Artimojo žodis – aukso kaina
Pastelinių spalvų sienos ir blyški spinta direktoriui už nugaros, patogus odinis krėslas, kompiuteris ir spausdintuvas, ant palangės – besišypsančių darbuotojų nuotraukos, iš lauko sklindantys remonto garsai, jaunatviškai atrodantis, tiesiog džinsus ir megztuką dėvintis vadovas – tokį vaizdą pamato į Panevėžio socialinių paslaugų centro direktoriaus 51 metų V.Misevičiaus kabinetą užsukę žmonės.
Tik ramūs tonai ir tai, kas būtina darbo kabinete.
Dažniausiai su savo bėdomis dėl artimųjų ar dėl savo sulaužyto likimo ateinantys panevėžiečiai net nesusimąsto, kad jų problemas sprendžiantis V.Misevičius kaip niekas kitas gerai supranta, kiek fizinių jėgų ir dvasinių kančių kainuoja niekad nesibaigianti kova su praeitimi, jei tave valdė alkoholis, o kartu – pyktis dėl savo paties silpnumo, pagieža aplinkiniams, sau ir kitiems duoti, bet taip ir netesėti pažadai ir kokią aukso kainą turi kiekvienas palaikantis artimojo žodis.
„Iš viso gėriau 15 metų, šeimoje iš jų gyvenau pusę to laikotarpio. Su žmona išauginome du vaikus. Jie manęs neišmetė kaip nereikalingo daikto, ir šeima išliko“, – sakė V.Misevičius.
Vaikystėje taip ir nepatyręs motinos ir tėvo artumo, V.Misevičius sakė, kad abiejų jo vaikų gimimas – džiugiausios akimirkos duobėtame gyvenime. Svajodavo, kaip jie užaugs, kuo taps, bet ramaus gyvenimo viltis ir vėl sužlugdydavo taurelė.
V.Misevičiaus likimas yra įrodymas, kad nuo balto lapo gyvenimą galima pradėti būnant Kristaus amžiaus – atsigręžus į Dievą ir artimuosius, su jų pagalba atsisakius svaigalų, pradėjus mokslus ir padarius profesinę karjerą.
Išdrįso skelbti pavardę
„Ne visu savo gyvenimu galiu džiaugtis – buvo laikas, kai nevengdavau taurelės. Nesididžiuoju tuo periodu, nes nėra kuo girtis. Bet nežinau, kuo būčiau tapęs, jei ne šis gyvenimo išbandymas“, – kalbėjo V.Misevičius.
Panevėžietis ką tik išleido knygą „Mano C istorija“, kurioje pasakoja, kaip sirgo ir kaip nugalėjo hepatitą C. Nemigo naktimis jis rašė ir laisvalaikį eikvojo norėdamas paskatinti ligonius nesislėpti nuo ligos.
„Deja, hepatitas siejamas su palaidu gyvenimo būdu. Lengva sakyti, kad sirgti nėra gėda, bet taip kalbėti lengva tiktai tiems, kurie yra sveiki“, – aiškino V.Misevičius.
Jis išdrįso paskelbti ir savo pavardę, nepaisydamas net savo atsakingų pareigų.
Siekęs palaikyti viešumo bijančius, todėl ligą užleidžiančius ligonius, V.Misevičius prisipažino, kad ir hepatitas nėra pati skaudžiausia jo gyvenimo patirtis.
Mena dieną, kai metė gerti
V.Misevičius atviravo, kad gerdamas jaunystėje perėjo visus nuo-puolių ratus. „Kažin ar yra Panevėžyje to nežinančių“, – ramiai konstatavo jis.
Blaiviai jis gyvena jau daugiau kaip 20 metų. Vyras pamena tą birželio dieną, kai paskutinį kartą ragavo alkoholio. Bet apie tai – vėliau.
Metęs gerti, po metų liovėsi ir rūkyti.
„Kova su alkoholiu kitokia nei su hepatitu – pastarasis įveikiamas vaistais. Pasveikai – ir gali pamiršti. O su alkoholiu kitaip – kiek tu, žmogau, gali kardu mosuoti – pavargsti“, – aiškino V.Misevičius.
Panevėžietis tikino, kad galima išmokti mėgautis gyvenimo džiaugsmu ir be stikliuko, bet nuosprendis įjunkusiems į alkoholį atidedamas kiekvieną dieną. Vėl paslysti galima bet kada.
„Atgal nublokštų vienintelė taurelė, nes žmogų pervažiuoja ne 24-as, o pirmas traukinio vagonas“, – vaizdžiai aiškino panevėžietis.
Supranta, bet nepateisina
Darbe su gyvenimo palaužtais, artimųjų atstumtais, skriaudžiamais, neįgaliais žmonėmis kas dieną susiduriantis V.Misevičius tikino, kad nakvynės namų lankytojams nejaučia ypatingų sentimentų.
Kai kurie jų ateina tik pernakvoti, nes šeimas, darbą ir namus prarado dėl priklausomybės alkoholiui. Dalis jų čia laikinai gyvena.
„Dėl savo patirties juos suprantu geriau negu kuris kitas, bet man jie nėra artimesni už kitus klientus. Suprantu, kodėl alkoholikai meluoja, – už juos kalba jų liga. Nelendu moralizuoti, auklėti, bet ir nepateisinu, nes to pateisinti negalima. Gerti yra blogai“, – kalbėjo direktorius.
Laužantieji nakvynės namų taisykles paprašomi išeiti, nes nuolaidžiavimas – ne išeitis.
V.Misevičius sakė, kad alkoholizmas yra pripažinta liga, bet padėti reikia tiktai tiems, kurie patys nori keistis.
Jis dažniau aplankantis centre laikinai apgyvendintus vaikus iš asocialių šeimų ar turinčiuosius proto negalią. Ten apsilankyti jis matantis daugiau prasmės.
Net artimieji yra bejėgiai
Paklaustas, ar išsikapstyti iš alkoholizmo padėjo žmona ir vaikai, V.Misevičius tikino, kad atsitiesti padeda tik Dievas, malda ir vidinis balsas. Net patys artimiausi žmonės yra bejėgiai.
Jeigu alkoholizmą gydytų šeimos parama, visos motinos būtų išmeldusios, žmonos – išverkusios, vaikai – išmaldavę, kad jų artimasis nebegertų. Tuomet nuo alkoholio neišgytų tiktai tie, dėl kurių nėra kam verkti ir maldauti.
Bet šeimos palaikymas, be abejo, yra labai svarbus. Ant kairės rankos piršto jis nešioja sutuoktuvių žiedą, o ant dešinės – žiedą, užmautą vestuvių 20 metų jubiliejaus proga. Daugiau apie šeimą V.Misevičius neatviravo, nes gerbia šeimos norą likti šešėlyje.
Tai jam esą suprantama, nes iš anų laikų ne tiek daug šviesių dalykų galima prisiminti.
„Iš senų laikų likę du bičiuliai taip pat norėjo, kad kitaip gyvenčiau. Bet aš tuomet to negalėjau. Ilgai pats nesupratau, kad nebevaldau savo gyvenimo. Tą pačią dieną planuodavau vienaip, o pasielgdavau – kitaip“, – prisipažino V.Misevičius.
Net pažadą vaikams praleisti su jais pusdienį ne visada išpildydavo. Vėl nugalėdavo alkoholis.
Dabar vaikai suaugę, laimingai kuriantys savo likimus ir viską žinantys apie tėvo praeitį.
Po mėnesio – vėl pragaras
„Kai bloga fiziškai – dejuoji, kad nebegersi, jei tik šį kartą dar išsikapstysi. Bet kai nuslopsta skausmas, užplūsta sąžinės graužatis, ateina moralinės pagirios. Kali save prie kryžiaus už tai, ko nepadarei, nors privalėjai, ir už tai, ką padarei, nors neturėjai teisės“, – kalbėjo V.Misevičius.
Sąžinės sąskaita – neišvengiama, tuomet be alkoholio iškentėdavo dvi savaites, mėnesį... Po to vėl pakeldavo stikliuką.
Po pirmų gurkšnių pragaras prasiverdavo iš naujo ir tvoksdavo dar juodesniu baisumu.
V.Misevičiui yra tekę nubusti nežinomoje vietoje, neaišku kaip atsidurti kitame mieste, kitame laike.
Tuo metu dirbęs santechniku, šaltkalviu panevėžietis praleisdavo ir darbą arba nueidavo į darbovietę, bet elgdavosi taip, kad geriau jau būtų neatėjęs.
Praeities klaidų neatsisakytų
V.Misevičius išgėręs išgyvendavo visus įmanomus jausmus – nuo euforijos iki agresijos priepuolių.
Jis prisipažino, kad yra pakėlęs ranką prieš kitą žmogų. Laimei, nieko nesužalojo tiek, kad tektų kreiptis į medikus. Bet nesigina, kad yra sužeidęs ir emociškai, ir fiziškai.
„Nebuvau doriausias pasaulyje žmogus ir dabar nesu iš krištolo. Mano gyvenimas nebuvo idealiausias, savo laiku buvau netgi teistas. Buvau kaltas prieš įstatymą, nors neaišku, kas prieš Dievą bus teisesnis – tas, kuris iš savo varpinės smerkia už save menkesnį, ar tiesiog mylintis pasaulį su visais nedorėliais?“ – svarstė pašnekovas.
Jis sakė, kad su klystančiu ir abejojančiu žmogumi jaučiasi saugiau nei su vadinamuoju doruoliu. Nes kaip tik nuoširdžioje abejonėje, jo manymu, daugiau Dievo negu neva neginčijamoje dogmoje.
V.Misevičius ne kartą yra susimąstęs, kad jeigu ne šis nuopuolių ir kilimų laikas, galbūt jis būtų likęs dideliu išpuikėliu ir įsivaizduotų žinantis, kaip gyventi, kas yra dora ir teisinga, o kas – ne.
„Be laikotarpio, kai gėriau, nebūtų ir šios dienos. Nenorėčiau to dar sykį pakartoti, bet, atsisakydamas savo praeities, turėčiau atsisakyti ir dabarties. O dabartis – šviesiausias mano gyvenimo periodas“, – kalbėjo V.Misevičius.
Džiaugėsi blaivia diena
Matydamas, kad savo jėgomis alkoholizmo nenugalės, V.Misevičius ieškojo kelių ir būdų, kaip su medikų pagalba pakeisti gyvenimą.
„Medicina turi metodų ir būdų paveikti žmogų vadinamąja baimės terapija. Ir pats buvau, kaip sakoma, užsisiuvęs gerklę“, – kalbėjo panevėžietis.
Tuomet jis visą pusmetį džiaugėsi kiekviena blaivia diena, nes alkoholikui ir tiek negerti – didelis laimėjimas.
Bet priklausomybė alkoholiui dažnai stipresnė už pačią mirtį – V.Misevičius vėl grįžo į ankstesnį gyvenimą.
Alkoholizmo įveikti nepadeda ir bandymas ieškotis naujų draugų, kito darbo, miesto. Tai – klaidingas kelias, nes svetur išvykus savaime nepasikeis nei baimės, nei dorybės.
Išėjo pieno ir negrįžo
„Visas mano gyvenimas – kryželių, ties kuriais pasižadu nebegerti, dėliojimas. Tai tęsėsi daug metų ir daugybę kartų. Ėmiau darytis panašus į zombį, kai niekas nebedžiugina, bet niekas nebegali ir įžeisti ar įskaudinti. Tašką padėjau tik peržengęs ribą“, – kalbėjo V.Misevičius.
Riba jis vadina atvejį, kai namuose vaikams nebuvo maisto, net litro pieno. Išėjęs uždirbti šeimai ir pardavęs savo prekes, užsuko išgerti vienintelio „nekalto“ alaus bokalo, bet namo sugrįžo tik po dviejų dienų. Tuomet suprato, kad toliau taip gyventi negalima.
Tiksliai atsakyti, kodėl būtent šis kartas buvo lemiamas, V.Misevičius negali net pats sau. Gal jau pakankamai buvo iškentėta, sau priekaištauta ir žadėta.
„Bet jeigu tikėsi, ieškosi kelio, tikrai jį rasi“, – tvirtino V.Misevičius, nes tai jis ir įrodė savo pavyzdžiu.
Pirmiausia reikėjo susirasti darbą, bet buvo nebaigęs mokslų, nemokėjo užsienio kalbos, o apie kompiuterį nieko neišmanė.
Teko pradėti nuo balto lapo – valė langus, plovė grindis, nešė šiukšles.
Būdamas beveik 34 metų, įstojo į Panevėžio kolegiją studijuoti
socialinio darbo. Vilniaus edukologijos universitete baigė magistrantūrą. Dirbo su jaunimu, vienu metu buvo „Apskritojo stalo“ pirmininku, įsteigė asociaciją, rašė ir įgyvendino socialinius projektus. Beveik prieš 9 metus laimėjo konkursą ir tapo Socialinių paslaugų centro direktoriumi.
Priešinosi, bet vis tiek kartojo tėvų kelią
Vienas pačių svarbiausių dalykų V.Misevičiaus blaiviame gyvenime buvo nugalėti vaikystės skaudulius.
Vaikystėje jis nesijautė nei laimingas, nei saugus. Artimiausi žmonės dėl savo pačių paklydimų ir bėdų neapgaubė jo dėmesiu ir meile.
V.Misevičiui teko mokytis internate, patirti nepriteklius ir nepasitikėjimą savimi bei žmonėmis.
Atviriau apie savo tėvus jis nenori pasakoti. Tepasakė tiek, kad tėvas žuvo dar jo kūdikystėje, o mamą pasiglemžė ta pati liga.
Skaudulius, jau pačiam gyvenant blaiviai, vis dėlto palengvino nuoširdus pokalbis su motina ir abipusė atgaila bei atleidimas.
„Nenorėjau tokio gyvenimo, kokį mačiau vaikystėje. Svajojau, kad būsiu geras tėvas, patikimas bičiulis, geras bendradarbis, bet iš dalies kartojau tą patį kelią“, – kalbėjo V.Misevičius.
Kad atsikratytų nuoskaudų, reikėjo pačiam mokytis atleisti, susitaikyti, galop – nebemeluoti sau. Tuomet jis net neįsivaizdavo, koks bauginantis bus savęs pažinimas.
„Negaliu sakyti, kad ir dabar turiu mygtuką ir įjungiu tas emocijas, jausmus, kuriuos norėčiau išgyventi. Mintys ateina nepriklausomai nuo mano norų“, – prisipažino V.Misevičius.
Užplūdus nerimui ar liūdesiui, jis kartais meldžiasi. Kartais ieško urvo. Kartais tiesiog tūno.
Sunkiausi – pirmi 40 metų
V.Misevičius prisipažino norintis būti viduje ramus, o veiksmais – veiklus. Bet kartais veidas esantis ramus, o siela kunkuliuoja.
Kartą jis paklausė kunigo patarimo, ką daryti, kad mintys, jausmai ir darbai sutaptų.
Bet dvasininkas atsakęs, kad jis nori labai daug.
Kūnui tobulinti yra sporto salės, protas mankštinamas kryžiažodžiais, o dvasią raminanti tik malda ir Dievas.
„Nevadinu savęs perdėm religingu, bet nustojau gerti tik iš Dievo malonės“, – sakė V.Misevičius.
Deja, daug alkoholikų verčiau kaltina visus kitus ir susiklosčiusias aplinkybes, bet maldos prasmės nebenori arba nebesugeba įžvelgti.
V.Misevičius ir dabar nevaidina tobulo, nešaukia nepakenčiantis melo, išdavysčių, neteisybės.
„Pakenčiu ir melą, ir neteisybę. Ir pats kartais pameluoju, pažeidžiu kelių eismo taisykles. O kuris iš mūsų šventas?“ – kalbėjo jis.
Paklaustas, kuris laikotarpis metus gerti pats sunkiausias, V.Misevičius nusijuokė: „Iš pradžių jauti euforiją: aš tai galiu. O iš tiesų sunkiausi pirmi 40 metų, po to pripranti.“
Nepatarinėja, kaip elgtis
Dėl vyro gyvenimo būdo kentėjo ne vien jo artimieji – šioji šmėkla apkartina kone kiekvienos šeimos gyvenimą. Į stikliuką įjunka tėvai, vyrai, žmonos, broliai, svainiai, bet jų šeimų nariai visaip dangsto savo gėdą, meluoja, išsisukinėja.
„Įsivaizduokime prie lango rymančią žmoną arba vyrą, laukiantį sutuoktinio. Ar jis grįš, koks grįš – girtas ar negirtas, piktas ar nepiktas, primuštas ar neprimuštas, kaip elgsis – kabinėsis ar nesikabinės, o gal smurtaus kaip ir aną kartą“, – kalbėjo V.Misevičius.
Jam gerai suprantamas žmonų nerimas, ar bus už ką sumokėti mokesčius, ar turės ką duoti vaikams valgyti. Bet sakė nesantis specialistas ir negalintis patarti, kaip elgtis – skirtis ar kentėti.
Vieną skyrybos gal netgi paskatins kitu žvilgsniu įvertinti savo gyvenimą, o kitą galbūt galutinai nugramzdins į liūną. Tad kas pasakytų, kaip geriau?
Vis dėlto V.Misevičius mano, kad ir artimajam negalima peržengti ribos, – jei vyras parkrito ant grindų, gal neverta tempti jo į lovą ir nuplauti kojas. Tegul nusiplauna pats. Gal užtektų jį antklode užkloti, kad nesušaltų, o kelnes rytą lai išsiskalbia pats.
Suserga norėdami padėti
V.Misevičius žino, kad dėl vieno alkoholiko vidutiniškai kenčia 7 artimieji, o savo gyvenimą jam aukojantieji taip pat suserga. Yra tokia diagnozė „ko-alkoholizmas“, nusakanti alkoholiko artimojo veiksmus, mąstyseną.
Alkoholikai – puikūs manipuliatoriai. Jie apkaltins bet ką – motiną, Rusiją, ekonomiką, kad tik permestų atsakomybę nuo savęs. TU kaltas, TU nepadarei, jei TU būtum...
„Ir artimieji pasiduoda, stengiasi kitą sykį kitaip įkalbinėti, maldauti kitais žodžiais, kitaip elgtis, tikėdamiesi, kad tai galop padės, nors nepadėjo jau 36 kartus“, – kalbėjo V.Misevičius.
Tikėti alkoholiko pažadais, ieškoti jo paslėpto butelio ir pilti alkoholį į kriauklę, bandyti jam įtikti, barti, verkti – visa tai ir rodo, kad artimasis taip pat serga, kad jam pačiam reikia pagalbos. Jie pamiršta, jog neigimas yra vienas iš alkoholizmo simptomų, o alkoholikas sugalvos bet ką, kad tik nukreiptų dėmesį.
Baisiausia – kai nei alkoholikui, nei jo artimajam nebeskauda kūnas, nebekraujuoja siela.
V.Misevičius pasakojo matęs tai iliustruojantį vaizdelį: vyras tempia tarsi skudurą savo moterį žeme, o ši nei priešinasi, nei dejuoja.
„Tai išskirtinis atvejis. Daugelyje priklausomybę išgyvenančių šeimų verda nuolatinė kova už būvį, už įtaką, už pinigus. Tik nugalėtojo šioje kovoje nebūna ir negali būti“, – kalbėjo V.Misevičius.
Jis tikino, kad yra efektyviai veikiančių programų ir alkoholikams, ir jų artimiesiems gydyti. Kas jų ieškos, tas būtinai suras.
