Tamsiaplaukės smulkutės Gabijos veide giliai įspaustos rudos akys veria kiaurai.
Kalbėdama ji cituoja perskaitytų knygų ištraukas, filosofuoja apie gyvenimo vingrybes, nebijo savo kitoniškumo, stebina mistišku požiūriu į kasdienybę, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Gyvenimo būdas“.
G.Urniežiūtė pasidžiaugė, kad jos gyvenimo tėkmė įgavo naują pagreitį.
„Su bendraminčiais bandome drąsiai svajoti. Ką sumanau, tą ir įgyvendinu. Jau galvoju, kad netrukus pusryčiams valgysiu drakono kiaušinius ir gyvatės odą“, – taip vaizdingai G.Urniežiūtė pasakė esanti pasaulio, o ne tik Lietuvos pilietė.
– Ar įmanoma pragyventi iš aktorystės? Daugelis skundžiasi, kad ši profesija negarantuoja sočios duonos.
– Aktorius visada gali dirbti darbus, kurie bus pelningi. Kai filmavausi seriale „Moterų laimė“, labai gerai gyvenau. Pastarąjį pusmetį nieko neužsidirbu, tad mane išlaiko. Kartais aplanko jausmas, kad lankau teatro būrelį.
– Kas jus išlaiko?
– Visi. Tiek mano pažadėtasis, tiek tėvai, tiek buvę mokytojai. Pavyzdžiui, buvusi klasės auklėtoja perka mano šuniui ėdalą.
– Galite gyventi laisvai atsipūtusi?
– Dėl to, kad galiu gana drąsiai įsilieti į kūrybą, jaučiuosi beprotiškai dėkinga savo aplinkos žmonėms.
Tikiu, kad vieną dieną galėsiu visiems atsidėkoti. Tikiu, jog kada nors kviesiuosi į namus studentus, kad ateitų pavalgyti.
Kai filmavausi režisieriaus Dariaus Šilėno „Gatvės vaikuose“, dažnai po darbo pamainos likdavo maisto.
Jį dalinančios mergaitės man atiduodavo, kas likdavo. Maistą nunešdavau į akademijos valgyklą, kad studentai pavalgytų. Juk jie amžinai alkani.
– Buvusi auklėtoja pašeria jūsų šunį, o kas jums parūpina maisto?
– Mano pažadėtasis.
– Kodėl savo mylimąjį Ainį vadinate pažadėtuoju?
– Taip kalba mano intuicija. Davidas Lynchas knygoje „Pagauti didžiąją žuvį“ tikina, kad ir kūryba, ir gyvenimas remiasi intuicija. Ir tai nėra koks nors abstraktus dalykas, o emocijų ir intelekto sąjunga. Aš bandau šia formule vadovautis.
– Kur jūs susipažinote su Ainiu?
– Mokėmės toje pačioje Salomėjos Nėries gimnazijoje. Bet susipažinome filmavimo aikštelėje. Kelerius metus buvome geri bičiuliai, mūsų keliai susipindavo darbe. Režisieriai dažnai mus kviesdavo kartu vaidinti, sakydavo, kad derame.
O pora tapome prieš metus – mums gera kartu būti, kurti, atradome bendrų idėjų, turime ateities vizijų.
Dabar kartu kuriame serialą „Prasčiokai“. Ainis yra idėjos autorius, o aš – režisierė. Serialas pasakos apie grafų ir prasčiokų kultūrą, moralę. Taip pat pradėjome repetuoti spektaklį „Sielos virtuvė“ apie grupės „The Doors“ kūrybą. Šį spektaklį režisuoja Ainis ir abu jame vaidinsime.
– Ar aktorystės pamokos praverčia buityje?
– Man gyvenime yra labai sunku vaidinti. Aš paniškai bijau melo.
– O kaip sprendžiate nesutarimus poroje?
– Kalbamės, bet stengiamės nesikišti vienas į kito gyvenimą, smulkmenų nesureikšminame.
Kai kalbame apie pareigas, užtenka susitarti. Vengiame elgtis principingai.
– Kaip sutariate su Ainio tėvais – aktoriumi Gediminu Storpirščiu ir pedagoge Egle Storpirštiene, kurie taip pat yra neeilinės asmenybės?
– Nuolat jaučiu jų palaikymą ir pagalbą.
Neseniai išsitraukiau savo tėvų nuotraukas, vienoje jų – mano mama, kai buvo dabartinio mano amžiaus, įamžinta žingsniuojanti su Lietuvos vėliava, kuri net tris kartus už ją didesnė.
Su Ainiu nusprendėme, kad kalbant apie lietuvybės puoselėjimą mes vėluojame. Abiejų tėvai tautiškumo klausimais mums yra pavyzdys.
– Jūsų tėtis prieš kelerius metus save pristatė kaip namų šeimininkę, kuri ruošia šeimai pietus iš trijų patiekalų. Iš ryto jus žadina į lovą atnešdamas katę, po to pateikia pusryčius ir nusilenkia kaip japonai. Taip pat už jus paruošdavo pamokas, jei jūs ko nors nepadarydavote.
Gyventi su tokiu netradiciniu tėčiu tikriausiai buvo nenuobodu?
– Nuo vaikystės jis su manimi elgėsi kaip su kunigaikštyte. Iki pirmos klasės aš pati beveik nevaikščiojau – jis mane visur ant pečių nešiojo. Tačiau lepinama nebuvau. Viską turėdavau daryti pati, tik tvarkytis nemėgau.
Man niekada nebuvo svarbi prabanga, patogumai. Galėjau gatvėje miegoti. Ne vieną kartą ir miegojau. Tėvai stengėsi įdiegti savarankiškumo jausmą.
Mes nebuvome iš tų šeimų, kur vakarais visi susitinka ir žaidžia stalo žaidimus. Mes individualistai, bet visada buvome įdomūs vieni kitiems.
Aš daug laiko skirdavau sau. Paauglystėje domėjausi mistiniu, antgamtiniu pasauliu, degindavau žvakes. Mano vardas Gabija, tad natūralu, kad ugnis traukė. Mūsų namuose buvo paprotys deginti duoną – savotiška auka ugniai.
Prieš trejus metus kilo gaisras, kai namuose buvau viena. Kol gaisrininkai atvažiavo, plikomis rankomis bandžiau gesinti ugnį ir nejutau karščio. Medikai aiškino, kad taip būna dėl didelio streso.
Ir ant rankų nebuvo nudegimų žymių.
– Jūsų tėvai literatai, mama – poetė Dalia Dubickaitė. Kuo jūsų vaikystė skyrėsi nuo kitų bendraamžių?
– Kurį laiką buvo keista, kad nuolat atsiduriu visokių akibrokštų sūkuryje, bet vėliau kartu su tėčiu vaikščiojau į susitikimus su žmonėmis, kai jis buvo sugalvojęs balotiruotis į prezidentus.
Laikui bėgant supratau: egzistuoja kitoks pasaulio suvokimas, kad ne viską reikia daryti pagal nustatytas taisykles.
Pasaulyje, kuriame augau, buvo daug gražių dalykų.
Kai buvau vaikas, tėtis mane vedžiodavosi pas savo draugus – rašytojus, dailininkus. Darželyje piešdavau kitokius piešinius negu kiti vaikai. Mokykloje kitaip mąstančiam, iš minios išsiskiriančiam nelengva.
– Ar paauglystėje buvote didelė maištininkė?
– Paauglystėje aš beveik nelankiau mokyklos, todėl mokslo metų pabaigoje visus vadovėlius iškaldavau atmintinai per tris dienas ir eidavau atsiskaityti.
Kai neidavau į mokyklą, užsiimdavau labai įdomia veikla. Operos ir baleto teatre vaidindavau masinėse scenose. Man parašydavo atleidimo raštelį, kad vaidinu spektaklyje.
Bet vis tiek turėdavau atsiskaityti, nes būdavau praleidusi apie 70 procentų pamokų. Atradau bendruomenes, kurios man buvo įdomios.
Tik gimnazijoje subūrėme grupelę bendraminčių. Turėjome labai gerą klasės auklėtoją, kuri mus skatino būti asmenybėmis.
– Ką tėvai sakydavo, kad pamokų metu užsiimate kita veikla?
– Kai užsirašiau į vaizdo operatorių būrelį, tėvai nesuprato, kas ten vyksta.
Po metų draugų padedama sukūriau eksperimentinio žanro vaidybinį filmuką ir dalyvavau gal septyniuose lietuviškuose festivaliuose. Visuose laimėjau pirmąją vietą.
Tada mano kūrinys buvo išsiųstas į užsienį, kur irgi laimėjo pirmąją vietą eksperimentinio žanro kategorijoje. Man tuo metu buvo gal keturiolika ar penkiolika metų.
Tik tada mama manimi patikėjo. Ji man pasakė: „Jeigu tau duočiau šimtą litų, gal sukurtum dar geresnį filmą?“
Charakteris mano nelengvas – pati nenorėčiau tokio vaiko. Kai man buvo 16 ar 17 metų, pabėgau iš namų ir nusibeldžiau į Paryžių. Po mėnesio mane iš ten iškrapštė su pažįstamų pagalba.
– Kur ieškodavote nusiraminimo, palaikymo, kai jausdavotės nesuprasta ar neįvertinta?
– Niekam apie savo negandas neatviraudavau. Manydavau, kad to niekas nesupras. Išsikalbėdavau kurdama filmukus ir rašydama laiškus Ponui Niekui. Bet dabar pradedu jausti, kad galiu sau leisti pasijusti blogai.
Jeigu užpuola ligos, netektys, skausmą reikia malšinti išsikalbant, tvirtybės semtis iš artimųjų. Bet jei tai asmeninio pobūdžio pamokos, grūdinančios charakterį, naudingiausia dirbti su savimi. Labai prasminga pabūti tyloje.
– Ar tiesa, kad jūsų šeimoje tėtis šeimininkaudavo namuose, o mama uždirbo pinigus?
– Taip. Mama yra šeimos galva visais klausimais, o tėtis – poetas. Jis puikiai šeimininkaudavo. Bet kadangi yra palaido charakterio, tai vieną dieną būdavo pietūs, o kitą – ne.
– Kaip reagavote, kai jūsų tėtis ėmė vadintis kunigaikščiu Vildaugu?
– Tėtis Sąjūdžio metais buvo įkūręs gediminaičių organizaciją, kurioje buvo apie 3000 vaikų. Tėtis toje organizacijoje vadinosi kunigaikščiu Vildaugu – visi kiti ten taip pat buvo vadinami kunigaikščiais bei kunigaikštytėmis.
Juk darbuose žmones dažnai vadiname pareigybėmis: režisieriau, mokytojau, pardavėja.
Kunigaikščio titulas atspindėjo tėčio įkurtos organizacijos turinį. Kunigaikštis Vildaugas – tai vaidmuo, kurį mano tėtis sukūrė ir su juo susitapatino.
– Bet aplinkiniai jį prieštaringai vertina – nesupranta, ar jis juokauja, ar rimtai elgiasi? Gal jis sąmoningai pasirinko karaliaus juokdario įvaizdį – per skandalą, šūkavimus, chuliganizmą, provokacijas parodyti šiuolaikinės visuomenės netobulumą?
– Manau, kad jam tai išeina natūraliai. Juk juokas yra visuomenės rykštė.
Tai, ką pasakai juokais, padeda lengviau atkreipti dėmesį.
Kartais feisbuke žmonės parašo: „Na, va, vėl kunigaikštis juokauja. Bet tai juk tiesa.“
Daugybė žmonių į mano tėtį žiūri piktai. Man tai keista. Į jo elgesį reikėtų arba nereaguoti, ar priimti ramiai.
Nereikia neigti jokių žmonių, jokių pozicijų.
– Kartą kunigaikštis Vildaugas kavinėje suvalgė kažkokios merginos užsisakytą kepsnį ir buvo nubaustas administracine bauda.
– Čia kūrybingas chuliganizmas. Aš už tai, kad stovintį vandenį reikia sujudinti.
– Kokie dabar yra jūsų – dukters ir tėvo santykiai?
– Stengiuosi jį suprasti ir palaikyti.
Jau kelerius metus negyvenu tėvų namuose.
Tačiau dažnai užsuku. Man gera ten pabūti. Įdomu klausyti pasakojimų, kodėl tėvai kažkada taip elgėsi, su kokiais sunkumais gyvenime susidūrė, kokie buvo jaunystėje.
Mano tėvai išsiskyrę, bet gyvena po vienu stogu. Itališka pora. Abu garsiai reiškia emocijas. Tiesa, dabar gerokai aprimę. Supratau, kad tėvai paseno, bet gražiąja prasme.
Iš mamos paveldėjau stiprią valią ir toliau kasdien ją grūdinu. Kas savaitę turiu tris kūno rengybos treniruotes su asmeniniu treneriu. Kartą arba du per savaitę jodinėju, lankau individualias pianino pamokas, be to, su mylimuoju kartą per savaitę einame pas Lietuvoje gyvenantį argentinietį Eduardą Gimenezą šokti tango.
Pavasarį lankiau fechtavimąsi. Labai patiko. Pas choreografę ir režisierę Vestą Grabštaitę mokausi Tadashi Suzuki aktorių vaidybos metodo. Prieš porą metų mėnesį buvau Japonijoje aktorių rengimo mokykloje. O skaitymas – nuolatinis užsiėmimas.
– Trokštate sukurti filmą apie tėtį. Kaip sekasi?
– Aš žinau, kokio filmo noriu. Manau, kad tai bus ne kunigaikščio Vildaugo, bet tėvo ir dukters istorija. Tėtį filmuoju visada, kai tik randu laiko. Trūksta tik gero prodiuserio.
– Ar tėtis disciplinuotas pašnekovas?
– Turiu būti pasiruošusi viskam. Bet man įdomu. Netikėtumai sukuria dinamiką.
– Ar jūsų pokalbis yra atviras? Ar nebijote jo ko nors paklausti, o jis nebijo atvirai atsakyti?
– Mes labai atvirai bendraujame. Sudėtinga kurti filmą apie šeimos narį, nes natūraliai nori ko nors nerodyti. Bet man viskas patinka, kaip yra, neketinu slėpti, formuoti specialaus įspūdžio, nevengiu grįžti į tuos laikus, kai dar nesupratau, kas tėčio gyvenime vyksta.
– Kada susitaikėte su tuo, kad jūsų tėvas yra kitoks?
– Tėtis savaitę gulėjo komos būsenos ir gydytojai nieko gero nežadėjo. Bet jis atsigavo. Gydytojai jam rekomendavo visiškai pakeisti gyvenimo būdą, atsisakyti alkoholio. Ir jis jo atsisakė pusei metų.
Staiga aš supratau, kad prieš mane visiškai kitas žmogus. Ir kad jam nepatinka būti kitokiam, kad jis jau seniai save atradęs.
Jam patinka būti tokiam, koks yra, būti kunigaikščiu. Kai tai suvokiau, iškart patyriau didžiulį lūžį gyvenime.
Tiesiog tuomet supratau, kad privalome leisti žmogui būti tokiam, koks jis nori būti. Man buvo penkiolika metų.
Nuo tada su tėčiu pradėjome gerai sutarti, eidavome pasivaikščioti po naktinį arba brėkštantį Vilnių.
Jis mane supažindino su įvairiais žmonėmis, gyvenančiais keistose vietose.
Pažinau gyvenimą ir iš tamsiosios pusės. Supratau, kodėl tėtis nori toks būti.
