„Aš visą laiką vydavausi savo bendraamžius, kurie atrodydavo gerokai vyresni, tai man padėjo ištverti sunkiausias akimirkas“, – prisipažino K.Ambrozaitis.
1935 metais Vytauto Didžiojo universitete su pagyrimu baigusiam studijas gydytojui nutiko linksmų ir liūdnų dalykų, bet jis niekada nekeikė likimo.
Užsitraukti ne vienos valdžios nemalonę, akis į akį sudurti su skurdu, iš baltinių gumos pasidaryti šaudyklę, kad galėtų iš kalėjimo permesti žinutę ir stengtis žūtbūt išgyventi – K.Abrozaitis teigė, kad tokie dalykai jį tik užgrūdino.
Iš šių istorijų gimė ir ketvirta K.Ambrozaičio autobiografinė knyga „Būna ir taip“. Vilnietį būtų galima įtraukti į Guinesso rekordų knygą kaip vyriausią autorių, kuriam paklūsta plunksna ir nereikia jokios pagalbos.
1911 metais gimęs K.Ambrozaitis yra paskelbęs 286 publikacijas, jis yra 16 knygų autorius ir bendraautorius. Ilgametis Onkologijos mokslo tyrimo instituto Vilniuje Rentgenologijos ir radiologijos skyriaus vedėjas, Gydytojų tobulinimosi fakulteto Rentgenologijos ir ftiziatrijos katedros vedėjas K.Ambrozaitis yra prisipažinęs, kad didžiausią malonumą jam teikė rašyti apie sutiktus savo kelyje žmones.
Autorius tikino, kad rašydamas šią knygą stengėsi parodyti, koks įdomus, neįtikėtinas ir sunkus yra žmogaus gyvenimas, kaip vieni žmonės nugyvena ilgą gyvenimą nepatirdami sunkių sukrėtimų ir kaip kiti tą patį laikotarpį išgyvena kupiną netikėtumų ir iššūkių.
Pateikiame knygos „Būna ir taip" trečiąją dalį:
ROZALIJA
1944 m. birželio mėnesį artinantis frontui link Lietuvos, aš grįžau iš Kauno į tėviškę, ketindamas kartu su broliu važiuoti į Vakarus, tačiau brolis kategoriškai atsisakė trauktis į užsienį. Dėl šios priežasties ir aš likau Lietuvoje, savo tėviškėje.
Ūkio tvarką palaikė visų mūsų gerbiama ir mylima šeimininkė Rozalija. Ji pas mus dirbo nuo neatmenamų laikų.
Tai buvo tokia šeimininkė, kurios patarimais pasinaudodavo mūsų motina. Nepaisant visų kitų ūkio darbų, ji buvo gera verpėja ir audėja. Nors ir buvo beraštė, tačiau sugebėjo prisiminti daugelį dalykų iš pasakojimų.
Mėgo bendrauti su žmonėmis, dalintis su jais savo patarimais ir atitinkamai įsidėmėti kitų patarimus. Tą 1944 m. vasarą, dar valdant vokiečiams, buvau savo vietovės gydytojas, vertėjas ir patarėjas. Taigi buvau labai užsiėmęs.
Vokiečiai buvo davę man leidimą verstis gydytojo praktika. Su Rozalija aptardavome po tėvų išvežino 1941 m. apleistą ūkį. Kartą mes vaikščiojome po sodą ir atsitiktinai sustojome prie labai aukšto ir storo uosio.
Rozalija apžiūrėjo ir paprašė manęs, kad iš to uosio pastatyčiau jai ant kapo kryžių. Aš minutę suglumau ir nieko į tą jos prašymą neatsakiau. Tokiu sudėtingu laikotarpiu jokie pažadai negali būti tikri. Įsitvirtinus antrajai sovietų okupacijai, aš turėjau progą atvykti į savo tėviškę. Deja, tėviškė buvo visiškai sugriauta.
Ir ne tik to uosio nesimatė, bet ir menkesnių medžių – sodas virto dykyne. Aš dabar kartais prisimenu Rozalijos prašymą pastatyti ant jos kapo kryžių iš jos išauginto uosio. Pagal jos mintį, uosio kryžius būtų buvęs atpildas už jos atliktą darbą, tačiau likimas lėmė, kad uosis buvo sunaikintas ir nepanaudotas kilniam tikslui.
LAIMĖ NELAIMĖ
Antrosios sovietų okupacijos metu 1945 m. birželio mėnesį buvau areštuotas ir įkalintas Kauno, o vėliau Vilniaus kalėjime dėl ligonio partizano apžiūros bunkeryje, Tytuvėnų miške, kuriame savo partizaninę veiklą plėtė Jonas Žemaitis ir Juozas Čeponis-Budrys. 1945 m. liepos 24 d. ryte, apie ketvirtą valandą, atvyko du rusų saugumiečiai, vedami klebono darbininkės Mortos Virbėlaitės.
Saugumiečiai paliepė atsistoti, nejudėti bei nekalbėti. Jie patys įniko daryti kratą po mano kambarį, rinkdami geresnius daiktus, surastus pinigus. Aš turėjau įsigijęs caro Nikolajaus laikų auksinių dešimties rublių vertės monetų.
Dėl atsargumo aš šias monetas buvau sudėjęs į plokščią dėžutę nuo aspirino ir perrišęs virvele, kad dėžutė neatsidarytų. Labai atsargiai pagriebiau tą dėžutę ir saugumiečiams nematant permečiau per galvą už lovos.
Sunki dėžutė su pinigais sėkmingai ir be triukšmo užkibo už mano lovos. Visa laimė, kad saugumiečiai naršydami po visus kampus neužtiko tos dėžutės. Po dvejų metų, kai 1947 m. grįžau iš Vorkutos lagerio, Šiluvos klebonas Paulius Katela grąžino man tą dėžutę.
Aš maniau, kad mieloji Morta pastebėjo, kaip aš mečiau dėžutę už lovos ir papasakojo apie šį įvykį klebonui. Po lagerio dėžutėje esančios monetos buvo didžiausia parama pradedant naują gyvenimą laisvėje.
ŠAUDYKLĖ
1945 m. vasarą, po suėmimo Šiluvoje, keletą iš mūsų, kalėjusiųjų, nugabeno į Vilniaus Lukiškių kalėjimą. Iš pradžių mus uždarė atskirose kamerose, išskirstę po keturis, pastato antrame aukšte, iš kurio atsiveria vaizdas į Lukiškių aikštę. Būdami ten sužinojome, kad rengiamas etapas į Sovietų Sąjungos lagerius.
Norėdami pranešti apie tą ketinimą artimiesiems bei šeimoms, ieškojome būdų, kaip būtų geriausia ir mažiausiai skausminga pranešti šią žinią. Aikštelėje prie kalėjimo kasdien stoviniuodavo nemažas būrys žmonių, laukiančių pro langą išmestų laiškelių.
Laukiantieji buvo labai solidarūs, bent kokį pro langus išmestą laiškelį nedelsdami nusiųsdavo adresatui. Mes sugalvojome labai gerą bei efektyvų būdą, kaip galima išmesti iš kalėjimo laiškelius.
Iš savo rūbuose rastų guminių raištelių pasidarėme šaudyklę, liaudiškai vadinamą „ragatke“, tad galėjome užtikrinti išmetamų laiškelių kryptį ir nuotolį. Tas ryšys su laisvaisiais buvo labai geranoriškas. Mes net turėjome galimybę gauti siuntinius su maisto produktais bei darbužiais.
DIREKTORIUS
Antrasis pasaulinis karas labai nuniokojo visą Lietuvą. Ypač didelę žalą patyrė Lietuvos sostinė Vilnius. Apskaičiuota, kad karas sunaikino apie 70% pastatų. Tuometinė sovietų valdžia kreipė labai didelį dėmesį į Lietuvos sostinės atstatymą.
Trūko patalpų ne tik valstybinėms, visuomeninėms įstaigoms, bet ir tarnautojams bei miesto piliečiams. Labai intensyviai buvo atstatomi sugriauti pastatai ir statomi nauji.
Tačiau vis vien tokiu tempu atstatant Vilniaus miestą būtų prireikę ilgo laikotarpio viskam sutvarkyti. Dėl to buvo švelniai apeitas įstatymas, neleidžiąs tarybiniam piliečiui statyti bet kokių patalpų ir ypač gyvenamųjų namų.
Maskva leido pasiturintiems tarnautojams bei piliečiams pasistatyti savo individualų namą, žinoma, kiekis buvo apribotas. Kadangi aš su šeima neturėjau jokių gyvenamųjų patalpų, labai nesunkiai gavau leidimą pasistatyti savo nuosavą gyvenamąjį namą. Šiam namui pastatyti prireikė itin daug vargo.
1960 m. perėjau gyventi į tą naują namą Antakalnyje. Tuo metu dirbau Onkologijos mokslinių tyrimų institute, kuriam vadovavo neseniai baigęs medicinos mokslus Albertas Telyčėnas, kilęs iš Vilnijos krašto.
Jis vaizdavo didelį komunistinio režimo veikėją, perduodamas tą įvaizdį ir visam savo valdomam institutui. Aš, kaip senas vilkas, buvau reiklus darbui ir toleravau direktoriaus nustatytą instituto įvaizdį.
Buvo taisyklė, kad kiekvienam žmogui priklauso 10 kvadratinių metrų gyvenamojo ploto. Priešingu atveju, jeigu žmogus turi daugiau negu jam priklauso, jis turi galimybę toje gyvenamojoje vietoje įregistruoti kitą asmenį.
Kartą direktorius išsikvietė mane į kabinetą ir paprašė, ar negalėčiau įregistruoti savo name jo vieno giminaičio. Aš, pasitaręs su namo šeimininke, leidau įregistruoti direktoriaus tariamąjį giminaitį.
Tačiau paprašytas supažindinti mane su tuo žmogumi direktorius tik atkišo jo pasą. Aš jaučiausi lyg tampomas už ausų. Ir, be to, už šią mano teikiamą malonę jis nė nepasiūlė man pinigų. Matyt, savo namuose jis už didelę kainą įregistravo visai pašalinius asmenis. Jis išlaikė tą įregistravimą apie dešimt metų.
ŠAKOTIS
Mano žmona, gydytoja Birutė Ambrozaitienė, rusų okupacijos metais vertėsi privačia vaikų ligų gydytojos praktika. Jai sekėsi iš tiesų labai gerai. Būdavo daug besikreipiančių ligonių iš Lietuvos, tačiau pasitaikydavo ir iš Baltarusijos, ypač Gardino apylinkių.
Mes dažnai važiuodavome į Gardiną palei Nemuną ne tik pasigėrėti pilimi, bet ir aplankydami ligonius.
Viena Gardino priemiesčio šeima buvo dėkinga už tai, kad mano žmona išgydė jų vaiką. Nuo to laiko jie artimai susidraugavo su Birute. Vieną kartą žmona tai šeimai padovanojo labai didelį ir gražų šakotį. Žmonės padėkojo ir buvo patenkinti dovana.
Daug kartų vėliau ši šeima yra kvietusi ją į svečius, tačiau taip ir nepavykdavo nuvykti. Taigi šį kartą nusprendėme aplankyti juos ir kelias valandas pasisvečiuoti. Ir kokį keistą dalyką pamatėme įėję į svečių kambarį, ogi žiūrime, kad garbingiausioje namų vietoje stovi visiškai nepaliestas žmonos praeityje padovanotas šakotis.
Nustebusi Birutė paklausė šeimininkės, kodėl ji ir jos visa šeima nesimėgaujanti tokiu gardžiu kepiniu. Jie atsakė, kad, jų manymu, tai esą papuošalas, o ne valgomas darinys.
Širdyje ėmiau juoktis, o tuo tarpu mano žmona paaiškino jiems apie šakočio gamybą ir paskirtį. Tuomet šiek tiek suglumusi šeimininkė pasiūlė žmonai parodyti, kaip visgi yra valgomas tasai šakotis. Tad tokiu būdu garsusis šakotis iš žaislo tapo labai gardžiu patiekalu.
BATUMIO RESTORANAS
1953 m. galų gale išsiruošiau į Rusijos pietus aplankyti taip visų giriamo Sočio kurorto. Važiuodamas traukiniu susipažinau su kitais iš Vilniaus į Sočį važiuojančiais keliauninkais: gydytoju venerologu M. Robinzonu, komjaunimo spaudos veikėju Icekavičiumi ir žurnalo „Tiesa“ fotografu bei korespondentu F. Finkelšteinu.
Taip likimas lėmė, kad visi labai artimai susibendravome, o kadangi Sočio miestas ne toks jau ir didelis, mes lengvai galėjome susitikti vienas su kitu ir pasišnekučiuoti.
Dažniausiai susitikimų vieta ir laikas būdavo rytas didžiulėje turgaus aikštėje. Ir, žinoma, koks būtų nusikaltimas, jeigu būdamas Pietuose ir dar turguje, kuriame tiek daug įvairiausių gėrybių, neprisivalgytum įvairiausių vaisių ir daržovių.
Kiekvienas pagal skonį pasirinkdamas miegamąją vietą apsigyveno atskirai. Aišku, visi atsižvelgė ir į nuomos kainas, taigi rinkosi kuo pigesnius kambarius. Naujieji draugai greitai sugalvojo, kaip galima prisiragauti visokiausių vaisių už dyką.
O visa paslaptis štai kokia: vaisių prekiautojas kiek išgalėdamas ragino kiekvieną praeivį paragauti jo siūlomų gėrybių nemokamai.
Tad beragaudamas visų rūšių vaisius ir daržoves prie kiekvieno prekystalio iš turgaus išeidavai sotus ir toks būdavai visą dieną. Išvažiuodami mes turėjome pasiėmę ne tik lengvų kurortinių drabužių, bet ir kostiumus, apsidrausdami, jeigu kartais reikėtų užeiti į restoraną ar kitas iškilmingas įstaigas.
O tuo metu tokiame garsiame kurorte kaip Sočis visą dieną poilsiautojai dėvėdavo įprastas miegui skirtas pižamas, taigi vasarvietė šiek tiek priminė ligoninės kiemą.
Apžiūrėję Sočį ir netoli esantį Gagros kurortą, nutarėme laivu pakeliauti iki galutinio Sovietų Sąjungos punkto, t. y. prie Turkijos sienos.
Pakeliui sustojome Počio uoste, kuris buvo labai užmirštas ir nepatrauklus. Taip pat sustojome paragauti gruziniškų gėrimų galutiniame Batumio mieste, kuris buvo autonominės Adžarijos respublikos sostinė, o toliau jau buvo siena su Turkija. Batumis – nedidelis, tačiau be galo patrauklus kurorto miestas su kerinčiais saulėtais paplūdimiais. Mieste mes jautėmės tiesiog nuostabiai!
Apsigyvenome viešbutyje, kuriame aptarnavimas ir visi patogumai buvo ganėtinai geri. Vaikščiojant ir grožintis miestu mane ir mano naujuosius pažįstamus labai dažnai sustabdydavo žmonės, o ypač moterys, klausdamos, iš kur mes esame.
Atsakydavome, kad iš Vengrijos, Čekijos ar dar iš kitos valstybės, tačiau tik ne iš Lietuvos. Jos pasigirdavo irgi buvusios tuose miestuose karo metu, o mus dėl mūsų aprangos ir jiems nesuprantamos kalbos, kuria tarpusavyje kalbėdavomės, palaikydavo užsieniečiais.
Po kurio laiko pliaže išgirdome pasklidusį gandą, kad mes neva esame turistai, kurie dalyvauja tuo metu vykusiose teniso varžybose.
M. Robinzonas, kaip vyriausias iš mūsų, buvo pavadintas treneriu. Batumis buvo paskutinė mūsų poilsiavimo vieta. Miestas buvo apytiksliai dešimčia kilometrų nutolęs nuo Turkijos sienos. Jame tiek daug seklių, kad mes pradėjom jausti diskomfortą ir sugalvojome begales būdų, kaip būtų galima paerzinti saugumiečius.
Visi kostiumuoti vakare nutarėme nueiti į geriausią restoraną ir ten pavakarieniauti. Žinoma, apsimetėme neva esame užsieniečiai, kurie nekalba rusiškai, išskyrus M. Robinzoną, nes šis tik ir temokėjo rusų kalbą, taigi jis ir užsakė mūsų vakarienę.
Mes negalėjome susilaikyti nesijuokdami, kaip greitai sukluso ir pradėjo veikti saugumas.
Sekliai artindavosi vis arčiau mūsų norėdami nustatyti, kokia kalba mes kalbame. Padavėjas taip pat buvo labai įkyrus, tačiau taip niekas ir nesugebėjo išsiaiškinti, iš kur mes esame atvykę. Ir taip iš Batumio traukiniu laimingai grįžome į Vilnių.
ŠNIPAS
1953 m. po karo dažnai vykdavau į Maskvoje esančią biblioteką, kurioje ieškodavau informacijos savo disertacijai. Taip pat šioje vietoje susitikdavau ir su disertacijos vadovu, kuris mane konsultuodavo. Apsistodavau Lietuvos atstovybės bendrabutyje, tačiau ne visada pavykdavo gauti vietą. Tokiu atveju reikėdavo ieškoti prieglobsčio pas Maskvos gyventojus.
Pokario metu visi gyveno labai sunkiai, tad Maskvos gyventojai už nedidelį mokestį priimdavo pas save pernakvoti tuos, kurie nerasdavo vietos kitur.
Paieškos procesas neužtrukdavo ilgai – bet kurioje gatvėje, bendrabučio namo laiptinėje pasibelsdavome į duris prašydami nakvynės ir dauguma gyventojų mielai mus priimdavo.
Tai buvo pokario skurdo ženklas. Vieną kartą atvykęs į Maskvą nutariau, kad nakvynę gausiu lengvai, taigi tik vėlai vakare pradėjau jos ieškoti. Aš vilkėjau gerą prieškarinį kostiumą ir avėjau gerus batus. Kai pradėjau ieškoti nakvynės, gyventojai nenorėjo manęs įsileisti į butą palaikydami mane esant šnipu ar kokiu kitu svetimtaučiu.
Taip pat įtariai žiūrėjo į mane, nes kalbėjau rusų kalba su akcentu. Nežinojau, ką daryti, nes jau buvo vienuolikta valanda vakaro. Ir tik vienoje vietoje po ilgų įtikinėjimų ir atidžios paso apžiūros sutiko mane nakčiai priglausti.
