Paskutinis ne tik tą dieną. Traukinys jau maždaug ties Kaišiadorimis atsidūrė kitoje valstybėje, jo galutinė stotelė jau buvo nepriklausoma paskelbtos Lietuvos Respublikos sostinė Vilnius, nors stotelių pavadinimai dar buvo skelbiami daugiausia rusų kalba.
Pirmasis sovietmečiu demokratiškai išrinktas parlamentas Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas (AT-AS) apie 22 val. 40 min. paskelbė, jog Lietuva atkuria (atstato) nepriklausomą valstybę, kurią 1940-aisiais sunaikino svetima jėga.
Tuometis Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas, Vakarų akyse – reformatorius ir išlaisvintojas, pirmąjį ryžtingą išsivadavimo iš komunistinės vergovės veiksmą pavadino „naktiniu perversmu“.
Puolimas prasidėjo iškart
Kremliaus informacinis karas prieš Lietuvą prasidėjo jau tada. Rusijos prezidentu tapus Vladimirui Putinui, rusų dokumentiniai filmai apie SSRS byrėjimą buvo kuriami pagal vienodą kurpalį: parodoma Lietuvos AT-AS salė, nusileidžianti sovietinė vėliava su kūju ir pjautuvu, pakylanti trispalvė, prie parlamento plojantys ir džiūgaujantys žmonės.
Tolesniuose kadruose – JAV vėliava, prezidentas George'as Bushas vyresnysis, Jungtinės Karalystės premjerė Margaret Thatcher, kiti to meto Vakarų valstybių vadovai. Peršama mintis – didingąją Sovietų valstybę sugriovė Vakarai, nepriklausoma Lietuva tėra Amerikos specialiųjų tarnybų kūrinys.
Lošimas be švietalų
Bet iš tiesų anuomet Lietuvos nepriklausomybės siekiai Vakarų šalių vadovams buvo rakštis minkštoje vietoje. Tai ypač gerai suvokė net tie Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai, kurie kaip užsukti kartojo „Vakarai mums padės“.
Bet padėti neskubėjo. Signataras Mečys Laurinkus prisiminė, kaip artėjant lemtingajam 1990-ųjų kovui jis kartu su Kazimieru Motieka, Romualdu Ozolu ir Egidijumi Bičkausku apsilankė pas JAV ambasadorių Maskvoje Jacką Matlocką.
„Jis kalbėjo labai aptakiai, diplomatinėmis frazėmis. Jokio konkretaus pažado, kad JAV parems Lietuvos atsiskyrimą nuo SSRS, neišgavome“, – prisimena M.Laurinkus.
Portalo lrytas.lt kalbinti signatarų pripažino, jog 1990-ųjų kovo 11-ąją jie balsavo už greitą, ryžtingą atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos be jokių išlygų, nežinodami, ar šį sprendimą parems Vakarai ir kaip elgsis tuometės SSRS komunistinė vadovybė. Gediminas Vagnorius prisiminė, kad Vytautas Landsbergis nuolat tą dieną skambino į Vašingtoną atstovui JAV ir prie Šventojo Sosto Stasiui Lozoraičiui, bandydamas sužinoti galimą Amerikos administracijos poziciją.
„Žinojome, kad to meto Vakarų valstybių vadovai iš karto nepripažins Lietuvos nepriklausomybės, nes puoselėjo iliuzijas Rusiją paversti demokratiška šalimi, bijojo pakenkti SSRS prezidentui Michailui Gorbačiovui. Kai dabar Vakarų valdantieji politikai kritikuojami, kad neryžtingai remia Ukrainą, tai Lietuvos laisvės siekius jie rėmė gerokai atsargiau“, – prisimena G.Vagnorius.
Kairiųjų signatarų atstovas socialdemokratas Justas Paleckis teigė, jog anuomet nesitikėta užtarimo ir iš Maskvos liberaliųjų komunistų, M.Gorbačiovo šalininkų.
„Mes matėme, kad M.Gorbačiovas yra mažumoje. Lietuvai palankus buvo vienas SSKP vadovų Aleksandras Jakovlevas, bet jo įtaka Kremliuje nebuvo lemiama“, – tvirtino J.Paleckis.
Buvęs pirmasis atkurtos Lietuvos krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius irgi pritarė, jog įtakingų draugų žengiant lemiamą žingsnį Lietuva tada turėjo mažiau nei šiais laikais Ukraina.
Bet priešai irgi buvo nusilpę. SSRS ūkį buvo apėmusi agonija, komunistinė vadovybė buvo pakrikusi.
„Istorija mums suteikė akimirką priimti sprendimą, pakeitusį ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio veidą. Skelbdami Nepriklausomybę mes atakavome ne tik SSRS, bet ir atvėrėme kelią naujiems politiniams procesams Rusijoje. Paskui mus tarsi paskui ledlaužį ėjo Borisas Jelcinas ir būsimos permainos. Vakaruose daug kas nesuprato, kad M.Gorbačiovas ir jo era baigiasi. Mes tuo tikėjome!“ – kalbėjo vienas Lietuvos kariuomenės atkūrėjų, buvęs pirmasis krašto apsaugos vadovas A.Butkevičius.
Skubėti Lietuvos parlamentarus vertė dar viena konkreti aplinkybė – kovo 12 dieną Maskvoje turėjo prasidėti SSRS liaudies deputatų suvažiavimas ir priimti išstojimo iš SSRS mechanizmo įstatymą.
Jis buvo vadinamas „neišstojimo“ įstatymu – priešmirtinės agonijos tampoma Kremliaus nomenklatūra suredagavo jį taip, kad teisiniu būdu ištrūkti iš SSRS imperijos būtų neįmanoma.
Skelbti Lietuvos nepriklausomybę būtent kovo 11 dieną reiškė išsprukti pro staigiai užsiveriančių durų tarpą.
M.Laurinkus sutiko, jog Kovo 11-sios Aktas buvo rizikingas žingsnis tarsi į nežinomą mišką, kuriame gali nutikti bet kas.
„Pamenu, po kelių dienų su Nikolajumi Medvedevu Vilniaus Savanorių prospektu išvažiavome į Kauno greitkelį ir pamatėme rusų tanketes. Tada pagalvojau – nejaugi prasideda?“ – prisimena jis.
Dirbo iki išnaktų
Ar Kovo 11-ios Aktas buvo vienintelis toks nepriklausomybės atkūrimo variantas, ar buvo svarstomi ir kiti?
Lietuviškojo parlamentarizmo tėvu vadinamas Česlovas Juršėnas atmetė dešiniųjų tvirtinimus, jog tomis dienomis brazauskininkai neva bandė įtikinti neskubėti skelbti nepriklausomybės.
„Savarankiška LKP buvo tvirtai pasisakiusi už nepriklausomybę. Aišku, svarstėme, ar skelbti griežtas formuluotes, ar elgtis kaip estai ir latviai, atsargiau. Bet tokių abejonių, svarstymų buvo ir Sąjūdžio deputatų gretose“, – teigė Č.Juršėnas.
Jis atkreipė dėmesį, jog Kovo 11-osios dokumentas remiasi ne tik 1918 metų Vasario 16-osios aktu, bet ir 1922 metų Steigiamojo Seimo nutarimais.
„Tai labai svarbu, nors nedažnai prisimenama. Paminėdamas Steigiamąjį Seimą Kovo 11-osios Aktas pabrėžė, kad atkuriama būtent demokratinė Lietuvos Respublika“, – aiškino Č.Juršėnas.
Aleksandras Abišala, atstovavęs dešiniajam Sąjūdžio sparnui, taip pat pripažino, jog dėl paties Akto turinio didelių ginčų nebuvo – vienintelė ryškesnė politinių pažiūrų takoskyra buvo Sąjūdžio ir brazauskinės Lietuvos kompartijos, bet paskelbti nepriklausomybės ji nesutrukdė.
Č.Juršėnas prisiminė, kaip techniškai buvo pasirengta laisvės paskelbimo aktui. Vasario 24 dieną išrinkta AT susirinko kovo 10 dieną vakarop.
Pirmiausia buvo sudaryta Mandatų komisija (vadovavo Aloyzas Sakalas), kuri anuomet tvirtino išrinktų parlamentarų teisėtumą. Taip pat išrinktas sekretoriatas (jame ir pradėjo parlamentinį darbą Č.Juršėnas).
Ir jau kovo 11 dieną nuo ryto prasidėjo AT pirmininko ir jo pavaduotojų rinkimai, neapsiėję be užkulisinių žaidimų. Kairiesiems nepavyko įsiūlyti Algirdo Brazausko kandidatūros. R.Ozolas ir K.Motieka atsisakė varžytis su V.Landsbergiu, ir taip pastarasis tapo pirmuoju faktiniu atkurtos valstybės vadovu.
Nepriklausomybės Atstatymo Aktas buvo 12-as iš eilės, priimtas kovo 11-ąją. Už jį balsavo 24 išrinktieji tautos atstovai iš 130-ies dalyvavusių posėdyje.
Prieš nebuvo nė vieno, susilaikė 6 – rinkti Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose.
„Lenkų tautinės mažumos deputatai tada aiškino, kad jų rinkėjai neįgaliojo balsuoti už Lietuvos atsiskyrimą nuo SSRS, esą nepriklausoma Lietuva yra tik lietuvių reikalas, todėl jie ir susilaikė“, – pasakojo Č.Juršėnas.
Nepriklausomybės Atstatymo Aktą pasirašė visi už jį balsavę deputatai.
„Nors pagal tuometį reglamentą formaliai teisiškai būtų užtekę AT pirmininko V.Landsbergio ir AT sekretoriaus Liudviko Sabučio parašų“, – sakė Č.Juršėnas.
Beveik dvi savaites tą karštą politine prasme kovą parlamentarai dirbdavo iki vidurnakčio ir ilgiau. Ne visi turėjo nuosavus automobilius parvykti namo į tolimesnius Vilniaus mikrorajonus, laimė, sostinė iš ką tik pasibaigusio sovietmečio paveldėjo neblogai veikiantį viešąjį transportą.
AT (Seimo) rūmuose iki vėlaus vakaro veikė valgykla, kurioje buvo pakankamai kokybiško maisto, nors tais laikais parduotuvėse prie pamėlynavusių viščiukų ir neaišku kokių gyvulių faršo nusidriekdavo kilometrinės eilės.
Beje, pasak parlamento senbuvių, Seimo valgyklos valgiaraštis nuo anų laikų iš esmės mažai pasikeitė. Pagrindiniai patiekalai liko panašūs: kotletai, karbonadas, cepelinai, bulviniai blynai, barščiai, kopūstienė ir panašiai, padaugėjo tik vištienos patiekalų.
Sudaužė akinius, bet ne įsitikinimus
Įtemptas darbas ir bemiegės naktys galbūt ir tapo vienu dirgiklių, vieningai už laisvę balsavusių signatarų būrį pavertusių širšių su aštriais geluonimis spiečiumi.
Č.Juršėnas pripažino, jog atkūrus Nepriklausomybę kairiesiems teko atlaikyti daugybę išpuolių, kaltinimų išdavyste, sąmokslais.
Anuomet AT-AS posėdžiai buvo transliuojami tiesiogiai per Lietuvos radiją. Klausytojams susidarydavo įspūdis, kad žodžių kulkomis šaudę tautos atstovai yra mirtini priešai ir kibs vieni kitiems į gerklę tiesiogine to žodžio prasme.
„Aš į tai žiūrėjau normaliai, kaip į parlamentinės demokratijos pradžiamokslį. Ir dabar, ir tuomet draugiškai kalbėdavausi su kolegomis parlamentarais, nesvarbu, kairieji jie ar dešinieji. Pavyzdžiui, V.Landsbergis man padovanojo vieną savo knygą su labai gražiu draugišku įrašu“, – kalbėjo Č.Juršėnas.
Iš pusiausvyros parlamentarizmo tradicijų puoselėtojo neišmušė net karšto susitikimo metu „berečių“ sudaužyti akiniai.
Ne visi paduoda ranką
Praėjusios savaitės pabaigoje Seime buvo surengta Nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiui skirta konferencija, į kurią buvo pakviesti visi gyvi Kovo 11-osios Akto signatarai.
Žinoma, atvyko toli gražu ne visi kviestieji. Tiksliau, atvyko net mažesnė jų dalis.
Senstančius signatarus vis dažniau pakerta ligos. Vienas Sąjūdžio vadovų R.Ozolas valstybės atkūrimo 25-metį pasitiko ligoninėje.
„Jaučiuosi labai silpnas“, – prisipažino buvęs pirmosios atkurtos Lietuvos Vyriausybės vicepremjeras, pirmasis ėmęs kelti į viešumą jau tautinės valdžios korupcijos skandalus.
Insultas iš aktyvios veiklos išstūmė pirmąją premjerę Kazimierą Prunskienę, tokia pat liga kankina ir V.Landsbergio dešiniąja ranka vadintą, vėliau pripažintą bendradarbiavusį su sovietų saugumo tarnyba KGB Virgilijų Čepaitį. Tokia pat liga nesirinko, smogė nesutaikomiems politiniams priešininkams.
Ne tik ligos trukdo Nepriklausomybės tėvais vadinamiems 1990–1992 metų Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatams draugiškai susėsti prie bendro stalo ir bičiuliškai prisiminti dramatiškus atkurtos laisvos Lietuvos pirmuosius žingsnius. Kai kurie jų tiesiog negali be neapykantos pažvelgti vienas kitam į akis, jau seniai atsitiktinai susitikę nepaduoda rankos.
Netikėtas pažiūrų virsmas
Vargu ar prieš 25 metus buvo galima pagalvoti, kad vienas aistringiausiai greito Lietuvos atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos reikalavęs Kauno sąjūdininkas radikalas Rolandas Paulauskas keiks Ameriką ir garbins sovietinį imperializmą gaivinantį Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.
Praėjusiais metais R.Paulauskas su savo komanda sukūrė filmą, kuriame dėl karo Ukrainoje kaltino JAV ir teisino agresyvius rusakalbių separatistų veiksmus.
Neįtikėtina, kad tvirtu sąžiningumu garsėjantis signataras, kultūrologas katalikas Algirdas Patackas bus sulaikytas prekybos centre, nesumokėjęs už elektros lemputę ir saulėgrąžų maišelį.
Jis teisinosi išsiblaškymu, kurį sukėlė onkologiniai vaistai. Prieš menkiausią taktinį nukrypimą nuo nepriklausomybės linijos 1990-aisiais griežtai kovojęs A.Patackas puikiai išsiteko viename 2012-ųjų rinkimų į Seimą sąraše su 1990-aisiais Maskvai likusiu ištikimu AT-AS deputatu Ryšardu Maceikianecu.
Viskas ne taip, kaip atrodė
Prieš 25 metus broliškai susikibę už rankų ir paskelbę apie nepriklausomybės atkūrimą net neįtarė, į kokias skirtingas gyvenimo puses juos išmėtys laikas per ketvirtį amžiaus, kaip draugai virs priešais, o priešus suvienys bendri interesai.
Turtuoliai ir vargšai benamiai, ragavę sprangios bedarbio duonos, trys – ir kalėjimo buzos. Nuskambėję korupcijos skandaluose ar tyliai darbavęsi ir išnykę iš visuomenės atminties – tokia marga 1990-ųjų Kovo 11-osios Akto signatarų publika vakar buvo pakviesta į iškilmingą jubiliejinį renginį Seime.
Anais laikais vienu karščiausių V.Landsbergio šalininku laikomas signataras Zigmas Vaišvila dabar uoliai rengia spaudos konferencijas Seime. Jų metu iš peties pliekia prezidentę Dalią Grybauskaitę, prikiša jai neaiškią sovietinę praeitį, kartu mestelėdamas akmenų ir į V.Landsbergio daržą.
Bet Z.Vaišvila neigia ir 1990-aisiais buvęs landsbergininkas.
„Tada nebuvo kito būdo, kaip Sąjūdis galėtų įtvirtinti valdžią parlamente. Jei būtume suskaldę balsus, būtų įsigalėję Algirdo Brazausko komunistai, taip jie ir padarė po dvejų metų. V.Landsbergis atrodė tinkamiausia figūra. Bet vos tik išrinktas AT pirmininku, jis pradėjo regzti intrigas, skaldyti Sąjūdį“, – tvirtino Z.Vaišvila.
Jo teigimu, tuoj po Kovo 11-osios parlamente įsigalėjo „savo žaidimus“ pradėjusi žaisti Sąjūdžio deputatų grupė iš Kauno. Jei tikėtume Z.Vaišvila, V.Landsbergį siejo ypatingi ryšiai su radikaliais kauniečiais deputatais A.Butkevičiumi, Aleksandru Ambrazevičiumi, Egidijumi Klumbiu, Algirdu Patacku ir kitais.
Akibrokštas, bet būtent dalis šių kauniečių signatarų, susivienijusių į Tautos pažangos frakciją, greitai tapo aršiausiais V.Landsbergio priešininkais.
Susipjovė kauniečiai ir tarpusavyje – iki šiol A.Patackas nesisveikina nei su R.Paulausku, nei su A.Butkevičiumi.
„Kauno smogikų“ gretos iškriko Kauniečių signatarų „smogiamojo korpuso“ vaidmuo – vienas įdomiausių epizodų, ir iki šiol likusių pilkuojančia dėme Lietuvos laisvės istorijoje.
Būtent Kaune išrinkti AT deputatai Kovo 11-osios išvakarėse atrodė kaip darnus, vieno dirigento diriguojamas orkestras. Visa kauniečių ekipa vienareikšmiškai pasisakė už kompromisų ir politinės skaičiuoklės rodmenų nepripažįstančią nepriklausomybės deklaraciją.
Bet jau 1990-ųjų pabaigoje pradėjo ryškėti skirtumai, galutinai išsiskleidė jaunos valstybės vidaus politikos matymas po 1991-ųjų rugpjūčio pučo.
Kaune rinkti dešinieji A.Patackas, Algirdas Saudargas, Česlovas Stankevičius, Aleksandras Abišala, Vladimiras Jarmolenka liko ištikimais AT-AS pirmininko V.Landsbergio šalininkais.
Jauni, radikalūs signatarai susibūrė į Tautos pažangos frakciją. Šie signatarai pradėjo varyti savarankišką vagą, nuolat pabrėždami lietuvių tautinio kelio savitumą pagal formulę „Nei į Rytus, nei į Vakarus“.
Jau gerokai vėliau, kai „pažangiečių“ judėjimas ištirpo populistinėje baloje, prie šių idėjų pritapo ir anuomet centristinių pažiūrų, „tautiniu liberalu“ vadintas R.Ozolas.
Bene didžiausius politinius kūlvirsčius atliko R.Paulauskas. Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo metu (1988-ųjų spalį) jis padarė akibrokštą, pasakydamas gluminamai drąsią tais laikais kalbą – atseit jokio suvereniteto SSRS ribose – Lietuva buvo okupuota, todėl turime atkurti nepriklausomą valstybę.
R.Paulausko sukurta daina „Pabudome ir kelkimės“ iš tiesų budino Lietuvą.
Jis ir kiti „pažangiečiai“ siūlė priimti ypač griežtą liustracijos įstatymą, pagal kurį dirbti valdiškoje tarnyboje būtų uždrausta net eiliniams Komunistų partijos nariams.
Bet nedaug laiko praėjus „radikalus dešinysis" tapo kairiųjų Vyriausybės vadovo Adolfo Šleževičiaus garsiakalbiu, vedė televizijos laidą „Kas geresnio, premjere?“.
Reklamos versle prasisukęs R.Paulauskas pastaruoju metu dirba šiukšlių tvarkymo įmonėje, kartais šmėkšteli politinėje arenoje tėkšdamas priešglobalistinius, ES integraciją smerkiančius pareiškimus.
Praėjusių metų vasarą R.Paulauskas jo komandos sukurtame dokumentiniame filme smerkė tariamą Amerikos kišimąsi į Ukrainos įvykius ir gyrė putininę Naujosios Rusijos idėją.
Santarvė buvo netikra?
V.Landsbergis ir audringomis 1991-ųjų Sausio dienomis gimusios antrosios Vyriausybės vadovas G.Vagnorius buvo laikomi neišskiriamu ir darniu dešiniųjų politiniu duetu.
Bet ir tai nebuvo visiška tiesa – šie politikai atvirai nusisuko vienas nuo kito nutrūkus antrajai G.Vagnoriaus, kaip premjero, kadencijai 1991-aisiais, bet trintis tarp šių konservatorių lyderių prasidėjo gerokai anksčiau.
„Su V.Landsbergiu nebuvo jokių nesutarimų užsienio politikos srityje, ypač sprendžiant nepriklausomybės, išėjimo iš SSRS bylą. Tačiau požiūris į valstybės reikalus skyrėsi. Pavyzdžiui, aš buvau prieš korupcijos sistemą paskatinusį įstatymą, leidžiantį perkelti grąžinamą žemę. Skyrėsi ir mūsų požiūriai, kai išaiškėjo skandalai dėl lito Lietuvos banke. O juk tai buvo užkulisinė priešiškų jėgų ataka prieš mūsų jauną valstybę“, – prisimena G.Vagnorius.
Tačiau lemtinga takoskyra, anot buvusio premjero, įvyko, kai V.Landsbergis neparėmė G.Vagnoriaus bandymų jau 10-ojo dešimtmečio pabaigoje nutiesti elektros tiltą į Vakarus ir atidėti įsipareigojimą ES uždaryti Ignalinos atominę elektrinę.
Ignalinos AE uždarymas buvo gėdingas ir Lietuvos ūkiui labai žalingas žingsnis. Mano vadovaujama Vyriausybė jau iš esmės buvo sutarusi su Europos struktūromis, kad AE liktų veikti iki technologinio proceso pabaigos“, – tvirtino buvęs premjeras.
Apibendrindamas per ketvirtį nueitą Lietuvos kelią G.Vagnorius sakė: „Lietuva pasiekė neįtikėtinai didelių laimėjimų tarptautinėje arenoje, mūsų pasiekimai užsienio politikos srityje yra stulbinantys. Tačiau vidaus politikoje, ekonomikos srityje padaryta daug lemtingų klaidų. Jei ne jos, šiandien gyventume geriau, ūkiniai ir socialiniai rodikliai būtų kur kas aukštesni“, – įsitikinęs vienas reikšmingiausių istorinio lūžio metų politikų.
Turtuoliai, skurdžiai ir kaliniai
Signatarų likimai susiklostė labai nevienodai. Bronislovas Lubys (mirė 2011-aisiais) tapo vienu turtingiausių Lietuvos žmonių. Prie pasiturinčiųjų signatarų priskiriamas ir Kęstutis Glaveckas, Aleksandras Abišala, Česlavas Okinčicas.
Bet pasisekė ne visiems. Nepakėlęs akistatos su nepritekliumi ir psichologinėmis problemomis 1997-aisiais, sulaukęs tik 35 metų, nusižudė signataras Gintaras Ramonas.
Baigęs kadenciją signataras Rimantas Astrauskas buvo tapęs benamiu, ilgus metus kovojo dėl teisės privatizuoti butą Turniškėse.
Išrinkus Aukščiausiąją Tarybą turtingiausias pirmojo atkurtos nepriklausomybės parlamento narys buvo ne B.Lubys, ne K.Glaveckas ar kiti šiuo metu pasiturintys signatarai. Daugiausia, bent jau oficialių santaupų, turėjo kaunietis signataras, vienas „Voratinklio“ pynėjų Povilas Varanauskas.
„Kai buvo išrinkta Aukščiausioji Taryba, aš turbūt buvau turtingiausias deputatas, turėjau net kelis šimtus tūkstančių rublių santaupų. Tai didžiuliai pinigai tais laikais, mat buvau išradimų, racionalizacinių pasiūlymų autorius. Bet per dvejus metus įspūdingą sumą sugraužė infliacija, rubliai tapo popiergaliais“, – žurnalistui apie savo nesėkmes pasakojo P.Varanauskas.
Pasibaigus kadencijai buvęs turtuolis tapo bedarbiu. Signataras pripažino, jog paleidus AT jam nepriklausomybės pradžia buvo sunki, teko svyruoti ties skurdo riba.
Vėliau P.Varanauskas įsidarbino Kauno technologijos universitete, dėstė Darbų saugos katedroje. Dabar gyvena iš signataro pensijos.
Nuo viešumos atsiribojęs, su buvusiais bendražygiais beveik nebendrauja buvusios krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės vyras Zenonas Juknevičius.
Jungtinės Karalystės politinių technologijų kompanijoje dirbantis signataras A.Butkevičius neskursta, bet už jo pečių – treji kalėjime praleisti metai.
A.Butkevičius už pasikėsinimą sukčiauti buvo nuteistas ir įkalintas 1997 metais. Parlamentaro mandatas iš jo nebuvo atimtas, A.Butkevičius tapo pirmuoju Lietuvos istorijoje parlamentaru, dirbusiu parlamentinį darbą ir už grotų.
Iki šiol signataras tvirtina, kad tai buvo specialiųjų tarnybų provokacija, įvykdyta to meto valdnčiųjų politikų užsakymu.
„Aš visada buvau neparankus politinei konjunktūrai, nes turėjau savo nuomonę. Iki šiol esu nepriklausomas nuo politinių ir finansinių klanų, toks pat neparankus ir nepatogus“, – sakė A.Butkevičius.
Maždaug po 10 metų laisvės neteko ir signataras Eimantas Grakauskas. Jis 2007-aisiais pusantrų metų kalėti nuteistas už tai, kad apgaulės būdu užvaldė korporacijos „Lietverslas" turtą.
Signataras benamis R.Astrauskas irgi 90 dienų srėbė kalėjimo viralą už teismo įžeidimą.
Nutrūkę gyvenimai ir santuokos
Iš 124 Kovo 11-osios Akto signatarų jau mirė 21. Žymiausi jų: Kazimieras Antanavičius (1937–1998) prezidentas Algirdas Brazauskas (1932–2010), mokslininkas Česlovas Kudaba (1934–1993), verslininkas Bronislovas Lubys (1938–2011), ekonomistas Eduardas Vilkas (1935–2008).
Pirmasis signataras – Valerijonas Šadreika mirė dar AT-AS kadencijos laiku, 1991-ųjų birželį, sulaukęs 53 metų. Į jo vietą buvo išrinktas kunigas monsinjoras Alfonsas Svarinskas.
Jauniausias signataras buvo G.Ramonas (g. 1962 m.), baigęs gyvenimą tragiškomis aplinkybėmis 1997-aisiais.
Vyriausias buvo filosofas Jokūbas (Jakovas) Minkevičius (g. 1921 m.), pripažintas bendradarbiavęs su KGB.
Politinė veikla suartino dvi signatarų poras – Rasa Rastauskienė ištekėjo už Zenono Juknevičiaus ir tapo R.Juknevičiene. Laima Andrikienė susituokė su Vidmantu Žiemeliu.
