– Esate garsių giminių palikuonė, smetoniškos armijos generolo Antano Gustaičio bei rašytojų ir kunigų Montvilų giminės ainė. Ką žinote apie savo protėvius?
– A.Gustaitis, lietuviško lėktuvo „Anbo“ konstruktorius, buvo mano senelio brolis, mamos dėdė. Mama buvo Gustaitytė, o jos mama – Montvilaitė.
Ji iš tos giminės, kur kunigas Juozapas Montvila žuvo „Titanike“. Prieš dvejus metus mane susirado Anglijoje gyvenanti giminaitė iš Montvilų atšakos, ji sudarinėjo giminės medį. Pirmą kartą susitikome prieš mėnesį, per mano parodos atidarymą, vėliau kartu peržiūrėjome senus albumus.
Visa mamos giminė buvo ištremta į Sibirą. Tėtis su mama ten ir susipažino, o grįžę į Lietuvą susituokė. Tėtis buvo nuo Anykščių, o mama iš Marijampolės, bet į gimtines grįžti negalėjo, apsigyveno kur leido – Radviliškyje.
Garsųjį generolą, Lietuvos karo aviacijos vadą A.Gustaitį žinau tik iš močiutės pasakojimų.
Mano senelio Sergijaus Gustaičio, ūkininko, namai buvo Marijampolėje, dabar ten yra miesto sodas. Kai seneliai mirė, buvau 11 metų, ne viską atsimenu, ką pasakojo.
Ryškiausiai įstrigo pasakojimas, kaip generolas atskrisdavo pas brolį paviešėti. Pirmiausia lėktuvu prasklęsdavo virš ūkio ir numesdavo raštelį su įvyniotu akmeniu. Raštelyje klausdavo, ar gali atvykti su šeima pasisvečiuoti. Jei ūkininkai būdavę laisvi ir laukdavę svečių, duodavę ženklą – močiutė lauke ištempdavusi baltą paklodę. Tada po dienos kitos Kaune gyvenusio konstruktoriaus lėktuvas nusileisdavo senelių ūkyje.
Turėjau labai daug senų giminės nuotraukų. Buvo ir tokia, kur A.Gustaitis viename lėktuve su prezidentu A.Smetona. A.Gustaitis buvo sukonstravęs 9 rūšių lėktuvus, ir žvalgybinius, ir bombonešius.
Užėjus sovietams A.Gustaitį išvežė į Maskvą ir Butyrkoje sušaudė. Jo žmona su dviem dukrom spėjo pabėgti į JAV.
Mama ir seneliai apie dėdės likimą nieko nežinojo. Anuomet ėjo aviatorių žurnalas „Sparnai“. Mama parašė į redakciją, tikėdamasi kad per juos pavyks sužinoti, kas atsitiko konstruktoriui A.Gustaičiui. Seneliai tada dar buvo gyvi.
Iš redakcijos atvažiavo žurnalistas Jurkšas, labai domėjosi dokumentais, paėmė nuotraukas bei visus išsaugotus brėžinius ir viską pasisavino.
– Nejau nepavyko nieko išsaugoti iš aviatoriaus daiktų?
– Tik smulkmenas, keletą indų, buities daiktelių. Buvo dar ordinų. Aš juos atsimenu, pati mačiau, kai buvau dar vaikas. Ten auksas, sidabras, deimantai ir rubinai. Aviatoriaus šeimoje buvo 6 vaikai. Kai A.Gustaitis dingo, jo ordinus nuo sovietinės valdžios slėpė brolis.
Prieš mirtį jis pasikvietė savo dukterėčią, mano mamą, ištraukė iš stalčiuko dėžę su ordinais ir liepė parsinešti namo.
Dėdės kalba, kad tuoj mirs, mamai atrodė neįtikimas dalykas, ji tų ordinų neėmė. Netrukus dėdė mirė. Kur dingo ordinai, niekas nežino. Įtariama, kad juos turi kolekcininkas. Ir A.Gustaičio dukros norėtų atgauti tėvo apdovanojimus, ir Kauno karo muziejus jų norėtų, bet kažkas paslapčia tą lobį laiko tik sau.
– Ar su Gustaičių giminės atšaka palaikote ryšį? Ar jūsų gyvenimui turėjo įtakos garsaus aviatoriaus nuopelnai?
– Kartą buvau nuvažiavusi į Gustaičių giminės susitikimą, jie buvo 4 broliai ir 2 seserys, kiekvienas turėjo vaikų. Buvo atskridusi duktė iš JAV Rasa Gustaitytė, ji žurnalistė. A.Gustaičio žmona mirė Amerikoje sulaukusi 92 metų. Aš esu tik vieno aviatoriaus brolio anūkė, nei kam giriuosi, nei tuo kažkaip didžiuojuosi. Žinoma, gera žinoti, kad giminėje yra garsių žmonių, bet mano gyvenimui tai įtakos nedaro.
– Jūs nemėgstate komentuoti savo kūrybos, neaiškinate, kodėl vienas ar kitas daiktas atsidūrė popieriuje. Dabar aišku, kodėl jūsų piešiniuose šmėkščioja lėktuvai, tai juk šeimos istorijos atspindžiai.
– Buvo Tūkstantmečio paroda Vilniuje, Radvilų rūmuose. Tą ciklą pavadinau „Laukiam sugrįžtančio“. Piešiau iš senų nuotraukų, prisiminusi močiutės pasakojimus, kaip generolas atskrisdavo. Jo miestietėms mergaitėms buvo labai įdomūs paršiukai. Močiutės istorijos man buvo gražesnės nei pasakos.
Ji sakė, kad generolas gyveno Fredoje, turėjo didelį namą, viename gale buvo įsikūręs jis su šeima, antrame gyveno kitas lakūnas. Močiutė įpindavo pasakojimų ir apie mano mamą, kaip ji „sodželkoje“ skendo, kaip ėjo per mišką ir labai bijojo vilko. Vėliau jokiose knygose neradau tokių gražių ir jaudinančių istorijų.
Puodeliai irgi iš A.Gustaičio namų, ir juos paišau. Turiu giminės laikrodį, senelio barometrą.
Taip viskas ir nukeliauja į piešinius.
– Apie studijų pasirinkimą…
– Esu vienturtė, labai gerai mokiausi, vienodai gerai sekėsi ir tikslieji mokslai, ir humanitariniai dalykai, bet darbas su skaičiais ar kabinete ne man.
Nebuvo didelių dvejonių, kuo tapti. Ketinau rinktis anglų kalbos studijas arba menus. Nusvėrė pastarieji. Svajonė apie kalbas perėjo dukrai.
Ji baigė prancūzų filologiją, paskui vertimų magistrantūrą, yra vertėja, jau 5 knygas išvertė. Labai didžiuojuosi, kai atvertusi knygą matau užrašą: vertė Monika Marcinkevičienė. Dar vieną magistrantūrą baigė M.Riomerio universitete, bet pamatė, kad politika – ne jai.
Jau turiu ir anūką.
– Pirmoji darbo diena...
– Pati pirmoji pamoka buvo dailės istorija penktokams. Neįsivaizdavau, kaip tokio amžiaus vaikai gali išklausyti teoriją visas 45 minutes, juolab kad anais laikais reikėjo įpinti ir sovietinę ideologiją.
Atsakingai ruošiausi, taip, kaip buvo reikalaujama pagal mokymosi planus, labai jaudinausi, o po pamokos suvokiau, kad jie nieko nesuprato. Paskui pamokas ėmiau vesti paprasčiau, nebe moksliškai.
Dailės istoriją dėsčiau kelerius metus, vadavau kitus pedagogus, dėsčiau visus įmanomus dalykus: piešimą, kompoziciją, tapybą. Artimiausias man buvo piešimas, jis ir liko pagrindiniu dalyku, jo vaikus mokau iki šiol. Tai yra mano sritis. Jei susikoncentruoju ties kokia nors veikla, man ji prilimpa, imu puoselėt.
– Kaip ir su gyvūnais...
– Kaip ir su gyvūnėliais. Turėjom katiną, atsirado netikėtai. Žiemą prie durų atėjo mažiukas kačiukas, dukra pradėjo verkti, sakau, priglausim ir kam nors atiduosim, bet kai pradėjome juo rūpintis, nebeleido širdis gyvūnėlį iškraustyti. Gyveno pas mus 16 metų. Dabar laikome triušį Sniegių. Jam 7 metai. Nė nemanėm įsigyti tokį augintinį. Triušio labai norėjo dukra, laikė jį 3 metus, bet jai alergija, atvežė mums.
Kambarį, kuris yra mūsų šeimos kūrybinė dirbtuvė, vadiname triušio namais, nes jame stovi narvas. Kai dirbu, triušelis prie manęs lenda, rodo, kad nori bendrauti, o Girmantui kanda.
Veterinaras išaiškino, kad triušiai hierarchiški, išsirenka vieną žmogų, žymi teritoriją.
– Ir tas triušis ne tik į namus įsiprašė, užkariavo šeimininkų širdis, bet persikraustė ir į jūsų piešinius...
– Esu piešimo iš natūros šalininkė. Triušis yra piešiniuose. Ir visa kita, ką piešiu, yra gyva. Tais natūriniais dalykais kalbi su savim.
– Pažintis su Girmantu...
– Su vyru studijavome viename kurse. Jei gali paaiškinti ir išskaičiuoti, kodėl myli, tai ne meilė.
Vienas kitą pastebėjome ne nuo pirmo kurso. Geriau įsižiūrėjome per vieną studentišką vakarėlį.
Šeimą sukūrėme būdami dar studentai, ir dukra gimė, kai tebegyvenome bendrabutyje. Neėmiau akademinių, laikiau egzaminus, reikėjo ginti diplomą, be jokių dekretinių. Ir viską spėjau, viskas susidėliojo kuo puikiausiai.
– Kaip atsidūrėte Panevėžyje?
– Gavau gerą paskyrimą į Dailės mokyklą, nebuvo kur trauktis.
Vidurinėje ne taip pamatai rezultatą, daugiau dirbi organizacinį, laisvalaikio užimtumo darbą, o dailės mokykloje jau ugdai žmogų, talentus, matai, kaip vaikas atsiveria. Malonu, kai po daug metų buvę mokiniai sugrįžta, ateina, padėkoja. Jei darbo vaisių nematai – rutina. Nematai viršūnės.
Tie vaisiai ir yra tikrasis atlygis už sunkų darbą, nes dailės mokytojos atlyginimas menkas.
Dirbant su vaikais jauti didžiulę atsakomybę ne tik už tai, ko juos išmokysi, bet ir už jų gyvybes, jei kur išsiveži. Viską sudėjus gauni tarsi vien minusus, bet iš tiesų išeina pliusas.
Jaunystė kompensuoja tą naštą, neleidžia senti. Nes kitaip būsi jiems neįdomus. Vaikai labai gretai pastebi, kad mokytojas paseno, nebevertina kaip autoriteto.
– Jūs esate viena iš mokinių mėgstamiausių pedagogių. Už ką vaikai jus taip myli?
– Myli todėl, kad aš juos myliu. Vaikams nesumeluosi, jie jaučia. Esu nuoširdi, dirbu iš jausmo. Pasišnekam apie viską, išpasakoja apie sėkmes ir nesėkmes, ir apie meiles. Aš neskleidžiu paskalų, nepasakoju, kas ką pasakė. Tėvai ims moralizuoti, o aš nemoralizuoju. Būdama mokykloje, gyvenu ne savo, o mokinių gyvenimą.
Kai vaikai apsigina darbus, aš krentu kaip lapas be jokių sulčių.
– Apie atlygį...
– Lietuvoje būti menininku yra didelė prabanga. Netgi jei darysi, kad tik parduotum, taikydamasis prie vartotojo skonio, vis tiek turėsi verstis per galvą. Rinka mūsų šalyje maža, lietuviai nėra išprusę meno žinovai ir vartotojai. Todėl kūrėjui iš savo kūrybos išgyventi sunku.
Ypač jei nori nestovėti vietoje, plėtotis, turi turėti materialinį pagrindą, ieškoti rėmėjų.
– O jei abu šeimoje menininkai?
– Tada dar sudėtingiau. Kad galėtume sau leisti pabūti menininkais, turime dirbti ir nuolatinius darbus, juk turi būti šiokia tokia materialinė garantija. Mes šeimoje esame ne 2, o 4 menininkai ir pedagogai: aš, Girmantas, jo jaunesnis brolis Tomas ir šio žmona Diana.
Sunku dviem menininkams šeimoje ir ne tik dėl materialinių dalykų. Kūrėjai paprastai būna jautresni, didesne skale reaguoja ir į žodį, ir į veiksmą. Pavyzdžiui, mes su Diana esame labai pedantiškos, labai greit užsiplieskiame, nors ir greitai atsileidžiam, laimė, kad abi į gyvenimą žiūrime pozityviai.
Kita vertus, ir mūsų sutuoktiniai menininkai, gyventi su paprastais vyrais tikriausiai negalėtume. Mūsiškiai, jei nesuplausi indų, supras, o kitiems gal būtų pretekstas skandalui.
– Matyti, kad su broliene labai artimai bendraujate...
– Broliai mažiau bendrauja nei mes. Kai pradėjau dirbti Dailės mokykloje, Diana dar buvo mokinė, kolegos į ją buvo atkreipę dėmesį, vertino kaip talentingą mergaitę. Tomas atsivedė Dianą pirmiau pas mus, ne pas tėvus. Tada gyvenome bendrabutyje, vaišės buvo ant taburetės. Brolio draugė mums iš pirmo žvilgsnio patiko. Tarp mūsų su Diana yra 9 metų skirtumas, tarp brolių irgi toks pat. Mus palaiko seserimis, net tokie gandai buvo pasklidę, kad broliai Rudokai vedė seseris.
– Kaip apibūdintumėte savo piešinius?
– Yra kūrėjų, kurie į darbus ištaško emocijas. Aš ne. Į piešinius sudedu pamąstymus. Jokių gyvenimo bjaurasčių, smūgių.
Piešinį kuriu ilgai. Pykčio ir emocijų apraiškos būtų greitas darbas. Mano piešiniai logiškai sukonstruoti. Ilgai piešiant privalu susikaupti. Tai pati tikriausia meditacija, pats save susirenki iš detalių, jei būni pabiręs. Piešimas veikia kaip terapija.
Menininko darbai, nori to ar ne, vis dėlto yra kūrėjo vidinio pasaulio atspindys, bet aš nesu linkusi žiūrovui detaliai aiškinti asmeninio gyvenimo momentų. Noriu atsiriboti nuo atviravimų, paslaptis pasilikti sau. Piešiant man patinka nuosaikus detalumas, dykumos filosofija, asketizmas, plokštumos švara.
