Tokių istorijų, kokias pasakoja Aistė, Jonavoje galima išgirsti ir daugiau. Pavyzdžiui, vieną emociškai nestabilų mažametį į ligoninę medikai gabeno surištą.
„Kitaip su vaiku tiesiog nesusitvarkė. Mes, tokių vaikų tėvai, prašome pagalbos – kol kas su savo bėda esame palikti vieni.
Lietuvoje tėra vienintelė įstaiga, kuri tokius vaikus priima, ir ji – Žemaitijoje, Švėkšnoje. Negana to, net ir patys medikai į šią įstaigą dėl tam tikrų priežasčių nerekomenduoja vežti vaikų“, - pasakojo jonavietė.
Negali pritapti klasėje
Devynerių metų Aistės sūnus turi emocijų ir elgesio sutrikimų. Skirtingiems vaikams jie pasireiškia nevienodai.
Tarkim, jonavietės sūnus negali pritapti klasėje – dėl aktyvaus elgesio ir bendravimo su kitais vaikais jų tėvai sutartinai pareikalavo, kad vaikas būtų išmestas iš mokyklos.
Po diskusijų ir konsultacijų mažamečiui paskirtas mokymas namuose. Tačiau būdamas izoliuotas nuo visuomenės, vaikas dar labiau kenčia.
„Jis negali dalyvauti popamokinėje veikloje, bendrauti su klasiokais – kitaip tariant, jis yra ne integruojamas į visuomenę, tačiau izoliuojamas nuo jos. Nei Jonavoje, nei Lietuvoje beveik nėra įstaigų, kurios tokius vaikus galėtų priimti“, - pasakojo Aistė.
Supykęs mažametis gali daužyti daiktus, plėšyti drabužius, išeiti iš namų ar įsiropšti į medį ir pasakyti, kad nuo šiol čia – jo namai. Vaiko nuotaikos gali pasikeisti akimirksniu. Tokiam vaikui sunku sukaupti dėmesį ir mokytis, bendrauti su kitais vaikais.
Padėjo tik vienuolės
Dėl sūnaus keliamų elgesio problemų mama jį vežė ne tik pas psichologus, tačiau net pas kunigą egzorcistą Arnoldą Valkauską. Mat sūnus ėmė pasakoti, kad mato nepažįstamo vyro siluetą, kuris jį ragina blogai elgtis.
„Tačiau jis pasakė, kad tai tiesiog išdykęs vaikas. Kelis mėnesius vaikas lankė prie bažnyčios veikiantį dienos centrą. Ten su vaikais užsiimančios vienuolės buvo vienintelės, kurios su juo rado bendrą kalbą ir vaiko elgesys pasikeitė. Kitaip tariant, jos rado būdų kaip su tuo vaiku bendrauti, vadinasi, tai įmanoma, tačiau Lietuvoje tokių specialistų iš viso nėra“, - sakė Aistė.
Pasak moters, tokiems vaikams turėtų būti kuriamos specialios klasės, pagaliau – sukurta metodika, kaip juos integruoti į visuomenę. Mat požiūris, koks yra dabar, problemas tik gilina, tačiau jų nesprendžia. Vaikas prakalbo apie savižudybę
„Kai vaikui labai pablogėja, mes važiuojame į ligoninę. Ten jam prileidžia raminamųjų vaistų. Kelias dienas jis pabūna ramus, paskui – vėl tas pats. Tačiau stiprūs vaistai vaiką veikia ir neigiamai.
Mano devynerių metų sūnus ligoninėje ėmė kalbėti, kad jis nenori gyventi, kad nusižudys. Ir taip kalba mažametis vaikas. Nebežinau, ką daryti, kaip gyventi.
Ir ne aš viena tokia. Tikrai norėtume, kad Lietuvoje atsirastų priežiūros įstaigos tokiems vaikams, pagaliau – būtų kuriamos specialios klasės“, - kalbėjo jonavietė.
Ministerijos atsakymas – formalus
Moteris kreipėsi į Švietimo ir mokslo ministeriją, klausdama, ką jai daryti. Tačiau atsakymas gautas lakoniškas ir formalus – tokių vaikų ugdymą turi užtikrinti rajono savivaldybės švietimo skyrius.
„Mums ir buvo pasiūlytas sprendimas – mokymas namuose. Tačiau ar tai yra tikroji išeitis? Pagaliau – ką daryti tėvams, kurie dirba? Palikti tokius vaikus namuose visą dieną vienus? Daug rūpesčių ir daug problemų“, - pasakojo jonavietė.
Kaip moteriai sakė medikai, ieškoti tokio vaiko elgesio priežasčių reikėtų ir šeimoje – gali būti, kad vaikas taip sureagavo į tėvų skyrybas ir šį elgesio sutrikimą jis vėliau tiesiog „išaugs“.
„Bet mums gyventi reikia dabar“, - kalbėjo moteris.
Toleruoti kitokius vaikus – sunku
Jonavos pedagoginės psichologinės tarnybos direktorė Eglė Vaicekauskienė sakė, kad emocijų ir elgesio sutrikimus vaikai „išauga“ ne visada.
„Vieni – išauga, kiti – ne. Kas nutinka? Galbūt toks vaikas vėliau būna linkęs į nusikaltimus“, - sakė E.Vaicekauskienė. Tarnybos specialistai nuolatos bendrauja su tokiomis šeimomis, vyksta į susitikimus mokyklose su mokytojais ir tėvais. „Tokiems vaikams namų mokymas iš viso yra nerekomenduojamas. Tačiau jis paskirtas todėl, kad nebuvo kitos išeities. Tokie vaikai turi mokytis teigiamo elgesio, socializuotis“, - sakė E.Vaicekauskienė.
Pasak pašnekovės, visuomenė nėra tokia suaugusi ir brandi, kad galėtų toleruoti kitokio elgesio vaikus: „Tai jaučiama ir iš tėvų pusės, ir iš mokyklos pusės“.
Priklauso ir nuo požiūrio
Tačiau kalbėti apie tai, kad Jonavoje būtų galima įkurti specialią klasę sutrikusio elgesio ir emocijų vaikams, matyt, nerealu. Visų pirma, tai brangu. Antra, Jonavoje būtų gal vos keli vaikai, kurie specialioje klasėje mokytųsi. Dalis tokių vaikų ir dabar mokosi bendrojo lavinimo mokyklose, bendrose klasėse – šie elgesio sutrikimai vieniems pasireiškia lengvesne, kitiems – sunkesne forma.
Pasak E.Vaicekauskienės, kaip vaikui sekasi mokytis bendroje klasėje, lemia daug dalykų – mokyklos, mokytojo, kitų klasės vaikų tėvų požiūris.
„Mokytoja, kurios klasėje yra toks vaikas, pati turėtų domėtis tokio elgesio vaikais, juk literatūros yra daug. Be abejo, universitete jos to nemoko. Bet visi mes žmonės - jei turim galimybę kažko nedaryti, tai mes pasirinksim galimybę nedaryti, o ne atvirkščiai. Viskas priklauso nuo žmogaus“, - sakė E.Vaicekauskienė.
Kaip sakė E.Vaicekauskienė, tokiems vaikams ne tik turėtų būti skiriama popamokinė veikla, tačiau pagal galimybes net ir namuose besimokantys vaikai galėtų lankyti kai kurias pamokas.
Vienintelė klasė – tik Vilniuje
E.Vaicekauskienė pasakojo, kad specialių mokyklų, kur galėtų mokytis tokie vaikai, ieškojo visoje Lietuvoje, tačiau, išskyrus Švėkšną, jų tiesiog nėra.
„Tokių vaikų būdavo visą laiką. Tačiau sovietmečiu jie tiesiog gyvendavo internatuose, ir mes apie juos nežinojome, o apie integraciją tada niekas nekalbėjo“, - pasakojo E.Vaicekauskienė.
Tuo tarpu dabar vienintelę specialią klasę šiems vaikams yra įkūrusi Vilniaus Šeškinės pradinė mokykla. „Pernai mes į šią mokyklą buvome surengę ir ekskursiją. Kvietėme mokyklų vadovus, ir švietimo skyriaus specialistą. Atsiliepė labai nedaug mokyklų, kurių atstovai panoro nuvažiuoti.
Pasimokyti ten yra ko. Su šiais vaikais dirba mokytoja ir padėjėja. Bet ten padeda visa mokyklos bendruomenė, integruoja vaikus. Vos pamato, kad vaikas gali būti kolektyve, integruoja jį į bendras klases – po pamoką, po dvi. Tokia praktika Lietuvoje jau yra, ir mes galim mokytis iš jos. Tačiau to norėti turi ne vienas žmogus“, - kalbėjo E.Vaicekauskienė.
