakojo, kaip jautėsi sužinojus, jog Rosie mirė, kad ji galėtų gyventi.

„Aišku, norėčiau, kad Rosie būtų čia, bet, kai ji mirė, buvau tokia maža, kad nieko neprisimenu, – prisipažįsta Gracie. – Nesijaučiu kalta, kad esu gyva, nes tai nebuvo mano sprendimas. Neverkiu, bet liūdesį jaučiu. Kartais trokštu, kad ji būtų čia, su manimi. Buvome tokio pat amžiaus. Tikriausiai būtume gerai sutarusios.

Kartais, kai man reikia pagalbos, pavyzdžiui per egzaminą, mintyse prašau sesės pagalbos. Nes seserys tai daro. Jos padeda viena kitai, tiesa? Svarsčiau, ar mes atrodytume panašiai, ar mėgtume tuos pačius dalykus.“

Nori tapti gydytoja

Gracie apie jos gimimo sukeltus moralės klausimus sužinojo iš interneto, gal net anksčiau, nei jos tėvai to norėjo.

„Suprantu, kad mamai ir tėčiui tikriausiai buvo labai sunku, – sako mergaitė. – Neatskirta būčiau mirusi, bet dabar aš gyva. Už tai dėkoju Dievui. Stengiuosi per daug negalvoti apie tai, kas būtų galėję įvykti. Tiesiog manau, kad man pasisekė.“

Ji elektroniniu paštu dažnai susirašinėja su vienu iš atskyrimo operacijoje dalyvavusių chirurgų Adrianu Bianchi.

„Aš rašau jam, kaip išlaikau egzaminus, taip pat apie tai, kad man gerai sekasi, – pasakoja Gracie. – Žinau, kad jo galiu klausti bet ko. Užaugus noriu būti gydytoja, galbūt vaikų – nes noriu padėti kitiems. Galbūt taip yra todėl, kad gydytojai man išgelbėjo gyvybę, bet, manau, to norėčiau ir kitomis aplinkybėmis.“

Gracie – gyvybinga ir mėgstanti kalbėti. Ji mano, kad būdama 14 metų yra dar per jauna turėti vaikiną, bet ateityje nori susituokti ir turėti daug vaikų.

„Būdama penkerių svajojau turėti dešimt vaikų, bet dabar persigalvojau. Supratau, kad norėdama juos aprūpinti turėčiau dirbti dieną naktį. Niekada negrįžčiau namo iš ligoninės“, – juokiasi ji.

Motina pamačiusi nualpo

Gracie mano, kad jos tėvų gyvenimas būtų labai tylus, jei jos čia nebūtų.

Jos tėvai, kai atėjo laikas gimdyti iš Maltos turėjo skristi į Didžiąją Britaniją, nes jų gimtoji šalis neturėjo tam darbui tinkamų specialistų ir įrangos.

„Nenorėjau, kad dvynės gimtų, turėjau labai blogą nuojautą, – pasakoja mama Rina. – Norėjau, kad jos liktų manyje.

Gydytojai man atliko cezario pjūvį. Paprašiau anestetikų, nes norėjau tuo metu būti užmigusi. Siamo dvynes pirmą kartą pamačiau po gimdymo praėjus dviem dienoms. Aš nualpau.

Michaelis man padėjo. Jis sakė, kad tiesiog paliesčiau jų pirštus. Taip ir padariau. Po truputį glosčiau jų mažas rankutes. Turėtumėte suprasti, kad seniau ten, kur gyvenome, turėti neįgalų vaiką buvo kažkas baisaus. Apie tai sklandė daug prietarų. Dabar tai labiau priimtina, žmonės supranta, kad neįgalieji tiesiog turi kitokių poreikių.“

Michaelis dvynes pamatė praėjus dviem valandoms nuo jų gimimo. Jam nerūpėjo neįprasta dukrų išvaizda.

„Nuėjau į jas pasižiūrėti praėjus dviem valandoms po gimimo, – pasakoja jis. – Jos buvo užklotos antklode. Nesupratau, kodėl kiti matė jose problemų. Vis grįždavau pas savo dukras. Po kiek laiko pradedi jas matyti kaip du paprastus kūdikius. Pripranti prie jų. Kiekvieną rytą prausdavau dvynes, kalbėjausi su jomis ir man atrodo, kad Gracie atsakydavo.

Ji šypsojosi. Abi mergaitės taip pat spardydavosi. Jau tada mačiau, kokia Gracie gyvybinga. Dažnai jai aiškindavau, kokia ji išdykusi. Ji garsiai verkdavo: jei užsimanydavo pieno, iškart tai suprasdavai.“

Atskirta gyveno kelias valandas

Vis dėlto be begalinės meilės dukroms tėvai jautė ir baimę.

„Gydytojai teigė, kad atskirta Gracie turėtų likti gyva, bet nesupratau, kaip, – prisipažįsta motina Rina. – Negalėjau įsivaizduoti, kaip jos atskirtos galėtų gyventi. Nenorėjome operacijos. Tuo metu mums kilo daug klausimų – ar Gracie nepraleistų viso gyvenimo invalido vežimėlyje, ar jos smegenys normaliai funkcionuotų?

Taip bijojau. Visa situacija buvo tokia šokiruojanti, jaučiau daug streso. Todėl mes nusprendėme, kad geriau sprendimą dėl tolesnio dvynių likimo palikti Dievui.

Mes priėmėme teismo sprendimą atskirti mergaites. Dabar suprantu, kad tai buvo teisingas sprendimas. Bet būna dienų, kai su liūdesiu galvoju apie prarastą Rosie.“

Rosie mirė praėjus kelioms valandoms po atskyrimo. Tėvai prie jos mažo kūnelio verkė kelias valandas, nors ir žinojo, kad jos laukė toks likimas. Jie Rosie palaikus parsivežė namo į salą, ji ten ir palaidota.

Gracie sekėsi gerai. Po kelių dienų ji jau galėjo pati kvėpuoti. Ją prižiūrėjo gydytojai Mančesteryje.

„Mes skambindavome į ligoninę kiekvieną dieną, – sako Rina. – Gracie mus pažino, kai vėl nuvažiavome į Mančesterį. Ji šypsojosi. Viena seselė išmokė ją sakyti savo vardą. Tai buvo jos pirmasis žodis.“

Gracie grįžo namo būdama dešimties mėnesių amžiaus.

„Tai buvo džiaugsmingas grįžimas. Visi ją pasitiko – tetos, dėdės, pusbroliai“ – sako Michaelis.

Pora džiaugėsi matydama, kaip Gracie augo. Ji išmoko kalbėti, o 17 mėnesių – vaikščioti.

Rosie vardu pavadino jaunėlę

Gracie šiandien mėgsta draugiją. Ji sako, kad norėtų vėl nuskristi į Didžiąją Britaniją, nors ir jos tėvai niekada pernelyg nemėgo kelionių. Jie per visą savo gyvenimą iš šalies išvyko tik kartą.

„Norėčiau keliauti, – prisipažįsta ji. – Noriu vieną dieną nuvykti į Angliją, gal ten studijuoti universitete – net jei neturėčiau galimybės plaukti!“

Dėl to iš jos draugiškai juokiasi jaunesnė sesė Rosie, taip pavadinta mirusios dvynės atminimui.

Abi mergaitės dažnai draugiškai erzina viena kitą. Tamsiaplaukė šviesiaodė Gracie primena mamą, o jaunesnioji Rosie – tėtį.

„Kai kas nors sako mano vardą, jie prisimena mirusią Rosie, – sako mergaitė. – Man tai patinka. Džiaugiuosi, kad buvau pavadinta savo sesers vardu.“

Rina prisimena savo antrąjį nėštumą.

„Visą laiką bijojau, – teigia ji. – Maniau, kad esu moteris, kurią lydi nesėkmės. Nors gydytojai sakė, kad viskas gerai, netikėjau jais. Nepasitikėjau ir echoskopijomis.

Bijojau atmerkti akis gimus Rosie. Bet Michaelis tada pasakė, kad pažiūrėčiau į mūsų gražią mergaitę. Seselės atnešė ją man. Tada aš atsimerkiau ir pamačiusi nusišypsojau.“

Rosie gyvenimas irgi klostėsi gerai. Ji, kaip ir Gracie, ambicinga – nori tapti advokate. Mergaitė mano, kad tai jai turėtų būti įdomu, kaip ir nusikaltimai.

Abu tėvai labai didžiuojasi savo dukromis.

„Mes priėmėme sprendimą, kuris tuo metu buvo geriausias abiem dvynėms, – sako Michaelis. – Manau, kad viskas baigėsi išties gerai.“

„Taip, – priduria Rina. – Dabar labai džiaugiamės, kad Dievui nulemti likimą šiek tiek padėjo chirurgai.“

Parengė Dorotėja Noreikaitė

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.