Nori padėti vienišoms mamoms
Artėjant šv. Kalėdoms, Viktorija svajoja padėti kitiems. „Tai, ką aš noriu padaryti, neprilygs vardiniams dizainerių drabužiams, bet iš paprastų medžiagų tikrai galėčiau pasiūti karnavalinius drabužius vaikams, kurių mamos – sunkiai besiverčiančios. Tai galėtų būti nykštuko ar snaigės kostiumėliai. Tegul sudėtingomis sąlygomis gyvenantis vaikutis turės ir kuklų kostiumą, bet jis jį turės“, – sakė ji.
Vilnietė pasakojo, kad jau tris savaites neturi užsakymų siūti, darbo šiuo metu labai trūksta, tačiau laiką ji nori išnaudoti efektyviai ir padėti tiems, kam sunku labiau negu jai pačiai. „Kai aš viešai paprašiau darbo, sulaukiau daugybės žmonių palaikymo ir gražių žodžių. Reikia nepamiršti, kad gyvenime reikia ne tik imti, bet ir duoti. Negalima galvoti, kad gyvenimas pagerės per kelis mėnesius. Aš tiesiog noriu prisidėti prie stebuklo mažiems vaikams. Yra kelios mamos, kurios prisidėjo medžiagomis, todėl aš tikrai galėčiau siūti kostiumėlius. Kažkada savo sūnui iš paprasto skėčio sumeistravau apsiaustą, todėl tikrai turiu idėjų“, – šypsojosi Viktorija.
V.Gedminienė teigė, kad jos darbas nekainuotų. „Mano sukurti karnavaliniai kostiumai bus skirti sunkiai besiverčiančių šeimų vaikams, todėl jie bus nemokami. Norėčiau, kad prisijungtų dar viena siuvėja, kad galėtume sukurti kuo daugiau stebuklų vaikams“ – aiškino moteris.
Ji neslėpė turinti ir dar daugiau naujų planų. „Noriu padėti vienišoms mamoms. Joms labai sunku, jos dažnai vadinamos net paleistuvėmis, tačiau yra daugybė tokių, kurios, galbūt, neturi socialinių įgūdžių ir tiesiog nemoka tinkamai gyventi. Labai norėčiau sukurti tokią duomenų bazę, kurioje pagal miestus būtų galima suvesti informaciją, kam ir kokios pagalbos labiausiai trūksta. Yra daugybė organizacijų, kurios padeda tiems, kam reikia pagalbos, tačiau informacija nėra susisteminta.
Taip pat yra daug žmonių, kurie nori ir gali padėti, todėl žmonės galėtų registruotis ir teikti pagalbą – materialią, drabužiais, avalyne ar panašiai. Sulaukiau vienos moters žinutės, kuri pasisiūlė padėti kurti kompiuterinę platformą šiai bazei, tačiau aš, nemokėdama anglų kalbos, ištryniau tą žinutę ir dabar niekaip nebegaliu atrasti jos kontaktų“, – guodėsi moteris.
Išmoko pozityviai mąstyti
O kaip pasikeitė pačios Viktorijos gyvenimas, kai ji tapo viešu žmogumi? „Tas viešumas yra labai gerai. Mano socialiniame tinkle didėja draugų kiekis, atvažiavusios į namus klientės išvažiuoja draugėmis, o tikri draugai nepasitraukia – vadinasi, aš einu teisingu keliu. Kartais moteriai pakanka labai nedaug – pakeisti šukuoseną, šiek tiek pasigražinti. Pastaruoju metu gyvenimas mane apdovanojo labai brangiais, bet ne materialiais dalykais.
Aną dieną stotelėje prie manęs privažiavo automobilis, kuriame sėdėjo jauna mergina ir pasiūlė mane pavežti namo. Mes visą kelią kalbėjomės, apėmė jausmas, kad esame geros pažįstamos. Jau ir šiandien susiskambinom, ji buvo atvažiavusi į svečius. Turime daugybę planų į ateitį. Teisingai sakoma – neturėk šimto eurų, o turėk šimtą draugų“ – likimo dovanomis džiaugėsi vilnietė.
Ji tikino, kad pradėjus pozityviai mąstyti, ją pradėjo apdovanoti Dievas. „Jis tiesiog man siunčia žmones, su kuriais man gera ir malonu bendrauti. Aš kasdien matau besišypsančius savo vaikus, kurie manimi didžiuojasi, o man tai – didžiulis įvertinimas. Stengiuosi nematyti piktų žmonių, o tik gerus. Išmokau atsiriboti nuo žmonių, kurie skleidžia neigiamą emociją. Žmonės, kurie viešai menkina kitus, jie menkina tik patys save“, – sakė Viktorija.
V.Gedminienė įsitikinusi, kad padėti kitiems – būtina, nes niekada negali žinoti, kada pagalbos prireiks pačiai. „Niekada nepamiršiu, kaip dar kartu su vyru gyvendama, aš norėjau paaukoti vieno telemaratono metu, kuris buvo skirtas neišnešiotų naujagimių ligoninėms reikalingos technikos pirkimui ir tobulinimui. Kaip tik tuo metu aš laukiausi.
Paaukojome kelis litus, o kai pačiai dėl komplikuoto gimdymo reikėjo važiuoti iš vienos ligoninės į kitą, mane vežė greitosios pagalbos automobilis, pažymėtas tos akcijos, kurios metu aukojau, logotipu. Kaip aš džiaugiausi. Juk niekada nežinai, kada tau pačiam gali prireikti pagalbos, todėl labai svarbu mokėti užjausti, padėti kitiems“, – gerumu dalijosi pašnekovė.
