Dailų kūną demonstruojantis vilnietis – apie išgyventą pragarą

Dabar jis – raumeningas ir pasitikintis savimi, planuoja bendrą ateitį su žavinga panele, kurią vadina ir savo geriausia drauge, ir mylimąja. Bet kažkada jo gyvenimas priminė siaubo filmą. „Mano ir dar trijų brolių (vienas jaunesnis, kiti du vyresni – aut.past) vaikystė tiek finansiniu, tiek psichologiniu atžvilgiu buvo labai sunki. Patyriau daugiau nei kiti mano amžiaus žmonės. Nuo pat vaikystės namuose mačiau smurtaujantį tėvą. Jis nuolat mušė mamą, o mes, broliai, nieko negalėjom padaryti“, – atvirai ėmė pasakoti Edvinas.

Jis tvirtino, kad mamą mušantis tėvas visada turėjo stiprų užnugarį. „Jis visą gyvenimą dirbo pareigūnu, turėjo daugybę pažįstamų policijoje, todėl niekas į iškvietimus nereagavo. O ką jau kalbėti apie tai, kad tėvas buvęs sportininkas – mes nebūtume sugebėję prieš jį apsiginti. Bet galiausiai užaugome. Ir kai davėm atgal, daugiau jis prieš šeimą nebesmurtavo. Tiesa, tada prasidėjo kitas etapas – jis ėmė mus terorizuoti teisiškai ir vieną dieną pareiškė norą atsiimti butą, kurį buvo visiškai suniokojęs ir bandė susprogdinti“, – dėstė Edvinas.

Vaikinas pasakojo gerai prisimenąs vieną dieną, kai pakriko tėvo psichinė sveikata. „Visą gyvenimą jis pradirbo kalėjime su kaliniais. Tai buvo sunkus psichologinis darbas. Jo atsipalaidavimas su alumi virto priklausomybe. Mama buvo tapusi bokso kriauše, mus lupdavo dėl blogų pažymių, o vėliau ir dėl to, kad mes tiesiog verkdavom. Kartą jis pasakė mamai, kad kai ši grįš iš darbo, jis ją užmuš. Visi slėpėmės gretimame daugiabutyje pas kaimynę, o tėvas užsibarikadavo namuose. Ten jis vidury kambario buvo susikūręs laužą, atsuko dujas ir grasino susprogdinti visą namą. Atvyko „Aras“ pareigūnai. Jie sakė, kad jei ne įskeltas virtuvės langas, viskas būtų sprogę akimirksniu. Tai buvo viršūnė“, – neslėpė jaunuolis.

Po šio įvykio tėvas dvejiems metams buvo uždarytas į psichiatrijos ligoninę. „Mūsų mama labai geros širdies. Net tada, kai jis šitaip su mumis pasielgė, ji negalėjo jo išsižadėti. Nors buvo teisiškai išsiskyrusi, ji vis tiek jį nuolat lankė ligoninėje, veždavome jam pavalgyti. Po dvejų metų, praleistų psichiatrinėje, mes leidome jam kartu švęsti šeimos šventes, priėmėme jį į savo būrį, bet jam to buvo maža“, – mįslingai šyptelėjo pašnekovas.

Edvinas sakė, kad kartą per vieną iš šeimos švenčių tėvas įteikė šaukimą į teismą. „Jis mus padavė į teismą ir ketino prisiteisti pusę buto. Ironiška, jis nori buto, kurį pats bandė susprogdinti, kuriame girtavo, kūrė laužą ir ketino paversti landyne. Jo sprendimas eiti teismo keliu mums visiems buvo šokas. Šiuo metu vyksta ikiteisminiai procesai – mes visi su broliais liudijome ir dabar ketiname eiti iki galo. Mūsų tėvui nerūpime nei mes, keturi jo vaikai, nei buvusi žmona. Jam svarbiausia – kitos moterys. Jis nuolat laiką leidžia pažinčių portaluose, susirašinėja su moterimis pagal skelbimus. Toks jo gyvenimas dabar“, – sakė vaikinas.

Edvinas atviras – sudėtinga ne tik gyvenimo linija, susijusi su šeima, bet ir tas laikotarpis, kuomet kiekvieną dieną tekdavo išgyventi patyčias mokykloje. „Nuo pat pirmos klasės išsiskirdavau iš kitų – buvau labai mažas. Mokyklą pradėjau lankyti šešerių, visada jaučiau diskomfortą, kad pagal ūgį esu paskutinis. Pamenu patyčias net dėl batų dydžio – visų būdavo 40, o mano 36-37 dydis. Visi juokėsi, kad buvau lieknas ir žemas. 10-oje klasėje mano ūgis tebuvo 165 centimetrai. Jei ne mano geriausias draugas, kuris buvo aukštas ir stambus, mokykloje būčiau dar ir lupti gavęs. Nuo pat pirmos klasės mane pravardžiuodavo, o aš tik juokiausi, nes nemokėjau kitaip reaguoti“, – atviravo jis.

Kai bendraklasiai demonstruodavo vyriškumą, kilnodavo svarelius, Edvinas vis rasdavo pretekstą to nedaryti. „Net kūno kultūros mokytojas nepraleisdavo progos pasišaipyti, tačiau aš tik juokdavausi. Visą gyvenimą žinojau, kad pasikeisiu ir įrodysiu kitiems, kad galiu daugiau. Tikėjau, kad būsiu sportiškas ir pasieksiu daugiau, nei kiti galvoja. Buvo atvejų, kai man net mokytojai sakė, jog nebaigsiu mokyklos, tačiau viskas buvo priešingai“, – šypsojosi Edvinas.

Jis atviravo, kad po mokyklos baigimo viskas apsivertė aukštyn kojomis. „Įstojau į informacinių technologijų specialybę, tačiau ji manęs netraukė. Atsitiktinai kolegijoje pamačiau jauną sportišką vyruką ir akimirksniu supratau, kad tai – mano kelias. Tą pačią dieną parašiau prašymą išeiti iš kolegijos ir dar tą patį vakarą aš jau buvau sporto salėje. Būtent tada ir nusprendžiau pasukti sporto keliu. Tiesa, netekau daugybės draugų, nes man tapo nebeįdomūs vakarėliai, aš nenorėjau gerti, linksmintis. Dėl tų praradimų nelabai sielojausi – argi draugai yra tie, kurių netenkama“, – svarstė sportininkas.

Pirmieji kartai sporto salėje glumino vaikiną. „Mačiau, kad nėra jokių rezultatų, todėl ėmiau skaityti literatūrą. Daugumai atrodo, kad sportuoti reikia kiaurą parą, tačiau tai netiesa. Aš sportuoju tris kartus per savaitę po valandą. Svarbiausia yra ne sportas, bet sveika ir subalansuota mityba. Kiekvieną dieną valgau košę, vartoju tik sveiką maistą“, – aiškino vaikinas.

Edvinas atviras – sportu jam pavyko paaugti net dešimčia centimetrų. „Sportas visiškai pakeičia asmenybę, motyvuoja. Niekada neturėjau trenerio, kuris padėtų sportuoti. Pats viskuo domėjausi, skaičiau knygas. Į sporto salę važinėdavau net tada, kai būdavo didžiulis šaltis ar penktadienio vakarais, kai kiti šėldavo vakarėliuose.

Pamenu, turėjau draugą kieme, kuris vis prikaišiodavo man dėl žemo ūgio. Pasidomėjau, kad pasiekti norimo ūgio galima kabant ant skersinio. Nuo tos dienos kiekvieną dieną stadione po 10 minučių kabėjau ant skersinio, o prieš miegą ant durų pakabindavau marškinėlius, kad nepjautų rankų, ir toliau kabėdavau. Pertraukos nedariau visus metus. Mintyse galvojau, kad jei toks kabojimas nepridės ūgio, tai bent nugara bus sveikesnė. Po metų susitikau su kiemo draugu, kuris iš manęs tyčiojosi. Jis manęs nepažino. Ėmė klausinėti, gal gėriau augimo hormonus, tačiau aš net nežinojau, ką tai reiškia. Tik dėl sporto paaugau daugiau nei 10 centimetrų, ir dabar mano ūgis 180 centimetrų“, – džiaugėsi Edvinas.

Daug permainų gyvenime patyręs jaunuolis šiuo metu Lietuvos edukologijos universitete siekia gauti trenerio licenziją. „Vasarą baigiau marketingo vadybą. Turiu tikslų susieti sportą su marketingu. Aš visada norėjau parodyti, kad galima sportuoti natūraliais būdais. Kiti naudoja anabolinius steroidus. Juos vartojant galima jaustis nesustabdomu žvėrimi, nejusti raumenų skausmo, tačiau viskas turi pabaigą – nustojus juos vartoti puoli į depresiją, o raumenys ima akivaizdžiai mažėti. Daug domėjausi, tačiau šis būdas – ne man“, – su pasididžiavimu sakė pašnekovas.

E.Šapovalovas socialiniame tinkle turi daugiau nei 4500 sekėjų. „Daugelis mane seka dėl sporto, tačiau abejingi nelieka ir mano socialiniam aktyvumui – man svarbūs kitų likimai, esu linkęs padėti silpnesniems. Pažiūrėjus į daugiausiai Lietuvoje sekėjų turinčias personas, norisi šypsotis – didžiąją dalį užima tie, kurie tyčiojasi iš kitų. Aš žinau, kad jei irgi taip daryčiau, turėčiau dar daugiau sekėjų, bet man tai neįdomu. Paradoksalu – Lietuvoje įdomūs yra tie, kurie arba turi didelę krūtinę, arba juokiasi iš kitų“, – šypsojosi vaikinas ir pridūrė galintis šnekėti įvairiomis temomis ir nebijantis išsakyti savo nuomonės.

Paradoksalu – dabar Edvino patarimų klausinėja net tie, kurie kažkada iš jo tyčiojasi. „Aš nemoku kerštauti ir nenoriu to daryti. Atrašau kiekvienam, kuris klausia patarimo. Tegul darbai už mane kalba. Tikiu, kad gyvenime viskas grįžta bumerangu, tačiau aš elgiuosi žmoniškai. Aš žinau, kad mane stebi ir man maloniausia jiems parodyti, kad aš galiu, nors visi sakė, kad man nepavyks. Nenoriu niekam aiškintis, aš geriau tyliai ir ramiai dirbsiu ir sieksiu užsibrėžtų tikslų“, – sakė jis.