Po šiurkščiu vienuolio abitu plaka karšta gitaristo širdis

Du vardai ir tarsi du skirtingi gyvenimai. Vilnietis Mindaugas Černiauskas (55 m.) prieš tris dešimtmečius dirbo Prekybos ministerijoje ir su bendraminčiais rengė legendinį muzikos festivalį „Lituanika“. Tačiau tapęs broliu Marija Eliju dabar jis vilki šiurkštų abitą ir studijuoja Romoje, Popiežiškojoje Šv.Bedos kolegijoje. Trumpam grįžęs į Lietuvą ir apsistojęs kaime netoli Trakų jis rengia ne muzikos festivalius, o rekolekcijas.

Brolis Marija Elijas: „Nė vienam Žemėje negali būti duota tobula laimė, nes žmonės nuodėmingi.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Brolis Marija Elijas: „Nė vienam Žemėje negali būti duota tobula laimė, nes žmonės nuodėmingi.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Brolis Marija Elijas: „Nė vienam Žemėje negali būti duota tobula laimė, nes žmonės nuodėmingi.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Brolis Marija Elijas: „Nė vienam Žemėje negali būti duota tobula laimė, nes žmonės nuodėmingi.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Brolis Marija Elijas dėkingas savo buvusiai žmonai ir vaikams už supratimą ir palaikymą.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Brolis Marija Elijas dėkingas savo buvusiai žmonai ir vaikams už supratimą ir palaikymą.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jei prieš kelis dešimtmečius kas nors būtų spėjęs, kad tuometė festivalio „Lituanika“ siela M.Černiauskas ateityje pasirinks vienuolio kelią, jis pats tuo nebūtų patikėjęs.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Jei prieš kelis dešimtmečius kas nors būtų spėjęs, kad tuometė festivalio „Lituanika“ siela M.Černiauskas ateityje pasirinks vienuolio kelią, jis pats tuo nebūtų patikėjęs.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Šį rudenį „Lituanikos“ jubiliejaus koncertus Vilniaus Kalnų parke rengiantis A.Miknevičius teigė, kad anais laikais muzika reiškė vieną pusiau legalių būdų būti laisvam.<br>Organizatorių nuotr.
Šį rudenį „Lituanikos“ jubiliejaus koncertus Vilniaus Kalnų parke rengiantis A.Miknevičius teigė, kad anais laikais muzika reiškė vieną pusiau legalių būdų būti laisvam.<br>Organizatorių nuotr.
Festivalis „Lituanika“ sulaukė pripažinimo kaip vienas geriausių muzikos festivalių tuometėje Rytų Europoje.<br>Organizatorių nuotr.
Festivalis „Lituanika“ sulaukė pripažinimo kaip vienas geriausių muzikos festivalių tuometėje Rytų Europoje.<br>Organizatorių nuotr.
Festivalis „Lituanika“ sulaukė pripažinimo kaip vienas geriausių muzikos festivalių tuometėje Rytų Europoje<br>Organizatorių nuotr.
Festivalis „Lituanika“ sulaukė pripažinimo kaip vienas geriausių muzikos festivalių tuometėje Rytų Europoje<br>Organizatorių nuotr.
Šį rudenį „Lituanikos“ jubiliejaus koncertus Vilniaus Kalnų parke rengiantis A.Miknevičius (kairėje) su broliu Marija Eliju.<br>Organizatorių nuotr.
Šį rudenį „Lituanikos“ jubiliejaus koncertus Vilniaus Kalnų parke rengiantis A.Miknevičius (kairėje) su broliu Marija Eliju.<br>Organizatorių nuotr.
Brolis Marija Elijas: „Nė vienam Žemėje negali būti duota tobula laimė, nes žmonės nuodėmingi.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Brolis Marija Elijas: „Nė vienam Žemėje negali būti duota tobula laimė, nes žmonės nuodėmingi.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Brolis Marija Elijas: „Nė vienam Žemėje negali būti duota tobula laimė, nes žmonės nuodėmingi.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Brolis Marija Elijas: „Nė vienam Žemėje negali būti duota tobula laimė, nes žmonės nuodėmingi.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Brolis Marija Elijas: „Nė vienam Žemėje negali būti duota tobula laimė, nes žmonės nuodėmingi.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Brolis Marija Elijas: „Nė vienam Žemėje negali būti duota tobula laimė, nes žmonės nuodėmingi.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (11)

Danutė Jonušienė („Lietuvos rytas“)

Sep 12, 2015, 10:05 AM, atnaujinta Oct 16, 2017, 6:13 AM

Atsiskyrėlis vienuolis vis dar atsigręžia, jei kas nors į jį kreipiasi Mindaugo vardu. Šį vardą jam išrinko pedagogai tėvai, tačiau ankstesnis gyvenimas vyrui atrodo lyg tolimas krantas.

Atsidūrė toli nuo žemiškųjų reikalų

Vilniaus universitete baigęs Prekybos fakultetą, vėliau studijavęs religijos mokslus Kaune, po to – Romoje, įgavęs ekonominį ir teologinį išsilavinimą vyras teigė, kad svarbiausia jo profesija – tarnauti Dievui ir žmonėms.

Brolis Marija Elijas kadaise gyveno kitokiais rūpesčiais, buvo sukūręs šeimą, susilaukė vaikų, buvo verslininkas, atkurtos Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos prezidentas.

Jo kūdikis buvo ir Klaipėdos laisvosios ekonomikos zona, kurios pirmuoju pirmininku buvo išrinktas.

Vyras ėmėsi daug įvairios veiklos – steigė šalyje „Rotary“ klubus, organizavo įvairius tarptautinius renginius. „Matyt, buvo toks Dievo planas“, – svarstė brolis Marija Elijas.

Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžiui per Atlantą atminti jis pasiūlė rengti festivalį „Lituanika“, kuris pirmąkart įvyko 1985 metais. Mindaugas buvo to festivalio kūrėjas, organizatorius ir siela. Pats grojo gitara.

Vienuolis groja ir dabar, bet tik su ansambliu „Regnum Musicale“, kuriame muzikuoja tragiškai žuvusio poeto Vaidoto Daunio dukterys.

Anuomet pasiūlęs festivaliui pavadinimą „Lituanika“, jis sulaukė įvairių nuomonių. Brolis Elijas už palaikymą iki šiol dėkingas Gerimantui Tarvydui, kuris tuo metu buvo Vilniaus miesto komunistų partijos komiteto skyriaus vedėjas, taip pat profesoriui Algirdui Budriui, tuomečiam Lietuvos filharmonijos meno vadovui ir direktoriui.

Pirmasis festivalis, vykęs tuomečiuose Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmuose, buvo didelė staigmena – salė buvo sausakimša. 1986 metais, kai vyko antrasis festivalis, viskas dar labiau įsisiūbavo. Estų grupės „Hetero“ pasirodymas buvo lyg sprogimas, nes ji grojo metalą – muziką, kuri Sovietų Sąjungoje buvo draudžiama.

Brolis Marija Elijas tikino, kad dabar muzika dažniau siejama su pramogomis, o tada ji reiškė laisvę. Rusų roko grupės „Akvarium“ lyderis Borisas Grebenščikovas jaučia daug sentimentų Vilniui, nes festivalyje „Lituanika“ įvykęs jo koncertas buvo viena pirmųjų atlikėjo išvykų iš tuomečio Leningrado.

Festivalį skyrė legendiniam skrydžiui per Atlantą

O 1988 metų rugsėjo 17-oji, kai įvyko paskutinis festivalių „Lituanika“ koncertas, tapo istorine diena – tais metais buvo švenčiamos skrydžio per Atlantą 55-osios metinės.

Šis festivalis sulaukė pripažinimo kaip vienas geriausių muzikos festivalių tuometėje Rytų Europoje. Iki šiol dvasininkas mano, kad „Lituanika“ buvo jo kelio pradžia.

Jam pavyko pakviesti ir pankroko grupę „Die Toten Hosen“ iš tuometės Vakarų Vokietijos. Tuo metu M.Černiauskas dirbo Prekybos ministerijoje. Vokiečių muzikantams pasirodė keista, kad būdamas sovietinės ministerijos atstovas lietuvis vadovauja festivaliui.

Iš tikrųjų šis darbas daug padėjo. Kai Mindaugas ieškodavo pagalbos ir prisistatydavo, kad yra iš Prekybos ministerijos, tie du žodžiai būdavo magiški, atverdavo visus vartus.

„Daugelis manęs klausia, ar dabar esu laimingas. Negalėčiau atsakyti, nes ir tada, kai galimybė groti roką ir metalą reiškė kovą už laisvę, jaučiausi laimingas“, – sakė vienuoliu tapęs buvęs valdininkas.

Yra viena vieta, kurioje jis ypač gerai jaučiasi, – tai Vilniaus Kalnų parkas, kuriame „Lituanikos“ garbei atminti pasodintas ąžuoliukas.

Šis medis sunkiai prigijo, buvo nudžiūvęs, bet iš šaknų išleido naują atžalą, kurią dabar stelbia lazdyno krūmas. Per 26 metus ąžuolas galėjo būti kur kas aukštesnis.

Brolis Marija Elijas norėtų, kad prie šio medžio atsirastų lentelė, kokiai datai atminti jis pasodintas: „Man šis ąžuolas – kaip simbolis. Kai jis nudžiūvo, baigėsi ir „Lituanikos“ festivalio koncertai. Bet kai atgijo, prisikėliau ir aš naujam gyvenimui.“

Ieškojo atsakymo apie Dievo buvimą

Savo aplinkoje verslininkas nesutiko daug dvasiniam gyvenimui pasiaukojusių žmonių. Jis neturėjo ir pavyzdžio, kuriuo galėtų sekti.

Ekonominė veikla jam nebuvo tiek įdomi, kad skirtų visas jėgas. Vyras ieškojo atsakymo apie Dievo buvimą – yra jis ar ne.

Kelias į tikėjimą buvo vingiuotas. Jeigu prieš kelis dešimtmečius kas nors jam būtų pasakęs, kad taps vienuoliu, nebūtų patikėjęs.

Brolis Marija Elijas augo mokytojų šeimoje. Jo tėvas iššoko iš traukinio, vežančio lietuvius į Sibirą. Motina taip pat slapstėsi Lietuvoje nuo tremties.

Pedagogų šeimoje nebuvo minimos religinės šventės, nes dėl menkiausios užuominos apie tai jiems būtų tekę atsisveikinti su darbu.

Tačiau jie ryžosi pakrikštyti sūnų. Kad niekas nesužinotų, pedagogai vežėsi keturmetį Mindaugą iš Biržų į Veiverius. Krikštą kunigas suteikė ne bažnyčioje, o atėjęs į namus.

Berniukui labai patiko krikšto drabužis. Kai šeima grįžo namo, jis nedavė ramybės tėvams ieškodamas šio drabužio. Galiausiai tėvai paaiškino sūnui, kad tai cirko artisto drabužis.

„Mano tėvai taip pasakė, kad nuėjęs į darželį nepradėčiau visiems girtis – vilkėjau krikšto rūbus“, – prisimena vienuolis.

Buvusio verslininko dvasinė branda prasidėjo nuo Rytų filosofijos knygų skaitymo. Jis vis dažniau svarstė, ar gali žmogus nušvisti – būti laimingas. Vėliau vyras pasirinko ne budizmą, o Romos katalikų bažnyčią.

Kai kova dėl verslo postų Lietuvoje pasidarė labai intensyvi, vyras vis dažniau ėmė medituoti ir galvoti, kad reikia trauktis.

Atsiskyrė nuo šeimos kaime

Sutrikęs ir nežinodamas, ką daryti, jis kreipėsi patarimo į vieną pažįstamą, o ši išmokė jį persižegnoti ir nusivedė į Aušros Vartų koplyčią.

Pajutęs dvasinį ryšį su švč.Mergele Marija vyras ėmė vis dažniau kalbėti rožinio maldą. Netgi nuvykęs į Indiją, kur dalyvaudavo įvairiuose seminaruose, melsdavosi nepaleisdamas rožinio iš rankų.

1999 metais jis išvyko iš Vilniaus gyventi į kaimą, nors neturėjo skolų, nebuvo bankrutavęs, tik pasitraukė iš aktyvios veiklos.

Kai vilnietis atsiskyrė gyventi vienatvėje, jo dukteriai buvo 14, o sūnui – 16 metų.

Vienuolis tikino, kad dabar jo santykiai su vaikais yra geri. Brolis Marija Elijas visiems kartoja, kad saugotų savo šeimas.

Netgi tuo atveju, jei vyras ir moteris neturi santuokos sakramento, bet susilaukė vaikų, antroji pusė atsirado ne šiaip sau.

Verta susimąstyti – galbūt tas visiškai kitoks žmogus ir skirtas sielos išganymui.

„Man buvo suteikta Dievo malonė, kad sudeginau ezoterinę literatūrą, stojau studijuoti teologijos Kaune, dirbau tikybos mokytoju“, – pasakojo vienuolis.

Po įvilktuvių išvyko į piligriminę kelionę

2000-aisiais, sulaukęs 40 metų, jis priėmė Pirmąją komuniją. 2006 metų gegužę Paparčiuose, Betliejaus vienuolijoje, įvyko jo įvilktuvės.

Jis tapo vienuoliu atsiskyrėliu ir yra dvasiškai artimas Betliejaus vienuolijai. Lietuvoje gyvena tik kelios Betliejaus seserys, kitose šalyse – Italijoje, Prancūzijoje, Izraelyje yra ir brolių.

Kitą dieną po įvilktuvių brolis Marija Elijas išsiruošė į piligriminę kelionę, kuri truko 162 dienas. Jis įveikė daugiau kaip 4300 kilometrų – toks atstumas skiria Kryžių kalną Vilniuje nuo Jeruzalės Izraelyje.

2006-ųjų spalio 18-ąją Jeruzalėje Mindaugas priėmė vienuolio įžadus, nes nutarė savo gyvenimą skirti Dievui ir kitiems žmonėms.

Pasiekus šį miestą kartu su kitais piligrimais iš Lietuvos toliau tęsiasi brolio Marijos Elijo atgailos kelias.

Jis suskaičiavo, kad dalyvavo beveik 30 piligriminių kelionių.

Naujas vardas prikėlė ir naujam gyvenimui

Kai vienuoliui suteikiamas naujas vardas, nuo tos akimirkos prasideda ir naujas gyvenimas.

„Esu tas pats žmogus, tik paseno mano fizinis kūnas. Bet dvasiškai mano siela ir vertybės taip pasikeitė, lyg šalia būtų padėti du skirtingi gyvenimai.

Tai, kas buvo siejama su Mindaugu, liko praeityje, dabar aš esu brolis Elijas“, – pasakojo vienuolis apie naują savo gyvenimo puslapį.

Sūnaus vienuolystė jo tėvui buvo netikėtas smūgis. Pedagogas gėdijosi, kad Mindaugas vaikšto apsivilkęs abitą.

Tačiau senatvėje susirgęs Alzheimerio liga, dėl kurios nepažindavo savo artimųjų, tėvas iki pat mirties atpažindavo vienintelį savo sūnų.

Abitas taip giliai įstrigo ligoniui į atmintį, kad net liga negalėjo išstumti iš sąmonės šio žinojimo.

Brolis Marija Elijas dėkingas savo buvusiai žmonai ir vaikams už supratimą ir palaikymą.

Tačiau artimiesiems nebuvo lengva priimti jo pasikeitimą.

Įspėjo, kad karštas tikėjimas gali nuvesti į alkavietę

Studijuodamas Romoje atsiskyrėlis daug ko išmoko. Kai žmogus atsiverčia į tikėjimą, jis ima karštai tikėti.

Bet tai gali suklaidinti ir nuvesti ne į tą pusę, nes žmogus nutolsta nuo tikrovės, todėl tikinčiajam reikia blaivaus proto.

Apsivilkęs abitą jis ėmė kitaip vertinti ir žmones. Pamatęs girtuoklį, gulintį gatvėje, stengiasi jam padėti.

„Koks būtų mano pašaukimas, jei pro jį praeičiau? Krikščionybė pakeitė mano mąstymą“, – prisipažino brolis Marija Elijas.

Jis įsitikinęs, kad žmogus pasidaro nelaimingas, kai labai daug nori iš gyvenimo – tada jis nerimauja ir praranda ramybę.

„Nė vienam Žemėje negali būti duota tobula laimė, nes žmonės nuodėmingi“, – aiškino brolis.

Jam neteko sutikti nė vieno žmogaus, kuris per džiaugsmą būtų sugebėjęs atsiversti į tikėjimą. Tuo tarpu patyrusieji sunkių kančių greičiau dvasiškai subręsta.

Nuo mažų dienų Mindaugas turėdavo daug svajonių, todėl tėvai jį net vadindavo svajotoju. Dabar brolis Marija Elijas įsitikinęs – jei žmogus neturi svajonės, jo gyvenimas miręs, jis neturi vilties.

„Visiems reikalinga svajonė – tiek močiutei, tiek jauniems žmonėms. Tik jų svajonės gali būti skirtingos. Svajonė duoda jėgų ir veda į priekį“, – tikino brolis Marija Elijas, nuo spalio vėl tęsiantis savo studijas Romoje.

Roko festivalis „Lituanika“ atgijo po 30 metų

1984 metais Vilniuje įsikūrusiam internacionaliniam klubui nebuvo leista vadintis „Lituanicos“ vardu. Komunistų partijos veikėjai taip stengėsi išvengti bet kokių sąsajų su legendiniais nepriklausomos Lietuvos lakūnais S.Dariumi ir S.Girėnu, 1933 metais lėktuvu „Lituanica“ perskridusiais Atlantą ir žuvusiais netoli gimtinės sienos.

Raidė C buvo pakeista K, o klubo nariai gavo leidimą Vilniuje surengti roko muzikos festivalį, kuriame dalyvautų ne tik Sovietų Sąjungos, bet ir užsienio šalių muzikos žvaigždės.

Pirmasis festivalis „Lituanika“ įvyko 1985-aisiais. Tai buvo tikras sprogimas. 1986, 1987 ir 1988 metais Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose vos tilpo norintys pasiklausyti geriausių Sovietų Sąjungos grupių ir užsienio garsenybių.

Trys festivalio dienos virto šešiomis, o festivalio scenoje pasirodydavo daugiau nei dvidešimt grupių.

„Po 1980 metų Tbilisio festivalio Sovietų Sąjungos roko muzikoje buvo visiškas štilis, mes pamėginome šią muziką prikelti. Ir tai reiškė dar daugiau – vieną pusiau legalių būdų būti laisvam, – sakė prieš trisdešimtį metų vienas festivalio organizatorių ir šį rudenį „Lituanikos“ jubiliejaus koncertus Vilniaus Kalnų parke rengiantis Algimantas Miknevičius.

Per ketverius „Lituanikos“ gyvavimo metus padedant Lietuvos bičiuliui, tuomet itin populiariam muzikos kritikui rusui Artiomui Troickiui, Vilniaus scenoje pasirodė beveik visos geriausios to meto roko grupės.

A.Troickis tarsi jautė neseniai iš rūsių išlipusių roko grupių talentą ir siuntė jas į „Lituaniką“. Dar ir dabar daugelis Rusijos roko klasikų – „Akvarium“, „Kino“, „Nautilius“, „Avia“ „Bravo“, „Brigada S“, „DDT“, „Aukcion“, latvių „Lyvi“, „Jumprava“, Gunaro Grapso grupė prisimena Vilniaus festivalį kaip itin reikšmingą savo karjeros etapą.

1986 metais „Lituanikos“ festivalyje prasidėjo grupių „Antis“ ir „Foje“ skrydis, vėliau iškilo BIX, „Katedra“, „Ad Libitum“ ir kitos lietuviškos roko grupės.

1988-aisiais „Lituanika“ festivalyje pasirodė „ Die Toten Hosen“ iš Vakarų Vokietijos, „Lombard“ iš Lenkijos ir daugybė kitų.

Šiemet sukanka 30 metų nuo pirmojo „Lituanikos“ festivalio. Rugsėjo 12–13 dienomis „Lituanikos“ legenda atgimsta Vilniaus Kalnų parke.

„Norime, kad Rusijos, Lietuvos ir kitų šalių roko muzikantai sugrotų kartu, prisimintų tuos, kurių jau nebėra, o pasauliui dar kartą pasakytų, kad roko muzika ir muzikantai visada buvo, yra ir bus demokratijos, laisvės šaukliai“, – sakė A.Miknevičius.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.