Baisumai laukia ir ateityje
Šių metų balandžio 25-oji įsiminta daugeliui, o ypač – nepaliečiams, kuriuos sudrebino 7,8 balų žemės drebėjimas, nusinešęs ne tik 8700 gyvybių, bet ir visiškai sugriovęs ištisus miestus. Negana to, Nepalo žemė dreba ir toliau – per du mėnesius nuo didžiojo žemės drebėjimo užregistruota daugiau nei 500 didesnių nei 4 balai žemės virpesių, o birželio 13-ąją šioje šalyje prasidėjęs liūčių sezonas gali tęstis apie šimtą dienų. Neseniai iš Nepalo grįžusi Agnė Zuokienė susirūpinusi: nepaliečiai yra baisioje situacijoje ir nors pagalbą teikia daugiau nei 300 humanitarinės pagalbos organizacijų bei kariai iš viso pasaulio, jos vis dar trūksta, o baisiausia dar laukia ateityje.
„Apsilankiusi Nepale susidūriau su sunkia realybe, tikru žmonių skausmu ir bejėgiškumu, apatija. Mums, gyvenantiems įprastu ritmu, apsuptiems artimų žmonių ir tiesiogine prasme turintiems tvirtą pagrindą po kojomis, sunku suprasti, ką išgyvena dauguma Nepalo gyventojų.
O pamėginkime. Įsivaizduokime, kaip jaustumėmės, jeigu neturėtume nieko – nei artimųjų, nei namų, nei sveikatos ar nors mažiausio saugumo garanto, – retoriškai klausė A.Zuokienė. – Nepalo vyriausybė nėra stipri. Šalis skaičiuoja vos septintus savo, kaip demokratiškos šalies, metus.
Dar prieš metus šalis turėjo ambicijų iki 2020 metų būti išbraukta iš besivystančių šalių sąrašo, tačiau dabar akivaizdu, kad šis siekis – neberealus. Be kitų valstybių pagalbos šalis neišsikapstys. Šiame kontekste labai tinka paminėti popiežiaus Pranciškaus žodžius: „Negalime nuolat galvoti, kad silpnesniais pasirūpins kitos šalys ar kitos vyriausybės. Kiekvienas galime padėti.“
Žmonės prarado namus
Situacija Nepale yra nepavydėtina. Per pirmąjį žemės drebėjimą buvo sugriauta daugiau nei pusė milijono namų, dar keliasdešimt tūkstančių griuvo per vėlesnius žemės smūgius.
7,8 balų drebėjimas sudrebino žemę šeštadienio vidurdienį – vienintelį laisvadienį, kai nedirba biurai ir mokyklos. Nepaliečiams net baisu įsivaizduoti, kiek būtų buvę aukų darbo dieną – vien tik iš 8 tūkst. visiškai sugriautų mokyklų.
Viena opiausių problemų šiuo metu – būstas. Dauguma nukentėjusių, netekę pastogės ar tie, kurių namai apgriauti, todėl nesaugu juose likti, apsistojo specialiuose miesteliuose. Čia jie gyvena palapinėse ar pastogėse, kurios padarytos iš neperšlampamos plėvelės, uždėtos ant bambuko kuolų.
Kathmandu universiteto studentai paskaičiavo, kad pastatyti minimalių poreikių nameliui reikia mažiausiai 21 skardos gabalo. Vienos plokštės kaina – 10 eurų. Nepalo vyriausybė pažadėjo kiekvienai šeimai suteikti po 14 skardos plokščių, tačiau trūkumas vis dar didžiulis.
Jungtinių Tautų ataskaitų duomenimis, jau du mėnesius apie 400 tūkst. žmonių pasiekiami tik sraigtasparniais, o beveik 100 tūkst. žmonių nepasiekiami jokiomis transporto priemonėmis. Juos pasiekia tik jų atstovai, gerai žinantys kalnuotas vietoves – jie nuolat leidžiasi ir kyla į nepasiekiamas vietoves su 30 kg maisto nešuliais. Nepasiekiamų kaimelių skaičius tik auga, ypač prasidėjus liūčių sezonui.
Žudo nešvarus vanduo
Kita problema – švarus vanduo. Viena dažniausių ligų Nepale – diarėja, t. y. ūmus viduriavimas. Šios ligos užkrato šaltinis – nešvarus vanduo. Nors dauguma kaimelių yra įsikūrę kelių šimtų metrų aukštyje, kur iš kalnų teka švaraus vandens šaltiniai, vandens paskirstymo sistema tokia primityvi, kad palapinių miestelį pasiekia jau užterštas vanduo.
A. Zuokienė Nepale prisijungė prie vienos seniausių pagalbos organizacijų visame pasaulyje – „Maltos ordino“ („Malteser International“) savanorių. Jos teigimu, maltiečiai ten atlieka didžiulį darbą: „Iki šiol į maltiečių veiklą žiūrėdavau pakankamai ramiai, bet nuvykusi į Nepalą supratau, kokį jie didelį darbą atlieka ir daro tai su didžiuliu patyrimu ir atsidavimu“.
Maltos ordino savanoriai teikia pagalbą labiausiai nukentėjusiame Sindupalčioko rajone, viename šio rajono kaimelių – Lamosanghu, kuriame anksčiau prasidėdavo keliautojų į Everestą kelionė, o iki Tibeto sienos – mažiau nei 50 km.
Maltiečiai Lamosanghu įrengė medicinos punktą, į kurį kasdien kreipiasi apie 100 ligonių, padeda nukentėjusiems žmonėms pasistatyti laikinas pašiūres, siekia sustabdyti ligų plitimą per užterštus vandens šaltinius, teikia maisto davinius bei įrankių paketus, skirtus griuvėsių kasimui, teritorijų valymui bei nuošliaužų kalnuose atkasimui.
„Malteser International“ vykdomi projektai visame pasaulyje yra ne vien greitoji intervencija po stichinės ar kitokios nelaimės.
„Pagalba yra labai svarbi ir po katastrofos, padedant atstatyti infrastruktūrą ir gelbėjant žmonėms atstatyti jų gyvenimą, – sakė Maltos ordino pagalbos tarnybos Lietuvoje generalinis sekretorius Eitvydas Bingelis. – Po Nepalą sudrebinusio žemės drebėjimo šiandien svarbu jiems padėti ir užtikrinti gėlo vandens tiekimą bei pašiūrių statymą, siekiant apsaugoti nuo prasidedančio lietingojo sezono. Humanitarinė ir vystomoji pagalba yra vilties spindulio įžiebimas ir tik kartu galime šiuo spinduliu apšviesti daugiau žmonių“.
Maltiečius aktyviai palaikanti Agnė Zuokienė pritarė E. Bingelio žodžiams ir kviečia nelikti abejingiems ir prisidėti prie pagalbos nepaliečiams. Ji pabrėžė, kad antroji sunkumų banga nepaliečių dar tik laukia, kai šalį paliks iki šiol pagalbą teikusios organizacijos bei kariai.
Žmonės ten vis dar baisioje situacijoje, o atsižvelgiant į tai, kad žemės drebėjimai vyksta nuolatos, liūčių sezonas dar tik įpusėjo, dideli sunkumai dar ateityje.
Padėti Nepalo gyventojams gali kiekvienas. Kaip tai padaryti, visą informaciją galima rasti Maltos ordino pagalbos tarnybos internetiniame puslapyje: https://bit.ly/PagalbaNepalui.
