Apie artėjantį jubiliejų Rosita pradėjo galvoti tada, kai jai sukako 49 metai: „Linksmai pamaniau – na, štai, tiktai metai liko iki pilnametystės.“
Atlikėja valiūkiškai ranka krestelėjo savo šviesias garbanas ir patikino, kad didžiuojasi sukauptų metų svoriu.
„Mano amžius man prideda sodrumo. Gal ir padaugės raukšlių, bet man tai nesukelia streso. Man daug svarbiau atlikti 50 metų gyvenimo knygos analizę, pasidžiaugti gražiais gyvenimo etapais, ramiai priimti tai, kas kažkada buvo nepakeliamai skausminga.
Nepaisant daugybės išgyvenimų, mano likimas iš tiesų yra puikus. Turiu darbą, draugų, pagaliau jaučiuosi saugi ir gaubiama meilės“, – sakė dainininkė, savo 50-metį lapkričio 3 dieną paminėjusi su giminėmis ir artimiausiais draugais.
– Ar labiau gailitės, kad kažko laiku nepadarėte, ar kad persistengėte?
– Jei galėčiau grįžti į praeitį, norėčiau būti principingesnė ir neleisti, kad aplinkiniai tvarkytų mano gyvenimą.
Kalbu apie profesinę kryptį, išvaizdą, dainavimo stilių. Visada buvo žmonių, kurie mane pašiepdavo ar net įžeisdavo. Ir neretai taip elgdavosi tyčia, pasimėgaudami.
– Ar pavyko širdyje užsiauginti šarvus ir atsiriboti nuo negeranoriškų aplinkinių?
– Tam, kad užsidėčiau šarvus ir apsisaugočiau nuo žalingų emocijų, reikėjo labiau subręsti, imti mąstyti racionaliai.
Pradėjau savęs klausti, kodėl bendrauju su žmogumi, jeigu jis sukelia daug skausmo, kodėl vėl trenkiuosi į tą pačią sieną, laukdama naudingo rezultato. Kol išmokau derinti emocionalų ir racionalų pasaulius, praėjo nemažai laiko. Tuomet pasidarė lengviau gyventi.
– Kaip bendraujate su savo dukterimis?
– Šeimoje mes bendraujame be kaukių.
– Tarp jūsų dukterų yra septyniolikos metų skirtumas.
Pirmagimės susilaukėte pati būdama vos septyniolikos. Kurią dukterį buvo sudėtingiau auginti?
– Be abejonės, pirmagimę. Nors pati buvau dar vaikas, privalėjau greitai suaugti. Mano mama, kol buvo gyva, daug padėjo. Be jos, ko gero, nebūčiau tiek ištvėrusi.
Po dukters gimimo atrodė, kad pasaulis ir laikas amžinai sustojo. Aš tik girdėjau vaiko verksmą ir žinojau, kad jam reikia valgyti. Jaučiausi vieniša, nuskriausta, nors viduje kirbėjo mano ambicijos, kad tikrai galiu būti ko nors verta.
Prieš pradėdama dainuoti, vienus metus viename institute iš kabineto į kabinetą nešiojau išspausdintus popierius. Paskui atsidūriau „Lietuvos“ viešbutyje, naktiniame bare. Ten dainavau trejus ar ketverius metus. Širdyje nebuvau naktinių klubų plaštakė, tačiau turėjau kūdikį, dėl kurio gerovės reikėjo daug ką savyje pakeisti.
– Dainuoti jums sekėsi – 1987 metais tapote festivalio „Vilniaus bokštai“ laureate, 1990 metais Jūrmalos festivalyje iškovojote pirmąją vietą. Netrukus iš žinomų pramogų verslo prodiuserių sulaukėte pasiūlymų daryti muzikinę karjerą Maskvoje. Tačiau tuo nepasinaudojote.
– Kai pagalvoju apie tą laiką, apie galbūt prarastas perspektyvas, pasidaro truputį liūdna. Galėjau nekreipti dėmesio į vėžiu sergančią mamą ir išvykti iš Lietuvos.
Tačiau mano jautrioji pusė nusvėrė, ir aš pasirinkau būti šalia mamos.
Tada jos sveikata man buvo brangesnė už muziką. Kai mama susirgo ir aš praradau sveikatą, atsiguliau į ligoninę. Mama gulėjo viename aukšte, aš kitame – nervų skyriuje. Su chalatu ateidavau jos lankyti. Sunku buvo paleisti mamą iš šio pasaulio, susitaikyti su gydytojų pasakyta diagnoze ir prisipažinti sau, kad niekuo negali padėti.
Su mama mane siejo labai stiprus ryšys. Abi buvome emocingos, temperamentingos, bendravimo paletė liejosi nuo meilės iki neapykantos. Tačiau ji visada man buvo brangiausias žmogus.
– Dėl ko dažniausiai su mama pykdavotės?
– Ji manydavo, kad pasirinkdavau netinkamus vyrus. Ir būdavo teisi. Bet tik dabar tai suprantu. Ne dėl to, kad tie vyrai buvo blogi ar neverti manęs, tačiau jie netiko šeimos gyvenimui, kurio aš taip troškau.
Mama galėdavo bet ką padaryti, kad tik tuos vyrus nuo manęs nuvytų. Ir dažnai jai tai pavykdavo. Dėl to kildavo visokių kivirčų.
– Kas jums padėjo atsitiesti po mamos mirties?
– Mamai tebuvo 55-eri, kai ji mirė. Aš tuo metu buvau 27-erių. Atsitiesti privalėjau dėl dukters. Turbūt iš savo mamos paveldėjau stiprius motinystės instinktus. Ir tikrai ne muzika man gyvenime yra svarbiausia.
Aš dainuoju dėl to, kad sudaryčiau palankias gyvenimo sąlygas savo vaikams.
Rūpinimasis dukterimis man daug kartų padėjo nuvyti skaudžias mintis ir eiti į priekį.
Po mamos mirties aš daug laiko praleidau be muzikos – kurį laiką buvo sušlubavęs pasitikėjimas savo jėgomis.
Vėliau man padėjo sutikti žmonės, kurie įpūtė teigiamų emocijų vėjų. Metus dainavau klubuose Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
Labai aiškiai supratau, kad mamai iškeliavus anapilin aš tarsi užėmiau jos vietą – tapau atsakinga už save ir už aplinkinius. Tapau tokia motina, kuri viską gyvenime daro tik savo jėgomis.
– Tuo nelengvu gyvenimo periodu likimas jus suvedė ir su pirmuoju sutuoktiniu dainininku Česlovu Gabaliu?
– Česlovas man daug davė. Jis įsidukrino Agnetą, suteikė pavardę ir savo buvimu atstojo jai tėtį. Iki šiol Agneta Česlovą vadina tėčiu.
Jis ištraukė mane iš liūdesio pinklių, jo dėka prisiminiau, kad esu moteris, ne vien tik skausmo ir vienišumo paženklinta mama. Atsirado vyras, kuris mane pamilo, o aš pamilau jį.
– Bet po kurio laiko santykių pamatai sugriuvo. Tikriausiai jūsų mama pasakytų: „Vyras vėl pasirodė esąs netinkamas šeiminiam gyvenimui.“
– Yra moterų, kurios užsimerkusios trisdešimt metų gyvena tarp kūjo ir priekalo, tačiau ar tai galima pavadinti šeimos darna. Aš ne iš tokių, kurios nuolankiai susitaiko su lemties bausmėmis.
Agneta niekada nepriekaištavo ir, manau, nekentėjo dėl mūsų su Česlovu skyrybų.
Ji niekada nestokojo artimųjų meilės. Su Česlovu visada bendravo, kiek norėjo.
– Su antruoju sutuoktiniu, buvusiu baleto šokėju ir dukters Patricijos tėvu Ramūnu Getmontu gyvenimas irgi nebuvo harmoningas, ramus.
– Bet ir šie santykiai man atnešė daug vertingo. Patricijos gimimas – neįkainojamas turtas visam gyvenimui.
Tačiau, žinoma, dabar esu kitokia ir sąmoningai tokių vyrų daugiau neprisileidžiu.
***
Atviro interviu tęsinį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede gyvenimo būdas.
