Apleista ligoninė Vilniaus centre – suluošintų likimų slėptuvė

Apleistos Misionierių ligoninės pastogė. Mėtosi šiukšlės, išmatos, švirkštai, buteliai. „Aš čia gyvenau, – išsprūsta Sergejui. – Miegodavau čia arba aname pastogės gale.“

Daugiau nuotraukų (1)

Sigita Purytė

Mar 14, 2015, 11:13 PM, atnaujinta Jan 9, 2018, 11:50 PM

Jis ir dar keli reabilitacijos centro „Naujas gyvenimas“ gyventojai atvažiavo į pačiame Vilniaus centre esančią irštvą. Ieškoti likimo draugų. Jei ras, kvies važiuoti į centrą gydytis.

„Parodyk“, – Sergejaus paprašo Marijus Balčiūnas, „Naujo gyvenimo“ įkūrėjas. Jis pats buvo įklimpęs į svaigalus, bet prieš 9 metus įveikė priklausomybę.

Aštuoni vyrai nuseka paskui jauną buvusį narkomaną. Kelias akimirkas visi eina tylomis.

Suloja šuo. „O, kažkas turi šunį“, – nusistebi buvęs apleistos ligoninės gyventojas.

Visiškoje tamsoje vyrai artėja prie Sergejaus ankstesnės nakvynių vietos. Vis garsiau loja šuo.

Pasirodo, kambaryje kažkas yra. „Kaip tu, Valerija, gyveni?“ – Sergejus atpažįsta draugę, su kuria kartu leisdavosi narkotikus.

„Normaliai“, – iš tamsos ataidi pavargęs moters balsas. „Nenormaliai, Valerija“, – su užuojauta atsiliepia Sergejus.

„Man normaliai, Sergejau, – apsikamšiusi senais draiskalais atsiliepia narkomanė. – Į jokį reabilitacijos centrą aš nevažiuosiu.“

Policija palikdavo ramybėje

Valerijai (vardas pakeistas) per 30 metų, ji turi paauglę dukterį. Moters šeima Užupyje gyveno dideliame name, tačiau jį surijo pragariškas narkotikų alkis. Valerijos brolis – banditas. Jo gyvenimas irgi nenusisekė.

Į reabilitacijos centrą vilnietė nevažiavo, nes turi vaikiną, kuris, kaip ir ji, įklimpęs į narkotikus. Valerijai nuo badymosi skauda kojas. Ji rytais lieka gulėti, narkotikų ieškoti eina draugas. Po pietų jie pasikeičia.

„Anksčiau gyvenau kartu su ja. Kartu gamindavome narkotikus, leisdavomės. Pasitikėjau ja, viskuo dalindavomės. Dabar nesuprantu, kaip galėjau gyventi apleistoje ligoninėje. Baisu pamatyti tą vietą, nešvarą“, – pasakojo Sergejus (vardas pakeistas).

Jis nė už ką nenorėtų grįžti atgal. Ir draugus – Valeriją ir kitus – norėtų ištempti iš landynių. „Kai juos matau, norisi imti už pakarpos ir per jėgą ištraukti“, – niršo vilnietis.

Apleistoje ligoninėje Sergejus gyveno trejus metus. Jis pasakojo, kad vasarą joje įsikurdavo apie 30 žmonių. Ligoninė virsdavo bendrabučiu su atskirais „kambariais“.

Jame apsigyvendavo nuo narkotikų ir alkoholio priklausomi žmonės, taip pat į prostituciją įklimpusios merginos. Į apleistą pastatą jos atsivesdavo girtus klientus ir uždarbiaudavo.

„Kartą į ligoninę įsisuko kažkoks maniakas. Ryte policiją rado du lavonus – vieną viename aukšte, kitą – kitame. O kartą vos nesudegėme. Ten bet kas mums galėjo nutikti. Policija mūsų net nebudindavo – tik pažiūrėdavo į veidus, jei pažindavo, palikdavo ramybėje“, – prisimena Sergejus.

„Jei nesigydysiu, mirsiu“

Vilnietis narkotikus vartoti pradėjo paauglystėje. Tėvai girtaudavo, todėl Sergejus su broliu gyveno gatvėje. „Nuo 5 klasės pradėjau vogti, rūkyti, gerti, nelankyti mokyklos. Gatvė mane įtraukė“, – pasakojo vilnietis.

Kai jam sukako 17 metų, mirė motina. Jis pradėjo važinėti į taborą, leistis narkotikus. „Į viską tuomet buvo nusispjauti“, – apatiją prisimena reabilitacijos centro gyventojas.

Dabar Sergejui 26-eri. Vyras nebevartoja daugiau kaip metus.

Lūžis įvyko netikėtai. „Atėjau prie cerkvės susitikti su narkotikų pardavėju. Jis vėlavo. Pajutau, kad turiu užeiti pasimelsti. Ten sutikau draugą, su kuriuo anksčiau kartu vartodavome. Jis buvo metęs narkotikus, seniai man kalbėjo apie reabilitacijos centrą. Tąkart sutikau važiuoti gydytis. Jau nebuvo sveikos kūno vietos. Žinojau – jei nesigydysiu, mirsiu“, – pasakojo Sergejus.

Prieš kelis mėnesius centre „Naujas gyvenimas“ jis baigė reabilitacijos programą ir išvyko į Ukrainą mokytis Biblijos mokykloje. Grįžęs liks reabilitacijos centre ir padės kitiems įveikti priklausomybę.

„Man patinka vairuotojo darbas. Ir automobilių mechaniku norėčiau būti. Rašyti, skaityti nelabai sekasi, todėl mokytis negalvoju“, – ką galėtų veikti ateityje, svarstė vyras.

Reabilitacijos centre jis atrado gyvenimo džiaugsmą. „Iš ryto gera atsikelti. Gyvenimas tapo džiaugsmu. Nors žmonės pasmerkia narkomanus, įveikę priklausomybę jie – puikūs, talentingi žmonės“, – kalbėjo Sergejus.

Atsisako vykti gydytis

Tądien apleistoje ligoninėje „Naujo gyvenimo“ komanda, be Valerijos, sutiko dar vieną moterį. Greičiausiai ji buvo priklausoma nuo alkoholio.

„Metai“, – paklausta, kiek laiko gyvena ligoninėje, atsakė moteris. Landynėje ji įsitaisiusi kartu su vyru.

„Ne, dėkoju, – į kvietimą važiuoti į reabilitacijos centrą atsiliepė ji. – O ko man ten reikia? Aš ir taip ant kojų stoviu. Tik darbo neturiu.“

Anot reabilitacijos centro vadovo M.Balčiūno, dažniausiai landynėse sutikti nuo svaigalų priklausomi žmonės atsisako vykti gydytis. „Naujo gyvenimo“ atstovai palieka jiems lankstinukus su kontaktais. Į reabilitacijos centrą žmonės gali atvažiuoti, kai apsisprendžia.

M.Balčiūnas ragino visus, kurie pažįsta nuo narkotikų ar alkoholio priklausomų žmonių, siųsti juos į reabilitacijos centrą „Naujas gyvenimas“. Telefonas pasiteirauti: 8 640 17 025. Daugiau informacijos interneto svetainėje www.naujasgyvenimas.com.

Norintys paremti žmonių reabilitaciją, gali pervesti paramą į VšĮ „Naujas gyvenimas“ sąskaitą LT767300010137741501 banke „Swedbank“.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.