„Nepaisant to, jį dėvėjau kasdien, be jo jaučiausi blogai, – prisipažino vyras. – Buvau drovus, man nesisekė sportas, todėl buvo sunku sutarti su kitais mano amžiaus berniukais.
Tačiau mokėjau piešti ir savo galvoje kurti istorijas, todėl vis daugiau laiko praleidau užsidaręs savyje: įsivaizduodavau esantis kosmonautas ar monstrų medžiotojas. Dėl to tik didėjo tarpas tarp manęs ir kitų vaikų.“
Be to, kai jis buvo pradinukas, jis vis dar turėjo su šlapimo nelaikymu susijusių problemų – tai tik prisidėjo prie nedrąsumo, pasakojo jis salon.com.
„Tačiau, palyginus su vienu dalyku mano gyvenime, tai – vieni niekai, – sakė T.Nickersonas. – Turiu kentėti dėl savo seksualinės orientacijos. Mane traukia žmonių grupė, kuri teisiškai, moraliai ir psichologiškai negali patenkinti mano troškimų.
Aš esu pedofilas. Dauguma mūsų nenori atvirai pasakoti apie savo orientaciją – tačiau tai nestebina. Pedofilų nekenčia visas pasaulis, jie pasmerkti slėpti savo potraukius, jei nori gyventi normalų gyvenimą.
Tačiau nesu pabaisa. Nė karto nežiūrėjau vaikų pornografijos, nė vieno vaiko neliečiau seksualiai – ir nesiruošiu to daryti.
Nepaisant žiniasklaidos nuomonės, ne visi pedofilai prievartauja vaikus. Kai kurie pedofilai yra žmonės, kuriuos traukia vaikai. Ne visi iš mūsų jaučia poreikį išpildyti troškimus su realiais vaikais.
Yra didžiulis tabu, kuris verčia mus slėptis, todėl neįmanoma pasakyti, kiek pasaulyje nenusikalstančių pedofilų. Tačiau panašu, kad daugybė mūsų kenčia tyloje, todėl nusprendžiau prabilti.“
Nepavyko neigti tiesos
T.Nickersonui buvo apie 12, kai pasirodė pirmieji jo orientacijos požymių, tačiau jis tuo metu į tai nekreipė per daug dėmesio.
Jis ėmė įtarti kažką negero, kai jam sukako 13. Berniukas ir toliau stengėsi save įtikinėti, kad viskas normalu.
Tačiau jis vieną dieną nustojo sau neigti tiesą.
„Tas momentas įvyko tada, kai sėdėjau senelių svetainėje ir piešiau, – pasakojo vyras. – Į svečius atėjo kaimynas su savo septynerių metų amžiaus dukra. Senelis ir kaimynas kalbėjosi virtuvėje, o mergaitė tyliai įėjo į svetainę ir ėmė stebėti, kaip piešiu.
Aš ją ir šiandien puikiai prisimenu: ji dėvėjo mėlynas kelnes ir derantį džinsinį švarkelį, jos akys buvo mėlynos, o galvą supo auksinių plaukų aureolė.
Tas kelias minutes trukęs momentas į mano atmintį įsirėžė visiems laikams.“
Priekabiavo giminaičių draugas
T.Nickersonas gerai įsivaizduoja, kodėl galėjo atsirasti jo polinkis į pedofiliją. Tai tikriausiai atsitiko tada, kai jam buvo 7-eri.
„Menkai pažįstamas vyras glostė mano genitalijas, – pasakojo jis. – Tai buvo labai traumuojantis įvykis.
Mano dėdės ir tetos pažįstamas vokietis atvažiavo aplankyti Amerikos. Pavadinsiu jį Hansu. Jis apsistojo pas dėdę ir tetą, kurie gyveno šalia senelių.
Vyras tą dieną turėjo būti su senele – visi kiti giminaičiai buvo išvažiavę į darbą. Jie nekalbėjo vienas kito kalba, todėl netrukus pasijuto nejaukiai.
Senelė nusprendė, kad geriausias sprendimas – išsiųsti Hansą į sodą su vienu iš anūkų. Kadangi buvau tam pačiam kambaryje, užduotis teko man. Senelė liepė aprodyti sodą ir pasakyti visų daržovių pavadinimus – pasak jos, užsieniečiui tai turėtų būti įdomu.
Mane gąsdino šiurkštūs vyrai, tačiau Hansas buvo kitoks – švelnus, maloniai kalbantis ir kiek nerangus, kaip ir aš.
Savo kairiąja ranka paėmiau vyro dešiniąją ir išvedžiau jį į sodą. Aprodžiau daržovių lysves. Hansas atkartodavo kiekvieną pavadinimą.
Kai apėjome visą sodą ir baigėsi mūsų anglų kalbos pamoka, Hansas atsisėdo ant žemės ir ranka patapšnojo žolę šalia savęs – pakvietė mane atsisėsti. Taip ir padariau. Negalėjau patikėti, kad šis vyras nori bendrauti su manimi, keistu vaiku, kurio niekas nemėgsta. Jaučiausi puikiai.“
Jie kurį laiką tiesiog sėdėjo ir džiaugėsi vienas kito kompanija, tačiau Hansas netikėtai įkišo ranką į berniuko šortus – nepaisant to, kad netoliese buvo kaimo keliukas.
„Tai tęsėsi kelias minutes, – prisiminė T.Nickersonas. – Buvau sumišęs, tačiau ne išsigandęs.
Peepee – tai buvo vienintelis žodis, kurį sugebėjau ištarti, vaikiškas lytinio organo pavadinimas. Hansas suprunkštė ir pakartojo žodį.
Glamonės po kiek laiko baigėsi, vyras gavo tai, ko norėjo. Jis mane nustūmė šalin.
Nesuprantu, kodėl Hansas nė neįtarė, kad jį netrukus paskųsiu. Galbūt jam tai tiesiog nerūpėjo. Nors, tiesą sakant, jis nebūtų galėjęs liepti man tylėti.
Nubėgau pas senelę ir viską išklojau. Ji svarstė, ką daryti, ir galiausiai nusprendė, jog nereiktų niekam prasitarti apie įvykį – net tėvams. Senelė tiesiog liepė laikytis atokiau nuo Hanso.
Gyvenimas tęsėsi. Hansas išvažiavo namo kitą dieną, daugiau jo nemačiau.“
Kenčia menkavertiškumo jausmą
Lengva manyti, kad pedofiliją sukelia seksualinė prievarta. Tai yra tiesa tik kai kuriais atvejais.
Tyrimai rodo, jog nėra aiškios priežasties, kodėl žmogus ima jausti potraukį vaikams. Yra daugybė pedofilų, prie kurių seksualiai priekabiavo, tačiau yra tiek pat tų, kurie nepatyrė jokios prievartos.
Be to, dauguma aukų tolesniame gyvenime nepajunta jokių pedofilinių potraukių.
Kai kurie mokslininkai teigia, jog pedofiliją lemia genai, kiti mano, jog ją sukelia aplinka.
„Aš pats manau, kad tikroji priežastis yra šių veiksnių kombinacija, – sakė T.Nickersonas. – Be to, manau, kad su menkumu susijusi baimė gali sustiprinti potraukį vaikams.
Tikriausiai galima drąsiai sakyti, kad dauguma pedofilų kenčia menkavertiškumo jausmą – arba tai išgyveno tada, kai formavosi jų orientacija.
Menkavertiškumą paskatinti gali bet kas – negalia, svorio problemos ar jausmas, jog kitiems bendraamžiams esi negražus. Tai gali paveikti besiformuojančios asmenybės orientaciją.“
Pats pedofilijos tabu gali neigiamai paveikti pažeidžiamus vaikus.
„Pamenu, kaip sėdėjau mašinoje su tėčiu ir jo draugu Andy'u, – pasakojo vyras. – Kai per radiją pranešė apie mergaitę, kuri patyrė seksualinę prievartą, tėtis pasakė, jog prie tokių žmonių genitalijų reiktų prikabinti svarmenis ir juos laikyti ten iki tol, kol lytinis organas nutrūks.
Aš užjaučiau priekabiautoją. Prisiminiau, kaip priekabiavo prie manęs paties, ir nemaniau, kad šis veiksmas vertas tokios žiaurios bausmės.
Manau, kad ši neapykanta tik sustiprina tam tikrų jaunuolių polinkį į pedofiliją.“
Puolė į depresiją
Visas vyro gyvenimas klostėsi neblogai – iki tol, kol liko dveji metai iki universiteto baigimo.
„Ėmiau rūkyti marihuaną, man ji nepatiko, nes versdavo jausti daugiau nerimo, tačiau visvien ją vartojau, – prisiminė T.Nickersonas. – Taip dariau iš esmės todėl, kad rūkė tie žmonės, kuriuos gerbiau, ir aš norėjau būti panašesnis į juos.
Bandžiau pasikeisti prieš išeidamas į pasaulį. Pradėjau sportuoti, kad mano fizinė forma pasidarytų geresnė. Tikriausiai aplinkiniams atrodžiau normalus, tačiau viduje išgyvenau siaubą vien galvodamas apie tai, kad turėsiu susirasti tikrą darbą, merginą, o galiausiai reikės susituokti ir sukurti šeimą.
Norėjau būti normalus, bet žinojau, kad ilgai neišsilaikysiu. Kiekviena mano dalelė bandė atsispirti priverstinei transformacijai.
Baigęs universitetą puoliau į neviltį. Tai truko kelerius metus. Vis dar sportavau, man nuolat skaudėjo, nes depresija sunaikina gerą savijautą užtikrinančias medžiagas smegenyse, kutios numalšina skausmą.
Mano planas tapti normaliu žmogumi žlugo, užsidariau savo miegamajame. Kasdien galvodavau apie savižudybę.
Kartais padėdavo opijaus turintys vaistai, kurių reikėdavo gauti nelegalu būdu, nes gydytojai jų neišrašydavo tiems, kurie serga depresija. Išbandžiau ir antidepresantus, bet jie buvo neveiksmingi.“
Susidūrė su pedofilų medžiotojais
Jis tamsiausiu savo gyvenimo metu atrado forumą, skirtą pedofilams.
„Jame nebuvo nieko nelegalaus, tačiau įtakingiausi nariai manė, kad lytiniai santykiai su vaikais turėtų būti toleruojami, – atskleidė vyras. – Forumas vis dar egzistuoja, tačiau jo pavadinimo neminėsiu.
Perėmiau šių pedofilų skanduotes – tik taip galėjau pajausti, jog priklausau kažkokiai bendruomenei. Tai tuo metu buvo vienintelė tikra pedofilų bendruomenė, prisijungiau, nes neturėjau ką prarasti. Nusprendžiau visiems prisistatyti.
Tačiau su kitais forumo lankytojais sutardavau ne visada. Norėjau draugauti su tos pačios orientacijos žmonėmis, bet negalėjau sutikti su jų pažiūromis.“
Netrukus po prisistatymo atsirado internetinių aktyvistų grupė „Perverted Justice“. Jie internete ieškojo pedofilų ir viešino informaciją apie juos.
„Nebuvau agresyvus, tačiau jų akyse buvau toks pats, kaip ir tie, kurie prievartauja vaikus ir internete žiūri pornografinius filmus su nepilnamečiais, – prisipažino T.Nickersonas. – Buvau lengvas taikinys. Vienas iš pirmųjų patekau į jų „Wikisposure“ tinklalapį, kuriame viešinama informacija apie pedofilus – nesvarbu, ar jie yra įvykdę nusikaltimų, ar ne.
Šis tinklalapis jau užmirštas, tačiau dar egzistuoja. Vis dar esu jo sąrašuose, tačiau tai man neberūpi.
Tiesa, kai „Perverted Justice“ tebebuvo įtakingi, jie sugadino ir taip apgailėtiną gyvenimą. Mane dėl jų paviešintos informacijos atleido iš darbo.
Situacija po truputį gerėja. Tiesa, lėtai – gyventi tebėra sunku. Turiu kęsti apatiją ir kartėlį.“
Negalėtų skriausti vaikų
T.Nickersonas šiuo metu yra laisvai samdomas grafinis dizaineris.
„Gyvenu nedideliame mieste, kurio gyventojai puikiai žino, kas aš esu, – sakė vyras. – Turiu žurnalistikos bakalaurą, tačiau niekada nepasinaudojau šiuo laipsniu.
Gyvenu žemiau skurdo ribos. Pragyvenu gaudamas pašalpas maisto forma, per mėnesį pavyksta uždirbti pora šimtų dolerių. Jei mokesčiai būna per dideli, sulaukiu finansinės paramos iš tėvų.
Bandžiau gauti neįgaliojo laipsnį – dėl rankos ir emocinių problemų – bet mano konservatyvi valstija atsisakė tai pripažinti.
Taip turi gyventi pedofilas, kuris gyvena pagal įstatymus. Kartais svarstau, kad tikriausiai būtų geriau pakliūti į kalėjimą.
Tačiau nesugebėčiau padaryti ką nors bloga vaikui. Negalėčiau leisti kitam žmogui kęsti tokį pat likimą, kaip mano.“
Sukūrė pagalbos tinklalapį
Yra ir daugiau pedofilų, kurių pažiūros tokios pat, kaip T.Nickersono.
„Ethano Edwardso pranešimus pirmą kartą pamačiau tada, kai dar lankiausi tame kvailame forume, – pasakojo jis. – Tiesą sakant, jis ten buvo jau seniai, tačiau į jį anksčiau neatkreipiau dėmesio. E.Edwardsą dažnai įžeidinėdavo nariai, kurie pasisakė už sueitį su vaikais.
Užjaučiau jį. Ėmiau atidžiau skaityti jo žinutes ir supratau, kad jis, kaip ir aš, pasisako prieš lytinius santykius su mažamečiais. Jis stengėsi neapsisprendusius pedofilus palenkti į savo pusę, tačiau neturėjo vietos, kurioje galėtų kalbėti apie savo pažiūras.
Tačiau viskas pasikeitė. E.Edwardsas ir jo draugas Nickas Devinas įkūrė „Virtuous Pedofiles“ tinklalapį, skirtą tokiems žmonėms, kaip mes. Tai – vieta, kurioje nenorintys nsuikalsti pedofilai gali gauti pagalbos, alternatyva visokio plauko forumams.
Ši organizacija nuostabi. Ji man labai padėjo. Vis dar retkarčiais jaučiu depresiją ir nerimą, bet situacija gerėja. Susipažinau su pedofilais, kuriuos vadinu draugais. Nebijočiau su jais palikti savo vaikus, jei jų turėčiau – galėčiau būti tikras, kad jie bus saugūs. Dauguma šių pedofilų sukūrė savo šeimas – E.Edwardsas yra vienas iš jų.“
Nepaisant stereotipo apie senus pedofilus, daugumai tinklalapio lankytojų yra apie 20.
Prabilti reikia drąsos
„Svarbu, kad šie žmonės išmoktų priimti save tokius, kokie jie yra, – teigė T.Nickersonas. – „Virtuous Pedophiles“ itin išpopuliarėjo – jį paminėjo net tokie laikraščiai kaip „New York Times“. Su populiarumu didėjo ir efektyvumas. Tiesa, tebėra žmonių, kurie mano, kad pedofiliškus jausmus reikia slėpti nuo visų, tačiau tai kenkia psichinei sveikatai ir tik pablogina situaciją.
Prisipažinti reikia daug drąsos. Neįsivaizduojate, kaip sunku kitiems atskleisti, kad esate pedofilas – net jei nenusikalstate. Žmonės nesupranta, kad gali egzistuoti pedofilai, kurie neprievartauja vaikų ir nenori to daryti.
Kai areštuojamas pedofilas, žmonės džiaugiasi ne tik todėl, kad bus nubaustas asmuo, kuris nuskriaudė mažametį. Taip tik įtvirtinama jų nuomonė, kad kiekvienas pedofilas anksčiau ar vėliau ims priekabiauti prie vaikų.
Deja, turime gyventi su šia orientacija. Neturime jokio etiško būdo patenkinti savo troškimus. Net jei laikomės įstatymų, mes vis vien esame niekinami.
Viskas, ko norime – kad mus suprastumėte bei palaikytumėte. Žiūrėkite į mus kaip į žmones su negalia, bet ne pabaisas. Mums reikia jūsų pagalbos, jei norime gyventi šiame pasaulyje nenusikalsdami.“
Parengė Dorotėja Noreikaitė
