Fotosesija sėdint vandenyje prie stalo
Ant jūros kranto sėdinti storulė, anoreksijos nualinto merginos kūno fragmentas, aknės išvagotas jaunos gražuolės veidas, baltmės dėmėmis išmarginta oda, po gimdymo celiulito sudarkytas pilvas, kitos planetos gyventoją primenanti vėžiu serganti moksleivė ir panašūs personažai dabar yra L.Karalienės kūrybiniame akiratyje.
L.Karalienė yra baigusi vadybą Kauno technologijos universitete. Prieš tai ji mokėsi Panevėžio konservatorijoje dainavimo ir dirigavimo, grojo fortepijonu.
Fotomenas ją įsuko netikėtai.
Kartą draugė paprašė nufotografuoti ją ir dukrytę. Meniškos sielos moteriai iš karto gimė keistos nuotraukos vizija: mama su vaikeliu pusryčiauja prie vandenyje stovinčio stalo. Kitoniškumą nuotraukai turėjo suteikti netikėta vieta, atspindžiai ir tam tikru kampu krintanti saulės šviesa.
L.Karalienės šeimos sodo namelis yra už Berčiūnų, prie Sanžilės upės. Iš ten ji paėmė staliuką, kėdę raitytomis kojomis ir įtempė į vandenį.
Pozuotojų nereikėjo ilgai įkalbinėti, vyresnioji ir mažoji krykšdamos sėdo ant vandens apsemtų kėdžių.
Ligos sudarkytas veidas atrodė gražiai
„Draugės šeimos fotografavimas buvo pramoga. Rezultatas patiko. Nuo to momento pajutau didžiulį poreikį fotografuoti žmones. Tada dar daug ko neišmaniau, bet labai troškau išmokti“, – pasakojo L.Karalienė.
Kūrybine prasme ji spėriai stūmėsi į priekį, daug fotografavo, ieškojo savo braižo ir siužetinių linijų, netrukus įstojo į Panevėžio fotografų draugiją.
Svarstymai, kuria linkme pasukti, išsisprendė tarsi savaime. Tąkart su draugijos kolegomis išvyko į kūrybinį seminarą Kaune. Fotografams buvo duotos užduotys, o joms įvykdyti pristatyti trys modeliai.
„Iš karto akys nukrypo į labai gražią, bet akne sergančią merginą. Jos veidas, pečiai, nugara buvo išvagoti giliomis duobėmis, nuo pūlinukų likusiais randais. Į kitus modelius nė nežiūrėjau, fotografavau tik ją“, – kalbėjo L.Karalienė.
Panevėžietė buvo vienintelė, kuri savo modelio nuotraukų neretušavo, „fotošopu“ nepanaikino ligos pėdsakų. Ji susisiekė su pozavusia mergina, nusiuntė jai fotosesijos rezultatą ir pasiteiravo, ar galėtų tokias nenuglaistytas nuotraukas eksponuoti.
„Mergina sutiko. Nors iki tol jos odos defektai būdavo panaikinami, bet šį kartą ji sau patiko natūrali. Tikriausiai jos sprendimas ir nukreipė ten, kur dabar einu: fotografijoms ieškau žmonių su trūkumais“, – sakė panevėžietė.
Supratimui reikia žodžių ir tylos
Regis, turėtų būti sunku prisikalbinti dėl savo trūkumų kompleksuojančius žmones pozuoti į viešumą išeisiančioms nuotraukoms, bet L.Karalienės archyvas didėja, eilėje laukia net keli nestandartiniai personažai.
Iš pradžių nebuvo lengva užkalbinti į akis kritusį žmogų. L.Karalienę vis drąsino mama architektė, įtikinėjo, kad jei bus nuoširdi, dažniau išgirs „taip“ nei „ne“. Mama pasirodė esanti teisi.
„Su žmonėmis, kurių paprašau nusifotografuoti, aš bendrauju labai atvirai, be jokių dirbtinių pagyrų, aiškiai pasakau, ką noriu padaryti, niekad nelendu į jų asmeninius gyvenimus, neklausiu, kas atsitiko, kad jie kitokie nei visi, neprašau pasakoti savo ligų ar bėdų istorijų“, – L.Karalienė aiškino, kaip užmezga kontaktą su menui pasitarnaujančiais žmonėmis.
Ne visi, sutikę fotografuotis, nori rodyti savo veidą. Fotografei užtenka ir kūno fragmentų, iš jų sugeba sukurti specifinę nuotaiką, kuri tarsi papasakoja visą kūno savininko istoriją.
Bet štai stambaus kūno sudėjimo pedagogė fotografei drąsiai atsuko savo veidą.
Iš pradžių L.Karalienė pati ieškojo fizinių trūkumų turinčių žmonių, o dabar personažai patys susiranda fotografę.
Ji prisiminė, kad kartu mokėsi su mergina, sergančia baltme. Tai liga, kai sutrinka odos pigmentacija, kūną numargina šviesūs lopai. Tos bendramokslės rankos ir kojos buvo tarsi nutaškytos dėmėmis, bet mergina dėl sutrikimų nė kiek nekompleksavo.
„Aš ją susiradau. Pasiūliau mainus: padarau fotosesiją jai, o už tai kelis kadrus sau“, – sako L.Karalienė.
Kita mergina, pamačiusi internete panevėžietės nuotraukas su, visuomenės supratimu, negražiais, bet jos kūriniuose savotiškai gražiai atrodančiais žmonėmis, L.Karalienę pati susirado.
Viena mergina kompleksavo dėl kreivo stuburo. Vėl įvyko kūrybiniai mainai, fotografė dalį fotosesijos skyrė asmeniškai merginai, o kitą dalį fotografavo kūno defektą.
„Iki to momento, kai žmogus atvirai atsistoja prieš fotoobjektyvą, kartais mes daug kalbamės, o kartais žodžių nereikia, tyliai įsivyrauja tarpusavio pasitikėjimas ir supratimas.
Toji liesoji mergina neigė, kad turi valgymo sutrikimų, nors visur kyšojo kaulai ir rūbus pirkdavo tik vaikiškose parduotuvėse. Aš jos ir nekamantinėjau“, – fotografė sakė gerbianti savo personažų privatumą.
Kalbėjo ne apie ligą, o apie svajones
Lengvu žaidimu prasidėjęs ėjimas fotomeno link vis dažniau virsta slegiančiomis fotosesijomis.
Fotografuojamo žmogaus panevėžietė stengiasi neklausinėti apie jo bėdą, nelįsti giliau, neliesti problemų, nes modelis turi atsipalaiduoti, o ne dar kartą naršyti po savus skaudulius. Bet skausmingi svetimi potyriai vis tiek persiduoda.
„Pamačiau spaudoje straipsnį apie vėžiu sergančią kaunietę moksleivę. Kelis kartus jai rašiau laiškus, ši tylėjo. Galiausiai atsiliepė. Ilgą laiką susirašinėjome, kalbėjomės apie viską. Ji nesakė nei „taip“, nei „ne“.
Kai sutiko fotografuotis, dar gerokai užtruko, kol suderinome laiką. Jai kaip tik vyko chemoterapinis gydymas. Sutariam dieną, o ji dėl sunkios būklės guldoma į ligoninę“, – apie paskutinį nuotraukų ciklą pasakojo L.Karalienė.
Fotografė neklausė, kurį mergaitės organą yra apėmusi onkologinė liga, nebuvo net straipsnio perskaičiusi, iš jo užsirašė tik pavardę.
Elektroniniais laiškais juodvi kalbėjosi apie filmus, muziką. L.Karalienė ligonei nusiuntė pačios įdainuotus įrašus, paskui abi aptarė įspūdį.
„Nenorėjau būti dar vienas žmogus, kuris jos klausia, kuo sergi. Visi su ja kalba apie ligą, o ne apie ją, kuo gyvena, kuo domisi, apie ką svajoja“, – sakė panevėžietė.
Fotosesija vyko pelkėje, ją parodė moksleivės draugas. Vėliau veiksmas persikėlė į Pažaislio vienuolyną. Vaikinas ir pats sutiko būti kai kuriuose kadruose.
„Šiomis dienomis jai paskutinis chemoterapijos kursas. Ji baigia laikyti mokyklinius egzaminus, planuoja stoti į universitetą studijuoti japonų kalbos. Liepos 17 dieną jai sukaks 18 metų.
Labai laukiu naujos fotosesijos, kur ji jau bus kitokia, pasveikusi“, – tiek apie įspūdingų nuotraukų modelį atskleidžia L.Karalienė.
Į seriją pateko ir prosenelė
L.Karalienė per fotografiją palietė ir savo šeimos skaudulį: važiavo į Biržų senelių namus fotografuoti savo 95 metų prosenelės.
„Ji nebuvo gera savo artimiesiems, mylėjo tik save. Kadaise paliko savo vaikus, o dabar vaikai paliko ją. Norėjau parodyti tokį amžiaus tarpsnį, kai tampi niekam nebereikalingas“, – sudėtingus ir skaudžius šeimos santykius praskleidė L.Karalienė.
Moteris nenorėjo detalizuoti visų peripetijų, pasakė tik tiek, kad prosenelė nesirūpino jos seneliu, būtent jam buvo negailestinga, nors šis senatvėje savo mamą ėmėsi globoti. Kai senelis mirė, prosenelė atsidūrė globos namuose, bet prieš mirtį jis prisaikdino savo žmoną, L.Karalienės močiutę, kad toji senolės neapleis, mat kiti vaikai su senole nenorėjo bendrauti.
Dabar kiekvieną mėnesį garbaus amžiaus L.Karalienės močiutė važiuoja aplankyti nemeiliosios anytos, nuveža jai vaistų, maisto, sumoka už gyvenimą senelių namuose.
„Žiūrėjau į ją ir mačiau savo senelį. Negalėjau senolės ilgai fotografuoti“, – pasakodama graudinosi jauna moteris.
Bėdos padėjo atsikratyti bažnyčios choras
Kai L.Karalienė pradėjo ieškoti išskirtinių žmonių ir juos fotografuoti, tam ne itin pritarė jos sutuoktinis Tadas Karalius.
„Vyras sakydavo, kad nerizikuočiau žmonių nuotraukomis, juk jose telpa ne tik vaizdas, bet ištisas dėl kažko kenčiančio, kažkuo nepatenkinto ar nelaimingo žmogaus gyvenimas. Kai įgavau patirties, jo nerimas atlėgo. Jis ir dabar mano didžiausias kritikas, pristabdo, kad neįsivažiuočiau ir neprifantazuočiau, bei vis dar paklausia, kam man vieno ar kito personažo reikia“, – sutuoktinio pastabia akimi pasitiki ir vertingomis pastabomis džiaugiasi fotografė.
Atsakymas į „kam tau to reikia?“ labai paprastas.
„Aš pati turėjau kūno sudėjimo bėdų ir kalbos defektų“, – atvirai apie savo problemas prisipažįsta L.Karalienė.
Ji nuo pat vaikystės smarkiai mikčiojo. Dėl to iš vaikų susilaukdavo daug pašaipų. Ypač ją užgauliodavo pradinėse klasėse. Vaikai užspeisdavo į kampą ir specialiai šnekindavo, kuo Liucija labiau jaudindavosi, tuo sunkiau išeidavo sudėlioti žodį.
Mikčiojimo išgydymui prireikė ne vienų metų. Šeimos gydytoja paaiškino apie dainuojamąją terapiją: kalbėdamas žmogus mikčioja, o dainuojant užsikirtimas dingsta.
L.Karalienė tuo metu mokėsi konservatorijoje.
„Viskas, kas reikalinga sveikimui, mano gyvenime buvo, grojau ir dainavau, tik nežinojau, kaip tuo naudotis“, – pasakojo ji.
Kai užsispyrė atsikratyti mikčiojimo, niekam nieko nesakiusi nuėjo giedoti į bažnyčios chorą. Po 8 chore praleistų metų mikčiojimas dingo.
„Prie sveikimo tikriausiai prisidėjo ir vidinė būsena, nes giedodama bažnyčioje jausdavausi pakylėta. Dažnai ateidavau prieš repeticijas ir bažnyčioje dainuodavau viena.
Apačioje klauptuose sėdėdavo kelios bobulytės, o aš iš balkono plėšdavau visu balsu“, – šypsosi fotografė.
Po aidžiais bažnyčios skliautais ji traukdavo „Ave Maria“ ir Vitnės Hiuston dainas.
Trūkumai netrukdo būti gražiam
Antra L.Karalienės bėda buvo antsvoris, 15 metų ji svėrė 86 kilogramus ir dėl to jautėsi prastai. Vienu metu bendraamžiai ją pravardžiavo tanku.
„Nemanau, kad tai giminės genų įtaka, greičiau nuo valgymo, perdėto pyragėlių kiekio“, – neslepia L.Karalienė.
Švęsdama 22 gimtadienį ji jau buvo atsikračiusi visų bėdų, nebemikčiojo ir nebebuvo stora.
Atsikratyti antsvorio padėjo draugė. Ji sudarė sveikos mitybos tvarkaraštį ir nereikalingi riebaliukai ištirpo.
„Žinau, kaip jaučiasi sau negražūs ir netobulai atrodantys žmonės. Tikriausiai mano pačios būsenos ir privedė prie to, kad dabar susigalvojau misiją parodyti, jog trūkumai neturi trukdyti gyventi ir jaustis laimingiems.
Nėra negražių žmonių ir nėra žmonių be trūkumų, visi turim kažkokių, nors ir labai smulkių, netobulumų, bet trūkumai netrukdo žmogui būti gražiam“, – kalbėjo parodą apie gražiai negražius žmones ruošianti menininkė.