Ištikimybė Šventajai: vilniečių pora atostogauja čia 25 metus

Didmiesčio gyventojai mažoje pajūrio gyvenvietėje poilsiauja jau daugelį metų ir vis atranda kažką naujo. Sostinėje gyvenanti Laimos ir Arūno Kapustinskų šeima į Šventąją atvyksta kiekvienais metais, kartais – net po keletą kartų per metus. Vilniečiai įsitikinę, kad Lietuvos pajūryje nebūna blogo oro, kad kainos čia – žemos, o įspūdžiai – nepakartojami.

Šiemet, kaip ir kasmet, L.ir A. Kapustinskai Šventoje praleido dvi savaites
Šiemet, kaip ir kasmet, L.ir A. Kapustinskai Šventoje praleido dvi savaites
Daugiau nuotraukų (1)

Žydrūnė Jankauskienė, vakarinepalanga.lt

Aug 26, 2015, 2:10 PM, atnaujinta Oct 18, 2017, 7:02 PM

Atvažiuoja ne tik vasarą

Informacinių technologijų specialistas – projektuotojas Arūnas ir jo žmona ekonomistė – inžinierė Laima tikina, kad tik Lietuvos pajūryje ir tik Šventojoje galima pasisemti jėgų visiems metams. Jiems nesuvokiamas lietuvaičių mąstymas, jog pas mus nieko gero nepamatysi, kad čia – nuobodu, o poilsis svečiose šalyse – vertingesnis.

„Jeigu taip galvoji, geriau į Šventąją nevažiuoti. Ir tegul nevažiuoja, aš jų nepasigesiu“, – su humoro gaidele nukerta Arūnas.

Vyras sako, kad į Šventąją atvyksta ir ne sezono metu – paprastai, savaitgaliais, o vasarą šeima čia praleidžia mažiausiai porą savaičių. Vilnietis paskaičiavo, jog šiame kurorte jie buvo apsistoję devyniose vietose: gyveno nameliuose, kempinge, o pastaruoju metu palaiko glaudžius ryšius su vietos bendruomenės pirmininku Dominyku Jurevičiumi – atostogauja jo sodyboje.

Šventoji lenkia Palangą

„Poilsiaujame čia 26-eri metai, matėme, kaip Šventoji keitėsi, augo, gražėjo. Tai nuostabu. Mes visada buvome ir esame už atostogas kuo arčiau gamtos. Tuo šis kurortas yra ženkliai pranašesnis už Palangą, – pasakoja Laima. – Jeigu Palangoje iki jūros gali tekti keliauti per miestą, susikrauti mantą visai dienai, tai Šventojoje – viskas greta. Gamta čia – nenusakomai graži ir originali, pliažas toks, kokio Palangoje nė su žiburiu nerastum. Kalbu ne vien tik apie smėlio kokybę, Šventojoje vis dar galima aptikti vietų, kur nėra nė vieno žmogaus“.

Moteris prisimena, kai į Šventąją atvykdavo dar tada, kai dukroms buvo po kelerius metus (dabar joms – apie 30 metų). Arūnas teigia, jog visą gyvenimą aktyviai sportavo. Tad šeimai į paplūdimį tekdavo susikrauti nemažai daiktų: žaislai mažametėms, inventorius tėčiui, o kur dar patiesalai, maistas, gėrimai.

„Įsivaizduokit, jeigu su šitiek daiktų tektų skubiai išeiti iš paplūdimio, lietui prasidėjus, ir dar keliauti per miestą, – turėdama omenyje Palangą kalba Laima. – Šventojoje ne tik išvengdavome tokių nemalonumų, bet ir poilsis čia – pilnavertiškesnis. Miestiečiui Šventoji – atgaiva ir kūnui, ir sielai“.

Atvedė krepšinis

„Anksčiau ir aš buvau už tai, kad poilsiautume Palangoje. Mėgau ją dėl galimybės žaisti krepšinį. Vėliau pamėgta aikštelė sugriuvo ir sužinojau, kad krepšinį galima žaisti Šventojoje, „Bangos“ teritorijoje. Taip čia ir atsiradome – krepšinis atvedė“, – sako dabar dėl ligos nebegalintis aktyviai sportuoti Arūnas.

Vilnietis tapo vienu pirmųjų dviračio pramogų puoselėtojų Šventojoje. Nusipirko sulankstomą, kad būtų patogu atsigabenti iš sostinės, dviratį ir juo važinėdavo po pajūrio gyvenvietę, numindavo į Palangą, vėžindavo dukras.

„Tuo metu dviračių taku į Palangą kelias visada būdavo laisvas – dviračiais niekas nevažinėdavo, labai retai kada pasitaikydavo važiuojant ką nors sutikti“, – prisimena vilnietis.

Dviratis, kaip viena pagrindinių vasaros atostogų pramogų, L. ir A. Kapustinskų šeimoje išliko iki šių dienų. Paklausti, ką jie veikia Šventojoje, pašnekovai nemirktelėję atsako: „Rytais arba prastu oru miname dviračius, saulėtomis dienomis nueiname į pliažą, o vakarus leidžiame „Paršelio rojuje“.

Šventojoje būdavo tylu

Tais laikais, kai vilniečiai „atrado“ Šventąją, miestas buvo „kiaurai“ permatomas: stovėdami prie vieno iš trijų staliukų centrinėje sankryžoje ir gerdami kavą vilniečiai matydavę visą Kopų gatvę iki pat vadinamojo Beždžionių tilto. Verslas į kurortą atėjo kartu su Lietuvos Nepriklausomybe.

„Šaliai tapus nepriklausoma, į pajūrį ėmė veržtis verslininkai. Visi skaičiavo pinigus, o gyvenimas atsigavo ir Šventoji triukšmu dabar Palangai nebenusileidžia, – juokaudamas dalijasi prisiminimais Arūnas. – Iki to laiko Šventojoje buvo vos keli pramogoms skirti centrai: kino teatras, du alaus barai, parduotuvė, vaistinė ir radijo gamyklos poilsio namai „Banga“. Čia dažniausiai poilsiautojai ir leisdavo vakarus: antrojo aukšto kavinėje grodavo muzika, vakarieniaudavome.

Apskritai poilsiautojų Šventojoje tais laikais būdavo nedaug: vakarienės metu gatvės paprastai būdavo tuščios. Po vakarienės kurorto svečiai būreliais eidavo į šokius miesto pakraštyje įrengtoje estradoje. Jie baigdavosi apie 23 valandą, tad po keliolikos minučių Šventoji nurimdavo – iki ryto nebuvo girdėti nė balso“.

Kokybiška plėtra

Laima papildo, kad Šventosios miesto ribos sovietmečiu buvo gana nedidelės: gyvenvietė užsibaigdavo sulig dabartinės seniūnijos pastatu Šventosios gatvėje, „Žaros“ poilsio namais ir privačių namu linija Jūros bei Mokyklos gatvėse.

„Visur toliau būdavo dykynė. Džiaugiamės dėl to, kad pokyčiai Šventojoje – kokybiški: senos statybos statinius keičia naujoviški. Žinoma, apie tokius, kurie prarado savo funkciją, kalbėti neverta. Turiu galvoje paštą, – leisdamasi į prisiminimus, kalba Laima. – Jaunimui dabar tikriausiai sunku suvokti, kad norint susisiekti su namiškiais reikėdavo kažkur eiti, užsisakyti pokalbį, laukti, kol operatorė sujungs. Pamenu, didžiulis patobulinimas pašte buvo prie jo pristatytas priestatas su įrengtomis pokalbių kabinomis, kuriose buvo žetoniniai aparatai ir surinkti namų telefono numerį turistas galėjo pats“.

Dabar centrinio pašto patalpos stovi tuščios, o priestate veikia žvejybos reikmenų parduotuvė.

Transformacija vyko akyse

Arūnas, kaip tikras alaus mėgėjas, akcentuoja alaus baro, virtusio „Paršelio rojumi“, raidą. „Viskas vyko tiesiog akyse – mačiau visą transformaciją: nuo alaus baro su metaliniais staleliais, išdėliotais plytelėmis grįstoje aikštelėje, iki dabartinio klubo. Tai buvo nedidelis baras, ant kurio kabėjo dvi raidės P ir J. Nežinau, ką jos reiškė, bet vėliau, pokyčių metais, užfiksavau dabartinį „Paršelio rojaus“ savininką Gintautą Rekašių. Tiesa, susipažinome mes Vilniuje, „InfoBalt“ parodos metu. Pats jį pakalbinau, pasisakiau, kad vasaras leidžiu jo kavinėje. Nuo to laiko esame asmeniškai pažįstami“.

„Mes tokie žmonės – nemėgstam poilsio, kai viskas yra sudėliota. Renkamės natūralią gamtą. Mums nesuvokiama, kam reikia vykti kelis tūkstančius kilometrų, kad dvi savaites ar savaitę pratysotum prie baseino. Gal dėl to ir niekuomet nesiguodžiame. Gyvendavome nameliuose, kur buvo bendros viryklės, bendri tualetai, o rytais tekdavo laukti ilgose eilėse prie prausyklų, įrengtų kitapus gatvės. Bet viską atpirkdavo kiti įspūdžiai. Ir kainos Lietuvos pajūryje nėra tokios didelės kaip bandoma įtikinti. Nereikia lindėti kavinėse ir ilsėtis taps kur kas pigiau“, – įsitikinę Laima ir Arūnas.

Stebina pati gamta

Laima apie Šventojoje patiriamus įspūdžius, išgyvenimus pasakoja taip įtikinamai, kad nejučia jai akyse sužvilga ašaros.

„Visam gyvenimui atmintin įsirėžė viena rugpjūčio naktis. Vyras pašaukė, jog skubiai išeičiau į lauką. Labai tingėjau, buvau nuvargusi, piktinausi dėl tokių Arūno užgaidų, bet išėjau. Jis pasakė, jog pažvelgčiau į dangų. Pakėliau akis ir apmiriau – tiek daug žvaigždžių nebuvau gyvenime regėjusi. Ir niekada, gyvendama Vilniuje, nemačiau nei iki tol, nei po to“, – vieną iš įsimintiniausių įspūdžių prisimena Laima.

Šventojoje patirtų išgyvenimų, neįprastų pastebėjimų, pojūčių Laimos gyvenime būta kur kas daugiau: važiuojant dviračių taku netikėtai išpuolę žvėreliai (ežys, lapė) miestietei kelia didžiulį pasigėrėjimą. Tai – atsitikimai, dėl kurių, Laimos įsitikinimu, poilsiaujant kitur tektų specialiai ruoštis į išvyką.

„O čia – Šventojoje, viskas yra natūralu. Tai labiausiai ir žavi. Dėl to mes ir mylime Šventąją. Užburia netgi kvapai, gėlių aromatas, o po lietaus jų ypač gausu. Man, kaip didmiesčio gyventojai, pavyzdžiui, keista, kad važiuojant dviračiu pro skirtingą augmeniją nosį užlieja vis skirtingi kvapai: miško, pievų, jūros.

Neseniai patyriau dar vieną stiprų išgyvenimą: saulei nusileidus pakilo rūkas. Išriedėjome iš miško į pievą. O ten – lyg grietinės pripilta. Tokio sluoksniuoto rūko iki šiol gyvenime nebuvau regėjusi“.

Yra dar neišnaudotų galimybių

Pasakodami savo patirtį Šventojoje vilniečiai sako, kad negali išskirti vieno dalyko ir pasakyti, dėl ko konkrečiai jie renkasi būtent Šventąją. Greičiausiai, dėl poilsio visumos, dėl poilsio tikra to žodžio prasme. L. ir A.Kapustinskai įsitikinę, kad šis kurortas dar neišnaudojo visų savo galimybių – jų yra kur kas daugiau.

„Tai – nuostabi vieta. Juk greta yra oro uostas, o pačioje Šventojoje – ir jūros uostas. Jeigu jis vėl būtų prikeltas naujam gyvenimui, Šventoji Palangai nušluostytų nosį. Šluosto nosį ji ir dabar.

Tarkime, tik Šventojoje galima maudytis ir jūroje, ir upėje vienu metu. Nors man Baltijos vanduo niekuomet nėra šaltas, žmona dažnai maudosi Šventosios upėje arba atvirkščiai, kai upėje vanduo pernelyg šiltas, neria jūron“, – vardija Šventosios privalumus Arūnas. Laima sutuoktiniui antrina ir sako, jog visų pirma reikėtų išvalyti Šventosios upę, kad prieigos prie upės išsiplėstų, kad vandens pramogomis joje galėtų naudotis daugiau poilsiautojų.

Linkėdami Šventosios kurortui paties geriausio likimo, vilniečiai sako pritariantys minčiai, jog Šventoji nebūtų Palangos podukra, o įgautų atskiro kurorto statusą.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.