LCC tarptautinio universiteto retorikos ir anglų kalbos rašybos dėstytoja ir Miesto bažnyčios pastorius sprendimą globoti nelaimės ištiktas mergaites priėmė per dvi dienas. Paauglių tėvas, buvęs šeimos kaimynas, dėl priklausomybės nebegalėjo jomis pasirūpinti.
Mergaitės maldavo jų neatiduoti į globos namus. Nei teta, nei seneliai paauglių globoti neturėjo galimybės. Tad Karosai liko vienintelė viltis.
Apsispręsti globoti mergaites šeimai padėjo mintis, kad to nepadarius, tai gali būti mergaičių vargų pradžia. „Nesiekiame tapti tobula šeima. Mūsų tikslas – sumažinti skausmo. Niekada neatstosime joms nei mamos, nei tėvo. Esame joms tik pagalbininkai. Visgi jautėme, kad turime padėti“, – aiškino paauglių globėjas S.Karosas.
Pokyčių įnešė nauji kaimynai
Prieš devynerius metus Karosų kaiminystėn atsikraustė nauja šeima. Buvo matyti, kad žmonės turi problemų. Tėvas kartais išgerdavo, motina alkoholį vartodavo dažnai. Jai jau buvo atimtos motinystės teisės ir ji su mergaitėmis negyveno.
Abiejų šeimų vaikai pradėjo žaisti kartu. „Mažosios kaimynės kartais leisdavo laiką pas mus dviejų kambarių bute. Mane labai erzindavo būrio vaikų keliamas triukšmas – visi lipo galvom, buvo erzelynė. Bet žmona gebėjo priimti vaikus. Visada norėdavom, kad mūsų namuose vietos būtų visiems“, – pasakojo S.Karosas.
Susanna Karosas – švedė. Jos gimtinėje mėgstamas posakis: „Jei užtenka vietos širdyje, užteks vietos ir prie stalo.“ Juo vadovaujasi ir Karosų šeima.
Vėliau kaimynas su dukromis išsikraustė, kėlėsi iš vienų namų į kitus, mergaitėms kartais tekdavo gyventi globos namuose. Per kelerius metus jos pakeitė šešias mokyklas.
Karosai kartais aplankydavo paaugles, taip pat jos atvažiuodavo pas juos nusiprausti, pavalgyti.
Maldavo likti pas geradarius
Prieš trejus metus pora atvykusi aplankyti paauglių pamatė, kad mergaičių padėtis labai prasta – namuose nėra šildymo, karšto vandens, šilto maisto. Mergaitės ant stalo teturėjo cukraus.
„Pranešėme apie tai vaikų teisėms, mergaites pasiėmėme į savo namus. Jos turėjo būti nuvežtos į vaikų globos namus, tačiau maldavo likti mūsų namuose“, – prisiminė S.Karosas.
Pora turėjo dvi dienas apsispręsti – imti jas globoti ar vežti į vaikų globos namus. Nei paauglių teta, nei seneliai neturėjo galimybės jų globoti. Situacija buvo negailestinga.
Sutuoktiniai tuo metu augino tris savo vaikus. Jiems buvo 2, 7 ir 9 metai. Vaikams patiko mintis, kad namuose bus daugiau bendraamžių.
Po intensyvių apmąstymų geradarių šeima nusprendė mergaites globoti. „Jos mums tapo artimos vien dėl to, kad anksčiau gyveno šalia. Tapome atsakingi už jas. Norvegijoje yra vadinamas „samariečio“ įstatymas – jei nepakeli šalia kelio nuvirtusio žmogaus, tau gali uždėti baudą už neatsakingą elgesį. Laikėmės požiūrio, kad turime padėti mergaitėms“, – pasakojo S.Karosas.
Paauglės džiaugėsi. Vyresnioji neseniai globėjui papasakojo, kad per pirmąją komuniją maldoje ji prašė: „Dieve, duok man naują šeimą.“ Praėjo keli metai ir jos noras išsipildė.
Buitiniai rūpesčiai – menkniekis
Lietuvių priežodis sako, kad gerais norais pragaras grįstas. Karosams neužteko vien noro padėti, prireikė ir daug pastangų.
Pirmiausia šeimai kilo buitinių rūpesčių. Automobilyje vaikai sėdėjo „dviem aukštais“, dviejų kambarių butas buvo per mažas, o jųdviejų atlyginimų, rodės, neužteks.
Bet Karosų draugai, kurie augina įvaikintus vaikus, ramino, jog buitiniai klausimai – tik menkniekis.
Didesnis iššūkis buvo dėmesio ir meilės poreikis bei tarpusavio santykiai. „Meilė, pakanta, pagarba, rūpestis, vaikams skiriamas laikas, prioritetų perdėliojimas – tai buvo didžiausi iššūkiai“, – pasakojo S.Karosas.
Globojamoms mergaitėms buvo sunku priimti naujosios šeimos taisykles – grįžti sutartu laiku namo, ruošti pamokas, kalbėti pagarbiai, laikytis žodžio. „Daug netinkamo elgesio kyla iš nerimo, nesaugumo, nesugebėjimo susivokti savo jausmuose“, – paauglių nesmerkė psichologijos mokęsis pastorius.
Tėvų dėmesiu teko dalintis
Prisitaikyti prie pokyčių buvo sunku ne tik naujosioms gyventojoms. Išbandymų patyrė ir trys nuosavi klaipėdiečių vaikai.
Po kelių pirmųjų „medaus mėnesių“, atžalos ėmė konkuruoti dėl tėvų meilės. Globojamoms mergaitėms reikėjo labai daug Sauliaus ir Susannos laiko. Savi vaikai pasijuto pamiršti. Ypač skaudžiai reagavo vienas iš jų.
„Net nepastebėjom, kaip mūsų ryšys šalo. Vaikas tapo uždaras“, – prisiminė daugiavaikis tėvas.
Supratę, kas vyksta, tėvai nuliūdusiai atžalai ėmė dažniau skirti pasimatymus ir įrodinėti savo meilę. Jie susitikdavo visi trys, daug kalbėdavosi, veikdavo tai, kas vaikui patinka.
Tėvų pastangos išgelbėjo vaiką – jis vėl ėmė pasitikėti gimdytojais.
Valgo be mobiliųjų
Šeima stengiasi palaikyti tradicijas ir taip kuria saugumą. Šeštadienio rytais jau 10 metų Saulius kepa blynus. Vakare visa šeima pasidalina po vienodą skaičių saldainių ir žiūri filmą.
Vakarieniaudami niekas nesinaudoja telefonais, visi bendrauja.
Tėvai ir toliau skiria pasimatymus visiems penkiems vaikams, taip pat vienas kitam. Šeimos draugė gamina vakarienę penketukui, o Susanna ir Saulius išeina pabūti dviese. „Poros bendravimas labai svarbus šeimos tvirtumui“, – pripažino S.Karosas.
Kelis vakarus per savaitę vyresnieji vaikai gamina valgyti. Jie dalinasi namų ruošos darbus – kas plaus grindis, kas valys dulkes. Visiems galioja tos pačios taisyklės.
Vaikų pagalbos buityje prireikia ir todėl, kad abu sutuoktiniai dirba. Susanna dėsto universitete, Saulius vadovauja Miesto bažnyčios bendruomenei.
Klaida – nepasitarti su giminėmis
Vyras pripažino, kad per skubėjimą priimdami sprendimą globoti mergaites, jie neišvengė klaidų. Viena jų – kad nepasitarė su giminaičiais. Apie naujus vaikus giminė sužinojo per aplinkui.
Kilo nesutarimų, artimieji pasijuto atstumti. „Dėl mūsų nepagalvojimo kilo įtampų – juk giminėje atsirado naujų vaikų“, – pripažino pastorius.
Ketinantiems globoti vaikus, jis siūlo gerai aptarti šią idėją su giminaičiais. „Kad vaiką užaugintum, reikia „viso kaimo“ pagalbos. Giminė turi žinoti apie planus globoti vaiką, kad neliktum vienas“, – sakė klaipėdietis.
Karosai pagalbos ne kartą kreipėsi į draugus. Jie šeimai padovanojo lovas, dviračių, didesnį automobilį.
Kitas globėjo patarimas – prieš pasiimant vaikus išklausyti specialius kursus. Karosai tą padarė tik praėjus keliems mėnesiams po šeimos pagausėjimo. „Kursai buvo labai naudingi. Supratome, ką vaikai patiria, kai keičiasi jų gyvenimo aplinkybės“, – pasakojo S.Karosas.
Vieniems bepročiai, kitiems didvyriai
Vyras pastebi labai skirtingas aplinkinių reakcijas dėl jų sprendimo. Vieni į Karosų šeimą žiūrėjo kaip į bepročius. „Ką jūs čia durniuojat? Juk pakenksit savo vaikams!“, – Saulius išskaitydavo kai kurių pažįstamų akyse. Kitiems Karosai – didvyriai, nes ryžosi priglausti sunkumų ištiktas mergaites.
„Nei vieni, nei kiti tiesiai to nesako. Perverčia akis arba susižavėję tyli“, – pasakojo globėjas.
Tarp lietuvių jis pastebi „svetimų genų“ baimę. Juk nežinia, kokiais žmonėmis taps globojami ar įvaikinami vaikai. „Bet ne mano galioje žinoti, koks vaikas užaugs – geras ar blogas. Mano galioje sukurti saugią aplinką, padrąsinti, duoti pavyzdį savo gyvenimu šeimoje. Tolesni pasirinkimai – vaiko rankose“, – kalbėjo Miesto bažnyčios vadovas.
Yra ir dar viena baimė – kad globojami vaikai sugadins savus. „Pas mus taip neatsitiko. Nematau savo vaikuose blogėjimo. Viliuosi, kad jie supranta pagalbą artimui, mato tai kaip vertybę. Būna labai gražių akimirkų, kai mažoji vyriausiąją paauglę vadina geriausia savo sese. Tokie momentai labai gražūs“, – pastebėjo S.Karosas.
