Tokiais atvejais profesorių dažniausiai gelbėdavo humoro jausmas ir geležiniai nervai.
1935 metais Vytauto Didžiojo universitete su pagyrimu baigusiam studijas gydytojui nutiko linksmų ir liūdnų dalykų, bet jis niekada nekeikė likimo.
Užsitraukti ne vienos valdžios nemalonę, grįžus iš Vorkutos lagerio susirasti darbą ir apsiginti dar kartą disertaciją, priklausyti asmenų grupei, kuriems draudžiama išvykti į kapitalistinius Vakarus – K.Abrozaitis teigė, kad tokie dalykai jį tik užgrūdino.
Iš šių istorijų gimė ir ketvirta K.Ambrozaičio autobiografinė knyga „Būna ir taip“. Vilnietį būtų galima įtraukti į Guinesso rekordų knygą kaip vyriausią autorių, kuriam paklūsta plunksna ir nereikia jokios pagalbos.
1911 metais gimęs K.Ambrozaitis yra paskelbęs 286 publikacijas, jis yra 16 knygų autorius ir bendraautorius. Ilgametis Onkologijos mokslo tyrimo instituto Vilniuje Rentgenologijos ir radiologijos skyriaus vedėjas, Gydytojų tobulinimosi fakulteto Rentgenologijos ir ftiziatrijos katedros vedėjas K.Ambrozaitis yra prisipažinęs, kad didžiausią malonumą jam teikė rašyti apie sutiktus savo kelyje žmones. Autorius tikino, kad rašydamas šią knygą stengėsi parodyti, koks įdomus, neįtikėtinas ir sunkus yra žmogaus gyvenimas, kaip vieni žmonės nugyvena ilgą gyvenimą nepatirdami sunkių sukrėtimų ir kaip kiti tą patį laikotarpį išgyvena kupiną netikėtumų ir iššūkių.
Pateikiame knygos „Būna ir taip“ dar vieną dalį:
SAVA VIETA
1976 m. drauge su A.Bubniu buvome išsiųsti į Tarptautinį gastroenterologų kongresą, vykusį Budapešte. Vengrijoje gavome kongreso darbų knygą, kurioje prie mūsų draugų dar buvo prirašytas ir trečiasis autorius V.Kapsukas: „Diagnostik des postbulbaren ulens duodeni /K.Ambrozaitis, A.Bubnys ir V.Kapsukas / International Congress of Gastroenlerologi, June 21-29, 1976– Budapest, 1976, Bd.1, p. 232“.
Gavę kongreso darbų knygą, mes buvome nustebę ir sunerimę. Prisiminėme, jog siųsdami mokslinį straipsnį į kongresą Budapešte paminėjome, kad straipsnio paruošimo darbas vyko Vilniaus V.Kapsuko universitete. Redaktoriai Budapešte suprato, kad minėtasis V.Kapsukas yra trečiasis straipsnio autorius.
Vėliau dalyvaudami užsienio konferencijose vengdavome minėti, kokiu vardu vadinamas mūsų universitetas. Kitas nesusipratimas buvo štai toks: bendraujant su užsieniečiais reikėdavo nurodyti savo vardą ir pavardę.
O kokia tvarka turi būti rašomi vardas ir pavardė yra svarbu, nes Sovietų okupacijos metu okupuotose šalyse buvo diegiama, kad po pavardės reikia rašyti vardą ir tėvavardį. Taigi vieną kartą, siųsdami su A.Želviu straipsnį į užsienį, pasirašėme vardą po pavardės. Ir kai gavome atsakymą, pamatėme, kad straipsnis pasirašytas štai taip: „A.Kazys ir Z.Algimantas yra priimti“.
Taigi vardas ir pavardė buvo apkeisti vietomis: vardas tapo pavarde, o pavardė, atvirkščiai, tapo vardu. Visgi patartina pasiteirauti ir pasižiūrėti, kaip rašomi vardai ir pavardės kapinėse. Mūsų šalyje dar neprasilenkiama su pasaulyje egzistuojančiomis taisyklėmis, t. y. pavardė rašoma po vardo.
VERTĖJAS
Naudodamasis draugiškais mūsų Vilniaus universiteto ir VDR santykiais, 1977 metais dalyvavau Magdeburge (tuometinė VDR dalis) vykusiame iškilmingame posėdyje, kuriame buvo minimos Spalio socialistinės revoliucijos metinės.
Po posėdžio buvo surengtas labai puikus priėmimas buvusiose ten esančio vienuolyno patalpose. Jose buvo labai didelis vokiečių muziejus ir įrengtos patalpos pobūviams. Prieš pobūvį buvo nutarta svečius, ypač iš sovietinių šalių, supažindinti su muziejumi.
Net buvo surastas ir rusiškai kalbantis žmogus, kuris turėjo supažindinti svečius su muziejaus eksponatais. Tačiau, nelaimė, šis asmuo susirgo ar kažkas kito jam atsitiko ir numatytu sutartu laiku muziejuje jis nepasirodė.
Buvo kilęs šioks toks sąmyšis, kaip reikėtų išspręsti šį netikėtą nesklandumą. Ypač svarbu, kad būtų koks nors iš vokiečių žmogus, kalbantis rusiškai. Aš drauge su savo draugu profesoriumi Gerhardu Freitagu sutikome padėti. Buvo susitarta, kad vietinis vokietis muziejuje pasakos vokiškai, mano draugas G.Freitagas vers tai, kas bus pasakyta, iš vokiečių kalbos į anglų kalbą ir aš – iš anglų kalbos versiu į rusų kalbą.
Turiu prisipažinti, kad visai neblogai atlikau savo pareigas. Šis pasikalbėjimas truko beveik pusantros valandos. Aš niekad gyvenime nebuvau taip sunkiai dirbęs. Viešai kalbėti yra labai sunku, o dar reikia žaibiškai atlikti vertimą.
Dažnai net pritrūksta žodžių tikrai greitai kalbai. Tačiau visi buvo patenkinti ir nustebinti, kad mes puikiai sugebėjome perduoti pasakojimus trimis kalbomis.
Daugelis dėkojo už tokį mūsų ryžtą. Tačiau du medicinos tarnybos pulkininkai, tarnavę kariuomenėje, man priekaištavo, kad aš ne visai gerai išverčiau tekstą. Tačiau jiems atsikirsdamas patariau kitą kartą patiems ryžtis ir imtis šios sunkios užduoties.
KARTOTEKA
Sovietų Sąjungos valdžia, norėdama geriau sekti kiekvieno gyventojo veiklą, visiems be išimties parengė atitinkamą charakteristiką, kurioje ypač buvo kreipiamas dėmesys į lojalumą valdžiai.
Vilniuje buvo naudota dviejų rūšių kartoteka: bendroji, kurioje buvo registruojami tie žmonės, kurie ištikimi ir paklusnūs režimui, ir kita, vadinamoji specialioji kartoteka, kurioje buvo saugomos visų nepageidaujamų bei nusikaltusių žmonių kortelės.
Pastarąją kartoteką prižiūrėdavo trečiasis komunistų partijos centro komiteto sekretorius. Ilgą laiką tuo sekretoriumi buvo Lionginas Šepetys. Išleidžiant žmogų į užsienį ar šiaip esant kokiam nors reikalui buvo atidžiai peržiūrimi kartotekos kortelės duomenys.
Tie, kurių kortelės buvo sudėtos specialioje kartotekoje, buvo jau lyg ir amžinai pasmerkti: jų niekur neišleisdavo ir, žinoma, gero darbo jie galėdavo nebesitikėti. Praėjus dešimčiai metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, eilinius, patikimus žmones pradėjo leisti į užsienį, turistines keliones, bet tik į Tarybų Sąjungos globojamas šalis.
Po kelių mėginimų mane, nors ir didelį nusikaltėlį, išleido į Lenkiją ir Čekiją. Leidimas išvykti į užsienį buvo gautas sunkiai ir, žinoma, tik su pažįstamų saugumiečių pagalba. Tuo tarpu į vadinamąsias kapitalistines šalis išvykti nebūtų buvę nė kalbos, tačiau aš nesustojau klibinęs saugumo, kad mane išleistų ir į tikrąjį kapitalistinį pasaulį.
Galų gale su vieno protingo ir gero pažįstamo saugumiečio pagalba man pavyko ištrūkti už Sovietų Sąjungos ribų. Šis saugumo tarnautojas rizikuodamas savo tolesne ateitimi paimdavo mano nuodėmingąją kortelę iš specialiosios kartotekos ir kelionės metu laikinai įdėdavo į bendrąją.
Taigi, kai prasidėjo Atšilimas, mane išleido į Vietnamą (1978 m.) ir net dviem mėnesiams į Ameriką (1989 m.). Džiugu, kad ir toliau tokiu būdu daug kur galėjau išvažiuoti, pavyzdžiui, į konferencijas, įvairius suvažiavimus bei turistines išvykas. Taigi pavojingas, tačiau labai veiksmingas valdžios sistemos apgavimo būdas.
ŠVENTĖ
Onkologiniame mokslo tyrimų institute direktoriaus įsakymu penktadienį 14 val. buvo ruošiama visų instituto mokslinių darbuotojų visuomeninė valanda. Jos metu buvo išklausomi ir diskutuojami įvairūs darbuotojų pasisakymai. Taigi tai buvo metas, kai kiekvienas galėdavo pateikti įvairiausių klausimų.
O šiam posėdžiui vadovaudavo vienas iš direktoriaus paskirtų mokslo darbuotojų. Vieną kartą posėdis buvo surengtas prieš pat Šv. Kalėdas ir buvo sprendžiamas klausimas, ar tokiose šventėse galėtų dalyvauti tėvai ir giminės, jeigu, žinoma, jie patys pageidautų.
Buvo įvairių nuomonių, tačiau dauguma kalbėtojų pasisakė už artimiausių žmonių dalyvavimą, o kita dalis darbuotojų, deja, tiesiog tylėjo. Galų gale baigiantis posėdžiui prabilo ilgai tylėjęs direktorius ir pareiškė, kad jis, nors ir tėvų prašomas, jokiose tokio pobūdžio šventėse nedalyvautų. Niekas neištarė jokio žodžio ir visi tylėjo.
PRIEVARTINĖ DIAGNOZĖ
Dirbdamas Gydytojų tobulinimosi institute 1980 12 01 gavau Pirmosios tarybinės ligoninės gydytojo S. Butkaus raštą, kuriame manęs buvo prašoma pakonsultuoti ligonį A.Gutauską, gimusį 1963 m. Taip pat buvo pridedamos devynios jo galvos rentgeno nuotraukos.
Tą pačią dieną pranešiau vyriausiajam gydytojui S.Butkui, kad gautose galvos rentgeno nuotraukose jokio žandikaulio lūžimo nepastebėjau. Pasirodo, kad 1980 m. rugsėjo mėnesį A.Gutauskas važiuodamas dviračiu patyrė autoavariją, kurios kaltininkas buvo pilietis Jonaitis, ir susižalojo veidą.
Sužalotasis buvo nugabentas į Vilniaus pirmąją tarybinę ligoninę. Tą pačią dieną ligonis buvo pervežtas į Raudonojo kryžiaus ligoninę.
Viena rentgenologė, profesorė A.Bartusevičienė, nustatė, kad pacientui esąs lūžęs kairysis žandikaulis, o tuo tarpu nei Tarybinė, nei Raudonojo kryžiaus ligoninė jokio lūžio žandikaulyje nepastebėjo ir nekonstatavo.
Taigi būtinai reikėjo, kad ir kiti patvirtintų A.Bartusevičienės diagnozę. Kas gali paneigti, kad čia kvepėjo pinigais? Galbūt jaunuoliui reikėjo į kariuomenę arba buvo norima gauti piniginę kompensaciją už sužeidimus.
Jaunuolio motina I.Gutauskienė lankėsi šiuo klausimu Rygos bei Maskvos traumatologijos institutuose, tačiau šios A.Bartusevičienės diagnozės ir ten nepatvirtino. Pralaimėjusi mūšį, pradėjo šantažuoti Lietuvos gydymo įstaigas ir atskirus gydytojus.
1980 12 11 parašė ilgą raštą Vilniaus universiteto rektoriui, peikdama darbą Vilniaus ligoninių, kurios neatlaikė spaudimo ir parašė neteisingą ir nesąžiningą diagnozę jos vaikui. Rašte sakoma, kad viena iš pirmųjų, į kurią kreipėsi, buvo rentgenologė profesorė A.Bartusevičienė, kuri, rūpestingai ir atidžiai apžiūrėjusi jos sūnaus nuotraukas, kvalifikuotai nustatė ir aprašė veido kairiosios pusės esamus lūžimus.
Už visa tai ji reikšianti nuoširdžią padėką darbuotojai A.Bartusevičienei ir prašo jai už jos sąžiningumą atsilyginti. Tuo tarpu apie mane atsiliepimai irgi nebuvo teigiami: mane kaltino, kad aš taip pat pasidaviau spaudimui ir tinkamai neįvertinau rentgeno nuotraukų, bei tvirtino, kad taip pasielgęs žmogus negalįs vadovauti katedrai.
Po šio vizito I.Gutauskienė buvo atvykusi kelis kartus pas mane į katedrą griežtai reikalaudama atitaisyti savo sprendimą ir duoti teigiamą išvadą. Buvo pasiūlyta atlikti pakartotinį rentgeninį tyrimą ir taip pat sudaryti komisiją galutinei diagnozei nustatyti.
Tačiau I.Gutauskienė tokio siūlymo griežčiausiai atsisakė. 1980 m. gruodžio 25 iš Lietuvos aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministro profesoriaus H.Zabulio gavau skundą tuo klausimu.
Netrukus iš ministerijos pas mane atvyko inspektorius medicinos reikalams. Aš detaliai paaiškinau visą situaciją ir parašiau ministrui pasiaiškinimo raštą, primindamas, kad šis klausimas liečia ne tik aukštąjį mokslą, bet ir mano, kaip gydytojo, sąžinę.
