Kūdikio gimimas ne tik pratęsė giminę, bet ir ją dar stipriau suvienijo. Nėra dienos, kad mažąja Barbora nepasidomėtų jos seneliai, teta, dėdė ar kiti artimieji.
Giminaičiai jaunai šeimai neretai padeda prižiūrėti jų atžalą. O seneliai tiesiog negali atsidžiaugti naująja šeimos nare – visi siūlosi aplankyti arba kviečiasi į svečius.
Lapkritį I.Puzaraitė-Žvagulienė su Barbora mėgausis ispaniška šiluma, nes jiedvi ruošiasi į kelionę pas mažylės močiutę, Ąžuolo motiną choreografę Regvitą Macdonald.
Ispanijoje gyvenanti pirmoji Ž.Žvagulio žmona į Lietuvą buvo atvykusi liepą, kai gimė Barbora. Dabar močiutė laukia atsakomojo vizito!
Gali būti, kad jos anūkė ateityje taps keliauninke, nes nuo mažens pratinama prie trumpesnių ar ilgesnių išvykų.
– Prieš keturis mėnesius gimus dukrai neužsidarėte tarp namų sienų. Su Barbora aplankėte įvairius renginius. Ar jai tai patinka? Nebijote peršalimo ligų?
Ineta: Kartu su Barboryte buvome tik dviejuose renginiuose. Nenoriu jos neštis visur, kur pati einu. Vienas renginys buvo skirtas vaikams, o į kitą teko keliauti drauge, nes Ąžuolas netikėtai susirgo ir negalėjo pasaugoti mažylės.
Peršalimo ligų nebijome, nes jeigu ne į renginius, tai nuolat keliaujame kitur – pas senelius, prosenelius, kurie išsibarstę po Lietuvą. Vieni gyvena Dzūkijoje, kiti – Žemaitijoje.
Manau, kad ligų sukėlėjai dažniau telkiasi tarp keturių namų sienų, ne lauke.
– Po gimdymo greitai atgavote dailias kūno formas. Kas padėjo ištirpdyti papildomus kilogramus?
Ineta: Nėštumo metu priaugau 13 kilogramų, tai nėra daug. Po gimdymo praėjus dviem dienoms jau svėriau 9 kilogramais mažiau, o po dviejų savaičių liko tik trys papildomi kilogramai.
Nežinau, kas pagelbėjo, kad figūra netruko susitvarkyti, – mityba ar daug ką lemia genai. Mano mama per visus tris nėštumus priaugdavo ne daugiau kaip po šešis kilogramus.
– Kaip pasikeitė judviejų santykiai gimus kūdikiui?
Ineta: Nepasikeitė – meilė tryško per kraštus iki mergytei gimstant, lygiai taip pat viskas ir dabar. Užtektinai dėmesio spėjame skirti ir vienas kitam.
Daugelis sako, kad pagimdžiusi moteris visa dėmesį skiria tik vaikui, o vyras lieka nuošalyje. Manau, mūsų šeimoje šios problemos nėra.
Ąžuolas: Nuovargio augindami vaiką nejuntame, nes Barborytė – labai gera. O mūsų santykiai iki jos gimimo ir dabar tokie pat.
Tik esu apimtas dar didesnės euforijos, nes turėjau vieną mylimą moterį, dabar turiu dvi. (Juokiasi.)
– Ar jau galite pasakyti, koks esate tėvas?
Ąžuolas: Koks esu tėvas, manau, aplinkiniai galėtų daugiau pasakyti. Ineta sako, kad esu geras. (Juokiasi.)
Vis dar dalijamės su ja pareigomis, bet kuris bus griežtesnis, kuris dažniau drausmins mergaitę, o pas kurį ji daugiau bėgs pasiguosti, tai dar neišspręsta.
– Kūdikis leidžia išsimiegoti naktimis?
Ineta: Barbora niekada neverkia naktį, nereikia jos nešioti ar kaip kitaip užimti, todėl neblogai pailsime abu.
Aš tik porą kartų naktį atsikeliu jos pamaitinti ir po to ramiai miegame.
– Kaip dalijatės vaiko priežiūra, buities rūpesčiais?
Ineta: Kai Ąžuolas grįžta vakare iš darbo, dažniausiai laiką leidžia su dukrele, o aš jau labiau užsiimu namų ruoša ar tiesiog poilsiauju. Ką darome kartu? Barborytę visada maudome dviese.
Ąžuolas: Buities reikalus per dieną puikiai sutvarko Ineta. Aš labiau vyriškus darbus atlieku: kai reikia, lemputę įsuku, šiukšles išnešu, nuperku maisto produktų.
Ineta: Ąžuolas pastaruoju metu labai daug dirba, nes po kelių savaičių Vilniaus senamiestyje kartu su broliu Ryčiu atidarys naują šampano ir austrių barą. Man tenka vyrą palepinti – leisti daugiau pailsėti namie.
Ąžuolas: Aišku, po darbo kuo greičiau skubu namo, nes noriu greičiau pamatyti mažylę.
– Įsikūrėte erdviuose namuose. Kas juose svarbiausia?
Ąžuolas: Gyvename name. Vietos pakanka. Tačiau dabar svarbu, kad yra kiemas. Mažylė daugiau laiko gali praleisti lauke.
– Ilgą laiką gyvenote Anglijoje, dirbote barmenu, bet žmonos ten neradote. Gal buvote nusiteikęs ieškoti tik lietuvės?
Ąžuolas: Viskam savas laikas – Anglijoje daug dirbau, negalvojau apie žmoną, vaikus. Važiuodamas gyventi į Lietuvą kaip tik pamąsčiau, kad gal jau reikėtų šeimos? Ir nepraėjus nė savaitei pamačiau Inetą. Nuo likimo juk nepabėgsi.
– Žmoną suradote tėvo darbovietėje.
Ąžuolas: Jis netgi buvo mūsų piršlys.
– Jūsų draugystė klostėsi gana greitai – susipažinote, po kiek laiko apsigyvenote kartu, sužinojote apie gimsiantį kūdikį, skubėjote įteisinti santuokos. Jei laikas grįžtų atgal, ar ką nors keistumėte? Ar nebuvo noro nukelti vestuves, kad galėtumėte pasipuošti nuotakos suknele?
Ineta: Nekeisčiau nieko. Gal kiek keistai skamba, bet mes viską taip ir planavome. Tam turėjome savų priežasčių.
Juk gyvenime niekas nevyksta šiaip sau. Todėl dabar esu labai laiminga ir žinau, kad viskas vyksta laiku. Net vestuvės su balta suknele taip pat suplanuotos ir jos įvyks netolimoje ateityje.
– Ar prašote savo tėvų pagalbos prižiūrėti dukrelę? Kokie jie seneliai?
Ineta: Tiek mano, tiek Ąžuolo šeima labai noriai lieka su mūsų lėlyte. Kaip minėjau, Barborytė labai gera, todėl dėl jos jokių problemų nekyla. Mano mama sako: „Galite ir savaitei anūkę palikti.“
Ir Žilvinas labai myli Barborą. Tai jo pirmoji anūkė.
Nežinau, ar Barbora jo meilę taip jaučia, bet vos tik jį pamato, visuomet šypsosi.
– Jūsų tėvai – dar jauni seneliai. Kaip jiems patinka šios pareigos?
Ąžuolas: Mano tėvas skraido kaip ant sparnų. Jis, sakyčiau, labiausiai skatino, kad susilauktume vaiko.
Tikrai daug apie tai mums kalbėjo. Labai laukė mergaitės. Na, štai ir išsipildė jo noras.
Mano mama turi keturis vaikus. Jei Dievas būtų davęs dešimt, ji būtų dar laimingesnė. Ji beprotiškai myli vaikus – savus, svetimus. Tad, manau, nereikia nė pasakoti, kaip ji myli Barborytę.
Ineta: Ąžuolo mama gyvena šalia Malagos – ten su Barbora skrisime porai savaičių. Juk ten ir orai šiltesni, ir jos pasiilgome, tuo labiau mažieji Ąžuolo sesutė ir broliukas turi susipažinti su dukterėčia.
Ąžuolas: Džiaugiuosi, kad mama turės daugiau laiko praleisti su anūke. Ir Inetai su Barbora bus gerai. Šilčiau, saulėta, tik labai jų pasiilgsiu.
– Ar jūsų sesuo, taip pat dainininkė, Irūna kartais pabūna aukle jūsų dukrytei?
Ineta: Kai tik turi progą, visada. Ji taip pat labai myli Barborą, kaip pati sako, iki išprotėjimo. Vos radusi minutę Irūna visada atvyksta aplankyti mūsų. O jeigu nebūna pas mus, tai vaikšto po parduotuves ir pildo Barboros garderobą. (Juokiasi.)
– Ar planuojate mažylės krikštynas? Tikriausiai Irūna taptų jos krikšto mama?
Ineta: Taip, planuojame, kai Barborai bus metukai, gal ateinančią vasarą. Irūna ir Rytis, Ąžuolo brolis, bus mažylės krikšto tėvai.
– Kada ketinate grįžti į darbą uošvio įmonėje ir į sceną dainuoti su „Studentėmis“?
Ineta: Manau, po metų. Uošviui, kiek reikės darbo reikalais, galiu padėti ir būdama namie, o „Studentės“ – čia jau kitas klausimas. Beveik visos jau esame ištekėjusios, mamos.
Reikia priprasti prie dabartinės situacijos ir naujų pareigų, o tada galėsime vėl galvoti apie sceną.
Tiesa, jau esu dalyvavusi keliuose filmavimuose kartu su kitomis grupės atlikėjomis. Neslėpsiu, scenos ilgiuosi.
– Kokie jūsų šeštadienio pusryčiai?
Ineta: Šeimyniški. Mes ne tik šeštadieniais, bet ir kiek galima dažniau stengiamės pusryčiauti kartu.
Norime ir dukrytei įskiepyti tradiciją, kad pusryčiauti ir vakarieniauti reikia prie vieno stalo kartu su šeima.
