Lietuviškai puikiai kalbantis J.Öhmanas ir vilnietė socialinės politikos mokslų studentė K.Stašinskaitė susipažino neįprastai – ne kokiame nors naktiniame klube, o sandėlyje.
Jonas ir Kotryna pasilinksminimų vietose nesilanko, todėl ten niekada nebūtų susitikę – porą „supiršo“ savanoriškas darbas skirstant daiktus, kurie buvo gabenami ukrainiečiams į frontą.
Jie į sunkvežimius krovė karių uniformas, batus, maisto paketus, šalmus. Dirbti fizinį darbą Kotryna pasisiūlė per socialinį tinklą, nes jai savanoriavimas – ne pirma veikla, kurios ji imasi po paskaitų.
Lietuvos kalinių globos draugijos vadovo Jono Stašinsko duktė – drąsi ir patyrusi savanorė. Kotryna savanoriauja netgi Lukiškių kalėjime – bendrauja su iki gyvos galvos nuteistais kaliniais, su jais rengia įvairias paramos akcijas.
Prieš kiek laiko kaliniai mezgė vilnones kojines – jos irgi iškeliavo ukrainiečių kariams į Luhanską, Donecką, Debalcevę.
„Karas ir meilė išryškina emocijas“, – patikino su mylimąja po vienu stogu įsikūręs ir drauge su ja dirbantis J.Ohmanas.
Jonas į Lietuvą pirmąkart atvyko 1990-aisiais būdamas teologijos studentas. Jam buvo įdomu pamatyti, kaip bruzda Sąjūdis, rengiami mitingai ir politinis perversmas. Kotryna tuo metu dar nė nebuvo atėjusi į šį pasaulį.
Nuo pirmos dienos švedui Lietuva krito į širdį – jis sugrįždavo į tėvynę, bet kas keleri metai čia vėl atvykdavo. Į mūsų šalį J.Öhmaną atblokšdavo įvairūs vėjai – pirmiausia įgyta profesija.
Baigęs teologijos studijas Upsalos universitete švedas porą metų dirbo Panevėžio liuteronų bažnyčios pastoriumi. Tada grįžo mokytojauti į Stokholmą.
Vėliau nutarė įsikurti Vilniuje, nes čia matė naujos veiklos perspektyvų, – dirbo Švedijos įmonių konsultantu Lietuvoje, kūrė dokumentinius filmus ir kultūros projektus, rašė straipsnius, vertėjavo iš lietuvių kalbos į švedų.
Bet garsiausias Lietuvos švedas – užkietėjęs viengungis, neturėjęs laiko vedyboms.
Tik prieš pusmetį J.Öhmanas įsitikino, kad Kotryna – lemtinga moteris. Vis dar šeimos nesukūręs švedas norėtų ją sukurti būtent su lietuve.
Pora nejaučia didelio jųdviejų amžiaus skirtumo, nes abu žvelgia viena kryptimi, jų vertybės tos pačios. Jonas ir Kotryna šiuo metu gyvena Ukrainos įvykiais, kurie tarsi įšaldė ir švedo su lietuve gyvenimo tėkmę.
Kai nurims kovos Ukrainoje, Jonas ketina priimti ir svarbų asmeninio gyvenimo sprendimą.
– Gal protėviai turėjo lietuviško kraujo, kad jus taip stipriai traukia Lietuva?
Jonas: Tyrinėjau genealogijos medį, todėl galiu atsakingai pasakyti, kad visos septynios kartos iš motinos ir tėvo pusės – vien švedai.
Iš pradžių gyvenau tarp dviejų šalių, dabar galutinai apsisprendžiau visam laikui likti Vilniuje. Mano istorija nėra išskirtinė – juk dabar nemažai lietuvių gyvena tarp kelių šalių: truputį Anglijoje, šiek tiek Norvegijoje. Laikui bėgant ateina apsisprendimo metas – kur tu vis dėlto gyveni?
Nuolat Lietuvoje gyvenu apie dešimt metų, jaučiuosi pritapęs šioje visuomenėje. Apsisprendimo svarstyklės tvirtai nusvėrė ne į Stokholmo, o į Vilniaus pusę.
Lietuvos sostinė – įdomi vieta istorine, kultūrine, etnine prasmėmis. Čia gera justi Europos kultūros sluoksnius. Stokholme taip pat gražu, bet per daug postmodernizmo.
Mane traukia Lietuvos istorija ir ryšiai su aplinkinėmis erdvėmis. Lietuvoje labai stipriai jaučiu Ukrainos įvykius, kurie gali nulemti esminius pokyčius.
– Kaip jūsų veiklą vertina artimieji Švedijoje?
Jonas: Nelabai palankiai, sakyčiau, skeptiškai. Tėvai norėtų, kad gyvenčiau Švedijoje, kur viskas aišku ir normalu. Lietuva jiems nekelia blogų jausmų, bet kai pasakau, kad vykstu į Ukrainą, jie jautriai išgyvena – baiminasi dėl pavojų mano gyvybei.
Ukrainoje lankiausi gal penkiolika kartų. (Parodo savo pasą, išmargintą Ukrainos vizų.) Tėvai norėtų, kad būčiau arčiau jų, dirbčiau ramų darbą.
Mano sesuo Johana taip pat negyvena tėvynėje – ji Šveicarijoje sukūrė šeimą, dirba psichologe. Tėvams dėl jos ramiau.
– Ar Joną vieną išleidžiate į karštuosius taškus?
Kotryna: Reikia, ir Jonas važiuoja. Klausimų dėl to nekyla. Pati Ukrainoje nebuvau, bet planuojame vykti kartu.
Jonas: Tai lietuviškas požiūris, atsiradęs iš senųjų karo dainų: bernelis išjoja į karą, mergelė jo laukia. Visos tos dainos apie tą patį – ilgesingą laukimą.
Kotryna: Net ir norėdama mylimam žmogui nieko negalėčiau uždrausti. Jam tai, ką daro, atrodo svarbu ir prasminga.
– Kokią matote prasmę savanoriaudama Lukiškių kalėjime?
Kotryna: Mano tėvai dar prieš man gimstant atkūrė Lietuvos kalinių globos draugiją, kuri veikė tarpukario prezidento Antano Smetonos vadovavimo laikais. Jie ten ir dirba 25 metus. Apie draugijos veiklą nemažai žinau, ten lankydavausi nuo mažens.
Draugijoje apsilanko daugybė kalinimo įstaigas palikusių žmonių. Tokiems reikia ištiesti pagalbos ranką, kad jie atsistotų ant kojų: surastų būstą, darbą. Juk nuo buvusių kalinių neretai nusisuka artimieji, giminės.
Kai kurie jų net sako, kad geriau grįžti į kalėjimą, nes ten patogiau gyventi. Tėvams truputį padedu dirbti su į laisvę išėjusiais kaliniais, bet pagrindinė mano veikla – bendravimas su kaliniais, nuteistais iki gyvos galvos.
Kai į Lukiškių kalėjimą nuėjau pirmą kartą, nustebau išvydusi tiek daug jaunų žmonių. Įsivaizduokite, man tenka bendrauti su 24 metų vaikinu, kuris už grotų sėdės iki gyvenimo pabaigos. Jis klausia: kas gero laisvėje? Kalbamės apie įvykius, netgi gamtą. Juk jie neturi galimybės net pakvėpuoti grynu oru.
Tačiau bendrauti su kaliniais labai slidu. Kai kurias savanores jie pradėjo persekioti – rašyti laiškus. Matyt, merginos nepagalvojo, kad bendraujant reikėtų vengti asmeniškumo ir kad tai gali įkyrėti. Aš visada laikausi atstumo, neturiu tikslo užmegzti draugystės.
– Ar, be savanorystės, turite kitokios veiklos?
Jonas: Į barus nevaikštome, nes nėra laiko. Be to, tai paviršutiniška. Retkarčiais pakeliaujame po Lietuvą. Bet šiuo metu – pats darbymetis. Prieš kelias dienas išlydėjome vieną konvojų į Ukrainą – išsiuntėme uniformų, žiūronų.
Kotryna: Draugės eina į naktinius klubus, tačiau man toks laisvalaikis nepatinka. Be to, namo po darbų ir taip grįžtame apie vidurnaktį.
Jonas: Mano kasdienybė labai intensyvi: daug pokalbių, derybų. Labai rimtai esu įsitraukęs į rimtą reikalą – neseniai netgi vykau į Kijevą kartu su Krašto apsaugos ministerijos delegacija, aptarėme pagalbos galimybes.
Atvirai sakant, nesu visiškai laimingas dėl mūsų su Kotryna bendravimo – jo galėtų būti daugiau. Norėtųsi dažniau eiti į kiną ar ką nors kartu veikti. Bet dabar abu suprantame, kad vyksta karas, ir jis nelaukia.
Kotryna: Galima daug ką planuoti, bet viskas per valandą gali pasikeisti.
Jonas: Išleidome konvojų, jis važiavo per Lenkiją, ir staiga devintą valandą vakaro sulaukiu skambučio, kad vienas automobilis pakeliui sugedo.
Vakarojome su draugais, juokėmės, ir vienas skambutis viską apvertė aukštyn kojomis – dvi valandas telefonu teko derinti, kad automobilis būtų suremontuotas ir pajudėtų tolyn.
– Kai Ukrainoje užgis karo žaizdos, turėsite daugiau laiko savo reikmėms.
Jonas: Tai bus negreitai. Ukrainoje situacija labai liūdna.
– Ar lietuvės pranašesnės už švedes?
Jonas: Dėl švedžių viskas gerai, neturiu joms jokių priekaištų. (Juokiasi.) Nesirinkau moters pagal tautybę. Svarbiausia – charakteris. Tokių merginų kaip Kotryna nėra daug. Ji – labai specifinė gerąja prasme. Kartu dirbame. Man svarbu, kad su moterimi sietų ir bendra veikla.
Kotryna domisi istorija, aš taip pat, todėl mes geriau suvokiame kai kuriuos Lietuvos istorijos faktus nei kiti. Abu galime aptarti šį bei tą.
Kalbant apie savo amžių, nesakyčiau, kad nebesu jaunas. Psichologiškai jaučiuosi jaunesnis negu dažnas mano bendraamžis lietuvis. Lietuvoje žmonės gana greitai nusensta dėl to, kad perima tam tikrą stereotipų suformuotą gyvenimo būdą.
Čia kone katastrofa, jeigu 25 metų moteris dar neištekėjo. Visi griebiasi už galvos, kad jos gyvenimas kone žlugęs. O ilgai nevedęs vyras – irgi nieko gera. Tokios lietuvių tradicijos, perimtos iš senų laikų. Dabar visuomenė šiek tiek keičiasi – šeima kuriama vėliau.
– Jūs taip pat nebuvote vedęs. Gal Lietuvoje iškelsite vestuves?
Jonas: Manau, mano giminės genealoginio medžio šaka nusidrieks į Lietuvą. Noriu susilaukti palikuonių. Myliu vaikus.
– Nauja sritis arba įvykiai jus įkvepia kone žygdarbiams. Tėvystė pakylėtų ant sparnų.
Jonas: Vaikų auginimas, auklėjimas – taip pat labai rimtas darbas. Bijau, kad jeigu būsiu toks užsiėmęs kaip dabar, vargu ar spėsiu pasirūpinti vaikais. Bet kai jie atsiras, tada ir pagalvosime, kaip spėti.
– Kokie jūsų šeštadienio pusryčiai?
Kotryna: Aš ruošiu kavą, Jonas kepa švediškus blynus.
Jonas: Švediški blynai – kaip lietuviški, bet skanesni. (Juokiasi.) Reikia miltų, kiaušinių, pieno ir dar šiek tiek priedų.
Kotryna: Yra slaptų sudedamųjų dalių. (Juokiasi.)
Jonas: Reikia meilės ir uogienės. (Juokiasi.) Blynus namie valgome sėdėdami prie stalo ne vienas priešais kitą, o greta. Kai pusryčiaujame, Kotryna garsiai skaito interneto portalo naujienas – man tai labai miela.
Jeigu yra laiko, pusryčiai gali užsitęsti ilgokai. Bet dažniausiai nebūna daug laiko, turiu išbėgti, nes kas nors paskambina.
