„Mama mirs visiškai sveika“, – nejuokavo senolę prižiūrinti 78-erių dukra Ona Pikelienė. Kartą moteris net greitąją kvietė, kad medikai rastų kokią ligą ir išrašytų vaistų. Bet jie tik pagūžčiojo pečiais – nėra net ko rašyti.
Citramonas, analginas, kamparas – vieninteliai vaistai, kurių reikia. Moters sveikatos kortelė – visiškai tuščia.
Senolė kartais pasiskundžia, kad skauda kojas ar galvą. „Bet kam gi tokio amžiaus ko nors neskauda?“ – nesistebėjo dukra.
Maistą gamino pati, mėgo politikų debatus
Senolė visą gyvenimą mėgo kaimišką maistą – šoninę, bulves, kopūstus. „Iki pat šiol valgo stipriai. Visą gyvenimą pati darydavo valgyt, nieko nepirkdavo“, – sakė O.Pikelienė.
Jubiliatė pripažino, kad mėgsta kiaušinius – juos lengviau valgyti nei sriubą. „Iškeptas kiaušinis – širdis geresnė, tvirtesnė“, – tikino senolė.
Moteris nerūkė ir negėrė, tik šventes pažymėdavo su šiek tiek alkoholio.
Tapusi pensininke nepraleisdavo nė vienos žinių laidos. „Domėjosi tik politika – gerai pažinojo amžiną atilsį Brazauską, ir Butkevičių. Visus valdininkus žinojo, mėgdavo jų debatus“, – pasakojo dukra.
Kur stūmė, ten ėjo
Jubiliatė gimė Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, 1915 metais Telšių rajone.
S.Bertašienės motina mirė, kai ji buvo trejų. Motiną pakirto „gumbas“. „Ar ten vėžys buvo ar kitas auglys – niekas nežino, daktarų tais laikais nebuvo“, – sakė O.Pikelienė.
Tėvas vedė antrą kartą. „Prie pamotės buvau, tarnavau, dirbau visokius darbus. Buvo sunku“, – prisiminė senolė.
Šimtametė nuo mažens prižiūrėjo ūkininkų vaikus, ravėjo daržus. „Kur stūmė, ten ėjo. Paskui ūkininkavo – bulvės, gyvuliai, sėjo, pjovė, ravėjo. Austi mokėjo, verpė“, – apie motiną pasakojo dukra.
Ištekėjusi gyveno Maudžioruose, Telšių rajone. Sulaukė keturių dukrų ir sūnaus. Berniukas 8 mėnesių mirė.
Šeimoje daugiau šimtamečių nėra. S.Bertašienės seserys, pusbroliai – visi jau mirę.
Laidotuvėms ėmė ruoštis prieš 50 metų
Dar S.Bertašienei nesukako penkiasdešimt, kai moteris iš rudo moksleiviškos uniformos audinio laidotuvėms pasisiuvo suknelę – kad vaikams nereikėtų jos apdarais po mirties rūpintis.
Bėgant metams dukros ėmė įtikinėti mamą, kad suknia paseno, reikės naujos, tačiau mama jų neklausė, sakydavo: „Spirsiu, jei jos neapvilksit.“
Bet metams bėgant ginčo dėl suknios nebeliko – dukrų argumentai laimėjo.
Klaipėdietė paminėjo ir dar vieną pomirtinį motinos norą – kad jos kūnas nebūtų sudegintas. „Jau geriau mane cielą palaidokit“, – prašė S.Bertašienė.
Svajoja išeiti pasivaikščioti
Vienas dalykas dar nudžiugintų jubiliatę ir šiame pasaulyje. Tai – vaikštyklė, kad galėtų į lauką išeiti. Savivaldybės darbuotojai ketino ją padovanoti.
Du kartus senolė viena buvo išėjusi iš namų. „Vaikeli, man rodė galvoje, kad reikia bėgti. O kur – nežinau“, – vėliau paaiškino dukrai.
Šeimai teko pakeisti spynas, kad iš vidaus neatsirakintų.
O.Pikelienė pripažino, kad šimto metų sulaukti nenorėtų. Užtektų gyventi tol, kol galės pati savimi pasirūpinti.
