Prieš pusantrų metų viešėjęs Vilniuje gydytojas M.Ali tikino, kad visų ligų priežastis – sutrikusi fizinės ir dvasinės energijos pusiausvyra.
M.Ali gimė Indijoje, mokėsi Delio medicinos universitete, studijas tęsė Maskvoje. Grįžęs į Indiją studijavo ajurvedos, junanio mediciną, jogą ir marmos terapiją.
1998 m. Londone atidarė pirmajį Europoje Integruotos medicinos centrą ir savo praktiką grindžia ne tik oficialiosios, arba Vakarų, medicinos žiniomis, bet ir daugybės skirtingų Rytų kultūros tradicijomis ir tūkstantmete patirtimi.
M. Ali parašė aštuonias knygas apie sveikatos priežiūrą.
Knygoje „Geros savijautos biblija“ daktaras Ali teigė, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, turi savitą konstituciją ir temperamentą, todėl sveikatos priežiūra ir sveikatinimo priemonės turi būti skirtingos.
Prasidėjus ligai organizmas pats moka gyti, jei tik jam šiek tiek padedama, ir medicininės intervencijos dažniausiai nė neprireikia.
Todėl knygoje gausu konkrečių patarimų, kaip padėti sau sunegalavus: išsamiai paaiškinamas mitybos režimas, mankšta, gydymas vaistažolėmis.
Mokoma masažo, naudingų kvėpavimo ir jogos pratimų, pateikiama vaistažolių receptų. Aptariamos dažniausiai šiuolaikinius žmones varginančios ligos – širdies ir kraujagyslių, nervų, virškinimo, reprodukcinės sistemų sutrikimai, nuovargis, peršalimai, grybelinės ligos ir daugelis kitų.
Todėl žmogus pats turi būti atsakingas už savo sveikatą, o knygoje aptariama gyvensenos programa turėtų padėti ją išsaugoti.
Pateikiame knygos ištrauką
Paslaptis į gydymo meną atvėrė senelis
Mano senelis iš motinos pusės, daktaras Abdulas Hameedas, buvo oficialiosios medicinos gydytojas homeopatas, sujungęs dvi medicinos sistemas.
Mano ankstyviausi prisiminimai siekia tuos laikus, kai stebėdavau, kaip jis apžiūri pacientus: patikrina liežuvį ir akis, pamatuoja pulsą, o tada išrašo vaistų. Jis dažnai atsiversdavo anatomijos vadovėlius ir aiškindavo man apie raumenis, kaulus, širdį ir kitus įvairius organus.
Būdamas mažas, labiausiai mėgdavau žaisti gydytoją ir mėgdžioti senelį.
Kaip tik tada labiau susidomėjau liaudies medicina. Mūsų kaimelyje gydytojo nebuvo, todėl žmonės gydydavosi negalavimus ir skubią medicinos pagalbą teikdavo liaudies, arba tradicinės, medicinos priemonėmis.
Žmogus, kuriam įkando kobra, skendęs vaikas be sąmonės, psichiškai nesveika moteris, choleros epidemija, lūžis ar išniręs sąnarys – visa tai būdavo gydoma arba tvarkoma tradicinės medicinos būdais mano akivaizdoje.
Mane irgi gydė dėlėmis ant pilvo ir medžio žievės milteliais su ožkos pienu, kai niekas, net mano senelis, negalėjo išgydyti lėtinio viduriavimo.
Šimtai prekeivių neria į šventuosius vandenis
Kalkutoje, kur pradėjau lankyti mokyklą, kiekvieną sekmadienį su tarnais eidavome į Čauringį prie Monumento. Ten tarsi į mugę susirinkdavo tūkstančiai žmonių ir prekeivių.
Afganai žolininkai prekiaudavo vaistažolėmis ir mineralais, primityviais įrankiais būdavo raunami dantys, eteriniais aliejais valomos ausys, lėtiniai negalavimai gydomi vario kapsulėmis arba amuletais, su išraižytomis Korano eilutėmis, artritas ir kojų tinimas – lydytais varano taukais, įkaitintos adatos bedamos į tam tikrus odos taškus kojų skausmui palengvinti, o barzdotas vyras ilgais vilnijančiais drabužiais užsiimdavo bioenergetiniu gydymu.
Matydavau jogus, galvomis žemėje, kojomis ore, sadhu arba dvasininkus, vaikštančius žioruojančiomis žarijomis dvasinio apsivalymo tikslais arba gulinčius ant spygliuotos vielos ar erškėčių patalo ir išsitepusius baltais pelenais.
Kiekvieną rytą šimtai Kalkutos hindų prekeivių eidavo prie Huglės (Gangos intako) krantų pasinerti į šventuosius vandenis.
Pirmiausia jų kūnai būdavo ištepami garstyčių aliejumi, o paskui liesi vyrai glostydami aukštyn ir žemyn keliais ir kulkšnimis juos masažuodavo. Tada ištrindavo šviežiu purvu, ir jie galiausiai įbridę į upę pasinerdavo jos vandenyje. Gangos dumble gausu įvairių mineralų ir naudingų dumblių.
Dvylikametis būdamas jau krimtau rimtas knygas
Aš mokiausi Brolių Krikščionių internate Asansole, esančiame už 200 kilometrų nuo Kalkutos. Mokyklai vadovavo airiai ir australai vienuoliai, labai griežti, tačiau labai pasiryžę įskieptyti berniukui teisingas vertybes.
Visada buvau geriausias klasėje ir gavau stipendiją, prilygstančią valstybės subsidijuojamam mokesčiui už mokslą. Visą laiką svajojau tapti gydytoju.
Per atostogas valandų valandas leisdavau Kalkutos Jungtinių Valstijų informacijos tarnybos bibliotekoje, skaitydamas psichologijos, fiziologijos ir anatomijos knygas. Gana keistas užsiėmimas dvylikamečiui!
Susipažinau su Motina Terese, kuri tais laikais vadovavo raupsuotųjų centrui, įsikūrusiam netoli mokyklos.
Beveik kiekvieną sekmadienį, kai ji atvykdavo iš Kalkutos, padėdavau Dievo Meilės Misionierėms seserims pakuoti iš JAV su humanitarine pagalba atgabentus pieno miltelius, skirtus sergantiems raupsais.
Buvo gana sunku žiūrėti į ligos subjaurotas jų rankas ir kojas, o seserys kartą per savaitę tepdavo juos sulfonamidu.
Prievarta alkoholiu girdžiau varles ir dariau eksperimentus
Broliai man rodė tokį didžiulį dėmesį, kad specialiai dėl manęs mokykloje buvo pradėta dėstyti biologija, nes tai nepamainoma disciplina norintiems ateityje rinktis medicinos studijas.
Atlikdamas vieną mokyklinę užduotį, naktį pasigavau dvidešimt varlių, prievarta sugirdžiau reikiamą alkoholio kiekį, o tada ištisas 36 valandas tyrinėjau, kaip krinta jų svoris, koks kvėpavimo dažnis, kiek jos suvartoja deguonies ir pan., ir visą tą laiką nė bluosto nesudėjau, mat reikėjo kas keturias valandas užrašyti duomenis.
Gautus rezultatus surašiau į grafikus ir nusiunčiau projektą mokslo talentų ieškančiai nacionalinei organizacijai, tikėdamasis laimėti stipendiją.
Tačiau iš tiesų pirmą kartą paragavau medicinos praktikos tada, kai išlaikęs baigiamuosius mokyklinius egzaminus tapau felčerio jėzuito padėjėju ir kartu dirbau atokioje genčių teritorijoje Bihare, tvarsčiau žaizdas ir dalijau vaistus įvairiuose kaimeliuose.
Gavau stipendiją medicinos studijoms Maskvoje
Įstojęs į Delio universiteto parengiamuosius medicinos kursus, apsigyvenau pas pusseserę ir svainį, parlamento narį, atstovaujantį Indijos nacionaliniam kongresui. Vėliau įstojau į Delio medicinos kolegiją, bet, nelaimei, mirė tėvas, kuris labai palaikė mano troškimą tapti gydytoju.
Todėl padaviau prašymą – kartu su dešimtimis tūkstančių kitų kandidatų – skirti man valstybės stipendiją medicinos studijoms Maskvoje. Laimei, tapau vienu iš dviejų laimingųjų, kurie perėjo atranką.
Medicinos fakulteto dekanas profesorius Jurijus Romašovas buvo įžymus sovietų kardiologas, bet labai domėjosi bado terapija, iridologija, liežuvio diagnostika ir joga. Todėl ir studentus skatino gilintis į šiuos dalykus.
Aš ir pats labai jais domėjausi, tačiau pasiryžau pirmiausia tapti geru bendrosios praktikos gydytoju. Pirmaisiais studijų metais kartu su vienu mokslininku tyrinėjome ankstyvąsias pelių reumatizmo raidos stadijas.
Vėliau buvau išrinktas Studentų mokslinės tarybos prezidentu ir raginau studentus dalyvauti tyrimuose bei rengti pranešimus konferencijoms. Visus ketverius metus buvau geriausias fakulteto studentas. Paskutiniais studijų metais ponas Inderas Gudžralis, tuometinis Indijos ambasadorius Maskvoje, vėliau tapęs Indijos ministru pirmininku, paprašė manęs pagloboti į Maskvą atvykusį sikų dvasinį vadovą ir parodyti jam miestą.
Paskutinę viešnagės dieną tas ponas manęs paklausė, ką rengiuosi daryti baigęs medicinos studijas. Ėmiau pasakoti apie neurochirurgiją, o jis pasakė, kad verčiau studijuočiau natūropatiją ir ajurvedą. Vėliau atsiuntė man keletą knygų minėtomis temomis, kurios man pasirodė „nemokslinės“ ir nuobodžios.
Vis dėlto ponas Gudžralis neatlyžo ir visaip ragino paklausyti to patarimo, mat svečias buvo maharadža Čaranas Singhas, dvasinis Radhasoami sąjūdžio, turinčio kelis milijonus sekėjų, vadovas.
Užsirašiau į akupuntūros kursus
Pasinaudodamas savo įtaka sovietų sveikatos apsaugos ministrui ponui Petrovskiui, ponas Gudžralis surado man akupunktūros kursus. Taigi, tapau pirmuoju užsieniečiu, kuris buvo priimtas į podiplomines studijas Centriniame pažangiųjų medicinos studijų institute, kur buvo dėstomos tokios įslaptintos disciplinos kaip kosminė medicina, parapsichologija, eksperimentinė medicina ir pan.
Mano studijoms vadovavo Ina Petrovna Čkalova, legendinio lakūno bandytojo Valerijaus Čkalovo (kuris XX a. šeštajame dešimtmetyje nenutūpdamas nuskrido iš Leningrado į Vankuverį per Arktį ir naikintuvu praskrido po vienu Nevos tiltu) marti.
Ina Petrovna mokė mane iridologijos, liežuvio diagnostikos, pulso diagnostikos ir siuntė man daugybę pacientų, kad lavinčiau savo įgūdžius ir įgyčiau patirties. Galima sakyti, turėjau tikrą nuosavą kliniką.
Per podiplomines studijas susipažinau ir su profesoriumi Jurijumi Nikolajevu, kuris buvo laikomas sovietinės bado terapijos ir natūropatijos mokyklos kūrėju. Profesorius Nikolajevas atvėrė man akis ir padėjo patikėti, jog kiekvienas žmogus turi įgimtų gijimo galių.
Baigiau rašyti disertaciją apie pepsinės skrandžio opos gydymą akupunktūra, pa- remtą tyrimais, kuriuose dalyvavo 105 pacientai, ir 1982 m. grįžau į Indiją.
Susipažinau su bioenergetinu gydymu
Įsidarbinau vienoje Delio ligoninėje, o šeimos draugas Pranabas Mukerdžis, kurio namuose gyvenau, padėjo man atidaryti privačią kliniką. Tada jis ėjo ministro pareigas ponios Indiros Gandhi vyriausybėje ir vadovavo net dviem, finansų ir prekybos, ministerijoms.
Būtent tuo laikotarpiu savo laisvalaikį kone išvien leidau kartu su garsiais vaidijais (ajurvedos gydytojais) ir hakimais (junanio gydytojais).
Tarp jų buvo ir hakimas Abdulas Hamidas, paskutinis junanio mokytojas, vadovavęs Hamdardo fondui, o paskui ir Hamdardo universitetui. Kone dievobaimingai stebėjau, kaip jis iš pulso nustatydavo sudėtingiausias būkles. Ilgainiui jis man padovanojo knygų kolekciją ir pasakė, kad kada nors turėčiau parašyti knygą apie junanio mediciną. Esu jam už daug ką dėkingas.
Draugaudamas su Jo Šventenybe satguru Džagdžitu Singhu, dvasiniu Namdhari sikų vadovu, taip pat daug sužinojau ir patyriau.
Jis tvirtai tikėjo bioenergetiniu gydymu ir natūraliąja medicina, todėl sugalvodavo sudėtingiausių medicininių atvejų, o man visada tekdavo rasti sprendimą. Tai išbandė mano žinias ir tvirtai įtikino, kad sveikatą valdo gamtos dėsniai ir norint ją atgauti, reikia tiesiog ištaisyti klaidas ir sukurti tinkamą aplinką.
Gydydamas poliomielitu sergančius vaikus jo bendruomenėje, padėjau pagrindus savo reabilitacijos programai, kurią vėliau panaudojau vienam tyrimų projektui Londone.
Atsidūręs Honkonge, nustačiau iš rainelės auglį
1989 m. išvykau iš Indijos į Honkongą, nes Delyje mano Integruotos medicinos centras vietinės socialinio būsto asociacijos pastangomis buvo priverstinai uždarytas, nes mano pacientai esą visą dieną naudojosi bendruomeniniu liftu.
Numanau, kad tokį sprendimą labiau lėmė ne finansiniai sumetimai, bet pavydas dėl mano sėkmės. Honkonge atsitiktinai patekau į vieną radijo pokalbių laidą, kurią vedė Aileen Bridgewater, ir, galima sakyti, per naktį tapau populiarus.
Tąkart vienam prancūzų verslininkui pagal akies rainelę nustačiau inkstų auglį, ir tai galiausiai išgelbėjo jam gyvybę. Tai įtvirtino pasitikėjimą manimi, ir po keleto mėnesių aš jau dirbau išsijuosęs visai kaip Delyje.
Kadangi dirbti Honkonge neturėjau gydytojo licencijos, tai pagal įstatymą negalėjau išrašyti jokių vaistų, tačiau išsiugdžiau išskirtinį gebėjimą gydyti sudėtingus negalavimus, naudodamasis paprastais vaistais arba gyvensenos programomis.
Netikėta pažintis su princu Charlesu
Gavęs pasiūlymą įsteigti Integruotos sveikatos priežiūros departamentą Londone, 1991 m. atvykau į tą miestą. Pradėjau dirbti Hale klinikoje ir labai stengiausi įtvirtinti savo praktiką. Padėjo mano pacientai, skleidę žinią apie mano veiklą.
1992 m. atsitiktinai viename priėmime susipažinau su princu Charlesu, ir šis susitikimas tapo didžiuliu posūkiu mano gyvenime.
Tada supratau, kad integruotai medicinai, šį pavadinimą sukūriau prieš 20 metų, lemta tapti tikrove. Nuolatinė princo pagalba ir padrąsinimai padėjo įveikti įvairius sunkumus, tiek profesinius, tiek asmeninius.
Jo kilniai padedamas Hammersmitho ligoninėje įgyvendinau pirmąjį savo projektą – atlikau tyrimus, ar galima insultu sergančių pacientų reabilitacijai taikyti marmą, senovinę indų fizioterapiją. 1998 m. Londone atidariau Integruotos sveikatos priežiūros centrą, kuriame dirbo 15 gydytojų ir fizioterapeutų. Centras išaugo į gerbiamą medicinos instituciją, aptarnaujančią įvairiausių sluoksnių žmones, tiek iš Karalystės, tiek iš užsienio.
Taigi, įsitikinau, kad atėjo laikas išleisti knygą apie savo požiūrį, apie tai, kaip gydau ligas ir užkertu joms kelią, o ypač apie tai, kaip sugrąžinu sveikatą. Tikiuosi, kad jums patiks skaityti ir kad pasinaudosite tuo, ką sužinosite.
