Svetimos šalies tradicijos pasidarė kaip savos
Praleidęs Ras al Chaimos mieste jau tris žiemas G.Griauzdė nekantrauja, kada vėl išvys pavasariu alsuojančias dykumas, žydinčias oazes, dirbtines salas ir kalnus. Sausį čia atbunda gamta, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
Lietuvių aviatoriaus nebeerzina muedzino balsas, penktą valandą ryto kviečiantis į mečetę. Kai prieš ketverius metus Gintautas pirmą kartą viešėjo šioje šalyje, tas garsas gręžė smegenis ir trukdė miegoti.
Patyręs skraidymo instruktorius iš Panevėžio ne tik mokė arabus, kaip valdyti malūnsparnį, bet ir mielai skraidino keleivius, trokštančius pamatyti žemę iš paukščio skrydžio.
Iš visų musulmoniškų šalių Jungtiniai Arabų Emyratai labiausiai pakantūs užsieniečiams. Ras al Chaimos miesto prekybos centruose net nėra draudžiama prekiauti alkoholiu, nors jį gerti musulmonams nevalia.
„Alkoholio parduotuvės – juodais langais, be jokios reklamos, kas nori, žino, kur tai yra. Bet jei pamatytų išgėrusį, būtų prastai, pasėdėčiau tris mėnesius kalėjimo kameroje arba išgrūstų iš šalies“, – pripažino panevėžietis.
„Tvarkinga šalis, bet turi laikytis tam tikrų taisyklių, pavyzdžiui, jei mūvi šortus, jie turi būti bent iki kelių, jei palaidinę – ji turi dengti pečius, negali atrodyti kaip pliaže, nuogo kūno negalima rodyti daug“, – pasakojo G.Griauzdė, vėl ruošdamasis kelionei į tolimą kraštą.
Lietuvis priprato, kad atėjus tam tikrai valandai melstis, musulmonai pasideda kilimėlį ir puola ant kelių. Taip elgiamasi net oro uoste, kuriame panevėžietis praleidžia daugiausia laiko.
„Iš pradžių toks elgesys man kėlė nuostabą – kyla ir leidžiasi lėktuvai, o jie meldžiasi. Vėliau įpratau. Jei reikia eiti pro šalį, stengiuosi netrukdyti“, – pasakojo pilotas.
Skraidina ir šeicho žmoną bei dukteris
Prie lėktuvų angarų dažniau sukiojosi vyrai, nors Ras al Chaimos tarptautiniame oro uoste lakūne dirbo ir viena moteris. Ji buvo indė.
Skraidymo instruktorių šioje šalyje labai trūksta, nes daugėja turtingų arabų, galinčių įsigyti įvairius lėktuvus.
Laikydamasis tam tikrų bendravimo taisyklių, lietuvis greitai įgijo vietos gyventojų pasitikėjimą. Kai Gintautui tekdavo į malūnsparnį įsodinti arabę moterį, jis stengdavosi laikytis tam tikro atstumo.
Panevėžietį globojantis šeichas mėgo skraidinti savo žmoną ir dukteris. Į oro uostą jos atvykdavo apsigobusios tradiciniais drabužiais nuo galvos iki kojų, o prieš skrydį persirengdavo ir niekuo nesiskirdavo nuo europiečių moterų – mūvėdavo džinsus ir palaidinę trumpomis rankovėmis.
Tokių iškylų malūnsparniu maršrutai būdavo įvairūs. Skrydis trukdavo ne trumpiau nei 15 minučių. Jei G.Griauzdė pilotuodavo pusvalandį, tiek laiko pakakdavo pasižvalgyti po jūrą, dirbtines salas, apsukti ratą virš miesto ir dykumos.
Ras al Chaima yra tuo pačiu pavadinimu vadinamo emyrato sostinė. Tai šiauriausias iš 7 emyratų – pats žaliausias. Palankus klimatas ir derlingos žemės pavertė šį emyratą žydinčia oaze, besiremiančia į kalnus bei jūrą.
Panevėžietis pajuto ir arabų svetingumą. Kartą jis gavo dovanų laikrodį, o kai šeichas pamatė, kaip pakilęs į dangų lietuvis stengėsi įamžinti arabų dykumą mobiliuoju telefonu, padovanojo fotoaparatą.
Arabui Lietuva -- lyg rojus
Gintauto draugu tapo ir Ras al Chaimos aerodromo viršininkas Muchamedas. Prieš keletą vasarų lietuvis jį pakvietė paviešėti Panevėžyje. Skrisdamas virš Lietuvos svetimšalis taip susižavėjo laukinėmis aguonomis, augančiomis prie Krekenavos, kad rašydamas laišką savo šeimai parašė: „Gintautas gyvena rojuje.“
Jungtiniai Arabų Emyratai – ne vienintelė valstybė, kurioje skraidė G.Griauzdė. Daugiausia kelionių buvo tarnaujant Lietuvos kariuomenėje – pratybos JAV, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje, Kroatijoje, Vengrijoje.
Sraigtasparnį pilotuojantis Gintautas daug prisidėjo ir skraidindamas donorų organus į persodinimo operacijų vietą. Paieška ir gelbėjimas budint prie Baltijos jūros, gaisrų gesinimas – šie darbai buvo tapę panevėžiečio kasdienybe.
Nidos gaisrai, Juodupės durpyno gaisro gesinimas – netrūko ekstremalių situacijų, kurios gadino G.Griauzdei nervus. Netrūkdavo nelaimių ir Lietuvoje prasidėjus audroms.
„Būdavo žaibuoja, dangus maišosi su žeme, tada sunkiausia apsispręsti – kilti ar nekilti į dangų. Gelbėti neatsargų žvejį, kuris įstrigo ant ledo lyties? Ar rizikuoti, nes gali ir pats žūti, ir pražudyti kitus?“ – sunkias akimirkas prisimena Gintautas.
Vienas juodžiausių prisiminimų – oro akrobatikos šventė, kurios metu sklandytuvu jis atliko triukus. Staiga 200 metrų aukštyje nutrūkus diržams Gintautas pakibo žemyn galva. Laimė, neišmušė sklandytuvo kabinos stiklo, nes būtų smigęs į žemę.
Tokių nemalonių nutikimų Gintautas stengdavosi nepasakoti savo žmonai.
Pasitraukęs į atsargą, G.Griauzdė dažnai užsuka į Panevėžio Stetiškių aeroklubą. Praeityje jis buvo ir šio klubo viršininkas, ir jo pavaduotojas, o dabar savo kėdę perleido sūnui Laurynui.
Skraidymu susidomėjo keturi broliai
Gintautas – vienintelis iš keturių brolių Griauzdžių, iki šiol duoną valgantis iš aviacijos. Nuo 1978 metų rugsėjo 17 dienos, kai Biržuose pirmą kartą skrido savarankiškai, lakūnas ore praleido daugiau nei 10 tūkstančių valandų. Labiausiai jis mėgsta skristi malūnsparniu, kuris skiriasi nuo sraigtasparnio tuo, kad sraigtasparnio pagrindinį sraigtą suka varikliai, o malūnsparnio – oro srautas.
1982 metais jis Ukrainoje baigė karo mokyklą ir tapo sraigtasparnio pilotu. Grįžęs į Lietuvą ir pradėjęs dirbti instruktoriumi, jis išmokė skraidyti kelis šimtus žmonių.
Gintautas dėkingas dešimt metų vyresniam broliui Antanui, užkrėtusiam jį skraidymo bacila. Gimtinėje netoli Pasvalio, Namišių kaime, ūkininkaujantis Antanas (63 m.) nejaučia pavydo broliui, bendraujančiam su šeicho šeima. Antanui tik skauda širdį dėl to, kad per 16 metų pats ore praleido vos 200 valandų.
Visame Namišių kaime Antanas buvo pirmas žmogus, pakilęs į orą.
„Tėvas mums, vaikams, vis pasakodavo apie Atlantą perskridusius lietuvių lakūnus Steponą Darių ir Stasį Girėną, tad aš irgi norėjau pabandyti“, – sakė A.Griauzdė.
Šio kaimo padangę praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje raižė daug lėktuvų, nes vykdavo karinės pratybos, čia pasirodydavo naikintuvai.
Pirmąkart pakilti į dangų Antanui pavyko baigus technikumą. 1970-aisiais nusipirkęs bilietą jis skrido lėktuvu An-2 iš Šiaulių į Panevėžį. Po trejų metų ėmė lankytis Biržų aerodrome ir išmoko skraidyti.
„Vienas mano draugas skundėsi: „Jei nepavalgau grybų, man metai praėjo veltui.“ O man padangėje įdomiau – jei nepaskraidau, vadinasi, veltui praleidau metus“, – prisipažino A.Griauzdė.
Gimtinės laukuose – leidimosi juosta
Dabar keturių brolių tėviškėje, Namišių kaime, įrengta 450 metų leidimosi juosta. Jei Antano žmona sakytų, kad reikia tą lauką apsėti rugiais ar kviečiais, niekas jos neklausytų.
Gintautas su broliu dvyniu Alvydu (53 m.) pirmą kartą gyvenime taip pat skrido lėktuvu An-2. Tuomet jiems buvo po penkiolika metų, o įsimintinas skrydis padėjo grįžti iš Vilniaus į Panevėžį.
Tąsyk Vilniuje buvo rengiamasi Dainų šventei, generalinę repeticiją dvyniai Griauzdės šiaip ne taip ištvėrė. Sulaukę Dainų dienos, nutarė sprukti. Nors tuo metu buvo nepilnamečiai, jiems pavyko nusipirkti lėktuvo bilietus.
Jauniausiasis Rimvydas (48 m.) – taip pat diplomuotas pilotas, nors dirba Anykščių bažnyčios vargonininku, vadovauja chorams. Mokydamasis dešimtoje klasėje jis tapo aeroklubo nariu, sklandydamas ore praleido 200 valandų.
Jis lankė ir muzikos mokyklą, pramoko vargonuoti. Vėliau Rimvydas sekė brolio Gintauto pėdomis – kad galėtų skraidyti, mokėsi vienoje Ukrainos karo mokykloje. Bet ją baigęs ir grįžęs į Lietuvą tapo ne aviatoriumi, o muzikantu.
Prieš 25 metus Anykščiuose įsikūręs Rimvydas vis dar sapnuoja, kaip skrenda. Jam į atmintį įsirėžė daug įvairių dalykų, o kartą jis ne juokais išsigando. Sugedus malūnsparnio generatoriui, ėmė mirksėti raudona lemputė, tąkart Rimvydui pavyko laimingai nusileisti, nors galėjo būti visko.
Alvydas laisvalaikį taip pat skiria skraidymui, nors yra diplomuotas gydytojas. Valdyti sklandytuvą jį išmokė Gintautas. Buvusio karo gydytojo paskutinė tarnybos vieta buvo Šiaulių aviacijos bazė. Prieš keletą metų išėjęs į atsargą Alvydas tapo šeimos gydytoju.
Panevėžyje įsikūręs gydytojas juokavo, kad pomėgis skraidyti – kaip priklausomybės liga. Susidūręs su kliūtimis ir negalėdamas tęsti veiklos, kuri teikia malonumą, žmogus jaučiasi kaip ligonis.
„Esu gydytojas ir galiu paaiškinti, kuo pomėgis skiriasi nuo ligos, – kas buriuoja ar skraido, patiria tai, ko negali pajusti to nedarantis žmogus. Tokia patirtis traukia, nes smegenys ilgisi stiprių įspūdžių, tai kaip priklausomybė nuo cheminių medžiagų“, – aiškino medikas.
