Barzdaskutys – viena seniausių, bet Lietuvoje jau labai reta profesija. Vilniaus barzdaskučių salonas džiaugėsi Kaune suradęs tikrą šio amato meistrą – pabėgėlį iš Sirijos Mahraną Karho.
Į Lietuvą M.Karho atvyko prieš 4 metus, karas dar nebuvo įsiliepsnojęs. Tačiau kurdų tautinei mažumai gyvenimas Sirijoje buvo ir šiaip nesaldus, todėl vyriškis patraukė į Vakarus.
Iš pradžių kurdas pateko į Ruklos pabėgėlių centrą, paskui kėlė kirpėjo kvalifikaciją Kaune, čia ir pasiliko. Kaune jis ir pradėjo dirbti kirpėju viename salone, kol gavo geresnį pasiūlymą Vilniuje.
Tačiau gyventi M.Karho liko Kaune, čia jis susirado ir širdies draugę.
„Kaip keista, kad netoli esantys miestai taip labai skiriasi vienas nuo kito. Vilniuje laisvai galiu susišnekėti rusiškai, pusėtinai moku šią kalbą. O Kaune tik lietuviškai visi šneka. Lietuvių kalbos jau irgi pramokau, būtent Kaune be jos čia gyvendamas neišsiversi“, – pastebėjo pabėgėlis iš Sirijos.
Kaip diena nuo nakties, jo akimis žiūrint, skiriasi ir gyvenimo ritmas. „Vilniuje labai jau judru ir triukšminga. Kaunas alsuoja ramybe, man tai patinka, tik šiame mieste pailsiu“, – teigė M.Karho.
Kurdas tikino nepatiriantis rasistinių išpuolių, Kaunas jam neatrodo nacionalistų miestas. M.Karho džiaugėsi, kad Kaune galima rasti jam įprasto „musulmoniško“ maisto, pavyzdžiui, arabišką meniu siūlančiame restorane „Al Divan“.
„Nors man ir cepelinai patinka, bet namuose gaminami, ne su kiauliena“, – šypsodamasis sakė barzdaskutys iš tolimo krašto.
Jis prisipažino nesantis labai religingas, todėl mečečių, musulmonų šventyklų, nepasigenda.
M.Karho kaip profesionalas įvertino lietuvių ir Azijos vyrų barzdų skirtumus: „Arabų, sirų plaukai dažniausiai stori, tankūs, juos nelengva kirpti. Europiečių barzdos gerokai skystesnės“, – juokavo M.Karho.
Tiesa, Kaune jis neturi draugų tautiečių, kurdų iš Sirijos ar kitų aplinkinių valstybių, kuriose gyvena išsibarsčiusi ši daug kenčianti tauta. Su Kaune studijuojančiais studentais iš arabų šalių M.Karho bendrauja mažai.
Bet kauniečiai lietuviai jį mielai priima į draugiją, tad barzdaskutys nesijaučia vienišas.
