Šeimos verslas kita linkme pasuko ir dukterų likimą

Kai prieš dešimt metų veterinarijos gydytojo specialybę turintis rankinio sporto meistras Valdas Trinkūnas (60 m.) su žurnaliste žmona Dale (55 m.) Druskininkuose įsigijo seną sanatoriją, nežinojo, ką reiškia trijų raidžių junginys SPA. Apskritai jie niekada nebuvo net kojos įkėlę į jokią sanatoriją. Ten važiuoja tik tinginiai, neturintys ką veikti ir ieškantys ligų, mąstė jie. Tai dabar su šypsena prisimena trijų sveikatingumo ir poilsio centrų Lietuvoje savininkai.

Daugiau nuotraukų (1)

Daiva ZIMBLIENĖ

Dec 20, 2014, 4:51 PM, atnaujinta Jan 18, 2018, 5:25 PM

Prieš dešimt metų Trinkūnai tikrai nesvajojo apie pasaulinę šlovę. Todėl žinia, kad jų bendrovės „SPA Vilnius“ sveikatingumo centras Druskininkuose šiemet pasauliniuose „The World SPA & Wellness“ apdovanojimuose Londone buvo pripažintas geriausiu SPA Rytų Europos regione, paglostė širdį, rašo „Lietuvos ryto" žurnalas „Gyvenimo būdas".

Beje, po dešimties sėkmingos veiklos metų pora buvo prabilusi apie galimą verslo pardavimą. Tada jųdviejų dukterys stojo mūru ir pasakė „ne“.

Daugiau nei dešimtmetį užsienyje praleidusi jaunėlė Ieva (27 m.) dėl šeimos verslo metė darbą Italijoje ir grįžo į Lietuvą – tapo mažiau nei prieš metus atidaryto centro „SPA Vilnius Anykščiai“ vadove.

Vyresnioji Dovilė (33 m.) į darbus nekantrauja kibti pavasarį, grįžusi po motinystės atostogų. Nuošalyje neliko ir kardiologu dirbantis jos bendraamžis vyras Rokas. Jis šeimos centruose konsultuoja gydymo klausimais.

– Kodėl ėmėtės šio jums nepažįstamo verslo?

Valdas: Galima sakyti, kad mums tai įpiršo. Vieno susitikimo metu gavau pasiūlymą Druskininkų centre įsigyti ant bankroto slenksčio atsidūrusią sanatoriją.

Nežinojau, kuo tai kvepia, todėl susigundžiau. Jei būtume ten tik sulūžusias lovas pakeitę naujomis, nieko gera nebūtų išėję. Suvokėme, kad reikia pakeisti ne tik pastato išvaizdą, bet ir veiklos pobūdį, vertybių skalę bei filosofiją.

Apvažiavę pasaulį, apsilankę JAV, Didžiosios Britanijos sveikatingumo ir poilsio centruose, į Lietuvą nusprendėme atvežti SPA suvokimą ir kultūrą. Lietuvai tai buvo nauja, nes čia iki tol visiems buvo žinomas tik sanatorinis kurortinis gydymas.

Dalė: Svarbiausia yra tai, kad dukros visada palaikė šią mūsų idėją. Tiesa, kartais ir papykdavo, kad per daug laiko praleidžiame darbe.

Valdas: Mūsų sveikatingumo centruose per dešimt metų apsilankė per 200 tūkstančių žmonių, kasmet sulaukiama svečių iš 25–30 valstybių.

– Kas už ką atsakingas šeimos versle?

Valdas: Dukroms akcijų padovanojome anksčiau – kad turėtų interesą.

Vilniaus universitete ekonomiką ir vadybą, o Milano Bocconi universitete – mados ir dizaino vadybą studijavusi Dovilė iki pirmosios dukros Lukrecijos gimimo vadovavo „SPA Vilnius“ dienos centrui.

Kai ištekėjo ir žentas ketverius metus mokėsi Londone, Dovilė ten dirbo pasaulyje žinomose kompanijose.

Džiaugiamės, kad ir savo Ievą susigrąžinome iš Milano ir, kaip juokaujame, nusodinome Anykščiuose.

Ieva išvyko į Londoną, ten baigė 11 ir 12 klases, po to finansų studijas Voriko verslo mokykloje, o Italijoje, tame pačiame Bocconi universitete, – finansų, ekonomikos ir vadybos magistrantūrą. Ji dabar ne tik vadovauja centrui Anykščiuose, bet ir yra atsakinga už finansų, prognozių sritį.

Aš pats esu bendrovės „SPA Vilnius“ vadovas, o Dalė – mano padėjėja.

– Kas nusprendė, kad Ievai reikia grįžti į Lietuvą?

Ieva: Lengvu spaudimu visą laiką tai jutau. Bet aš ir išvažiavau, ir sugrįžau savo noru.

Valdas: Kai pernai per Kalėdas Ieva apsilankė namie, pakviečiau ją grįžti. Sakiau, jog būtinas žmogus, kurio nereikėtų ilgai įtikinėti ir daug mokyti. Nors Ieva anksčiau čia ir nedirbo, tačiau, kaip ir jos sesuo, nuolat dalyvavo diskusijose, ne sykį vietoj mūsų važiavo į SPA centrus ar konferencijas užsienyje.

Tąkart, gavusi pasiūlymą, ji man nieko nesakė. Nebuvo ji ir centro atidaryme Anykščiuose. Tik po kokio mėnesio sulaukiau Ievos klausimo: „Tėti, tu rimtai šnekėjai apie darbą?“

– Ar nebuvo gaila palikti saulėtosios Italijos, ten turimo darbo, perspektyvų? Juk išmokote italų kalbą, dirbote rimtoje kompanijoje, turėjote butą Milane.

Ieva: Italija – nuostabi šalis gyventi, ten man visada jaukiau sugrįžti nei į Londoną, nors jame ir praleidau aštuonerius metus, o Milane – dvejus.

Puikus klimatas, gera atmosfera, skanus maistas, stilingi drabužiai Italijoje praranda reikšmę, kai susiduri su kasdienybe: ekonomine šalies situacija, italų požiūriu.

Ten nemačiau ateities, ten būtų sunku pragyventi.

– O koks nors italas neapsuko galvos?

Ieva (Po ilgos pauzės.): Gal ne. Draugų, žinoma, ten daug turiu.

– Gal nusprendėte tik pabandyti padirbėti tėvų versle ir vėl pakelti sparnus?

Ieva: Nesu tas žmogus, kuris po mėnesio ar susidūręs su nesėkme viską mestų. Kai kur nors važiuoju, planuoju mažiausiai 5–10 metų į priekį.

Svarbiausias klausimas, kurį dabar dažnai girdžiu iš savo draugų, – tai ką tu veiki tuose Anykščiuose? Mano nuomone, geografinė padėtis nieko nelemia. Bet kurioje vietoje gyvenantis žmogus gali daug ką veikti, arba nieko neveikti.

Gal tik Aliaskoje būtų sunkiau, bet ir ten, manau, rasčiau ką veikti.

– Turite per 70 pavaldinių, o esate viena jauniausių centro darbuotojų. Su kokiais sunkumais susiduriate?

Ieva: Iš pradžių nežinojau daug lietuviškų biurokratinių dalykų – įvairių įstatymų, teisės aktų. Laimė, galėjau pasikonsultuoti su patyrusia komanda Druskininkuose.

Antras sunkumas – susikalbėjimas su ja. Neturėjau vadovavimo patirties. Kai iš darbuotojo ko nors reikalauju ir sulaukiu atsakymo „aš to nepadarysiu“, atsakau, jog mes surasime, kaip tai padaryti. Atsakymas „ne“ man dažnai netinka.

Valdas: Ieva gyvena bendrabučio principu: nuo pirmadienio iki šeštadienio būna Anykščiuose, šeštadienį vakare grįžta į Druskininkus, į mūsų šeimos namus.

Čia praleidžia sekmadienį, o pirmadienį beveik visą dieną dalyvauja pasitarimuose Druskininkuose. Ievos gyvenimas dabar yra darbas ir tuo ji yra panaši į mane.

Anykščiuose, galima sakyti, ji dirba 24 valandas per parą – būna, kad aš jau apie 23 valandą knapsiu, kai sulaukiu jos telefono skambučio.

– Su kuo dažniau tariatės darbo reikalais – tėvu ar mama?

Ieva: Visais strateginiais klausimais konsultuojuosi su tėčiu, o su mama – moteriškais reikalais: darbuotojų mokymo, SPA kosmetikos, užuolaidų ar staltiesių.

– Kaip auklėjote dukteris, kaip pavyko joms įskiepyti darbštumą? Juk turtingų šeimų atžalos dažnai būna išlepusios – viskas joms paduota, nupirkta.

Dalė: Su dukromis gražiausius metus praleidome Klaipėdoje. Ten prabėgo 20 metų. Kadangi šalia nebuvo nei mano, nei Valdo tėvų, visą laiką buvome drauge, keturiese.

Pamenu, kurį laiką gyvenome bendrabutyje, ne kartą teko ir kaimynų vaikus pasaugoti, kai jų tėvai išeidavo į kiną ar teatrą. Mes patys to niekada nepraktikavome.

Kadangi esu emocingesnė, su mergaitėmis Valdas daugiau kalbėdavosi iškilusiais klausimais.

Kai Ieva paauglystėje išeidavo kur nors pasilinksminti, mudu su Valdu važiuodavome po vidurnakčio jos pasiimti, pakeliui dar ir jos klasės draugus parveždavome.

Valdas: Aš gal per griežtas buvau. Mergaitėms reikia kitokios rankos. Dovilė yra ramesnė, bailesnė – labiau į mamą, o Ieva labiau į mane panaši.

Pamenu, Ievai buvo gal 15 metų, kai ji nusipirko suknelę, kuri man pasirodė per didele iškirpte tokio amžiaus panelei. Aš, pasiėmęs žirkles, ją sukarpiau ir išmečiau, o Ievai pasakiau, kad negalima tokio drabužio dėvėti, ji turi būti kukli. Dėl to buvo daug ašarų.

Kai Ieva išvažiavo mokytis į Angliją, nuo pirmosios dienos pareikalavau pateikti man mėnesio biudžetą – kur ir kiek ji išleidžia pinigų. Pradžioje tai sunkiai sekėsi. Pamenu, žmona rėkia, ar pervedžiau dukroms pinigų, – gal neturi už ką maisto nusipirkti.

O aš ramiai atsakydavau, kad turi telefoną ir, jei reikės, paskambins. Pinigų trūkumas yra vertybė, negali būti jų perteklius. Jeigu piniginė visada prikimšta pinigų, jaunas žmogus praranda paskatas ko nors siekti.

Man pačiam jų irgi visada trūko ir aš normaliai gyvenau. Turi trūkti pinigų, neturėti jų – normali būsena.

Tada atsiranda džiaugsmas, kai tu pradedi užsidirbti pats, tada ir vertybes išmoksti atskirti.

– Ko išmokote iš mamos ir ko – iš tėvo?

Ieva: Iš mamos – elegancijos, stiliaus suvokimo. Ir dabar dar dažnai nusiperkame tą patį daiktą, to nežinodamos. Mama nesivaiko mados, visada išlaiko klasikinį stilių.

Mane žavi ir jos santykiai su žmonėmis, jos šiltumas, netgi smulkmeniškumas, kurio man trūksta.

O iš tėčio daugiau turiu šalto, strateginio mąstymo.

Valdas: Dalė yra kilusi iš Lazdijų rajono, tad savo dzūkišką prigimtį ir charakterį puikiai pritaiko šiame versle. Ji atlieka tą sunkų darbą – bendrauja su žmonėmis, dažną savaitgalį praleidžia centre Druskininkuose, kur eina pas klientus, ima juos už rankos ir lydi į procedūras.

Mano šaknys – Utenos rajone, tad nesu toks daug bendraujantis kaip žmona, kuri net žino kai kurių klientų šeimos istorijas.

– O kaip ilsitės jūs patys? Ko gero, visas SPA teikiamas procedūras esate išbandę?

Dalė: Per mėnesį 1–2 kartus užsirašau į įvairias procedūras, Valdas – rečiau. Esame susitarę, kad einame tik pasiklausę, ar nėra laukiančių, kad neužimtume kieno nors vietos. Negali būti svarbesnis už klientą. Ir visada patys susimokame už paslaugas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
REPORTERIS: esminiai pokyčiai Vilniaus oro uoste