Soliniais koncertais anksčiau pavergdavusi tūkstančius klausytojų, dabar N.Dainienė atlieka tai, ką turėtų daryti slaugytoja, administratorė, valytoja. Be jos profesorius būtų kaip be rankų.
Kartais B.Dainiui tenka ir nusileisti, ir patylėti, bet savo žmonos jis nevadina aikštinga, o tik išmintinga.
– Nijolė yra prisipažinusi, kad buvo nelabai patenkinta, kai kartą į vieną televizijos laidą atsinešėte varpos implantą, parodėte žiūrovams, kaip atrodo padidėjusios prostatos muliažas. Kaip dažnai jus žmona kritikuoja?
B.Dainys: Dar ir kaip kritikuoja. Ji mano, kad apie intymius dalykus turėčiau kalbėti švelniau, galbūt daug kur rinkdamasis žodžius. Bet kaip tą daiktą kitaip pavadinsi? Man atrodo, kad aptakiai aiškinant bus daugiau nesusipratimų.
Viskas, kas susiję su lytine sveikata, yra rimta. Juk žodis „varpa“ yra poetiškas, kadaise net kolūkiams suteikdavo pavadinimą „Auksinė varpa“.
– Kuriam iš judviejų labiau pasisekė, kad sutikote vienas kitą?
B.Dainys: Man pasisekė, o Nijolei – nelabai. Jai reikia jaunesnio, gražesnio, turtingesnio, paslaugesnio. Jai būtų gerai, jei vyras būtų ūkiškesnis.
N.Dainienė: Kaip tik manau, kad tavo talentai vis labiau skleidžiasi, esi labai kūrybiškas.
– Ar dar prisimenate, kaip susipažinote?
N.Dainienė: Atėjome abu į tuometę Vilniaus paveikslų galeriją, kur vyko koncertas, klavesinu grojo atlikėjas iš Vokietijos, taip pat orkestras iš Leipcigo.
B.Dainys: Žiūriu, kad nuostabi panelė, tai ir užkalbinau.
N.Dainienė: Aš amžinai lieknindavausi, turėdavau žemės riešutų. Tąsyk susipažinę neskubėjome išsiskirti, eidami riešutus lukštenome. Turėjome tiek bendros kalbos – nepastebėjome, kaip atsidūrėme Žvėryno rajone.
Man Balys tada atrodė kaip populiarus prancūzų aktorius Jeanas Marais, apie kurį buvo sakoma: jis toks gražus, kad gniaužia kvapą. 1998 metais mirusią kino legendą kai kas prisimena iš filmų „Grafas Montekristas“ ar „Fantomo“ serijų.
B.Dainys: Nijolė – profesionali vargonininkė, tobulinosi Prahoje, Veimare, dėstė M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, su koncertais išvažinėjo Rytų Europą ir tuometę Sovietų Sąjungą. Ji – viena mylimiausių profesoriaus Leopoldo Digrio (81 m.) mokinių. Ir dabar, kai susitinka su juo, bučiuojasi, man tai nelabai patinka.
– Kada susituokėte?
B.Dainys: Kartu esame nuo 1972-ųjų balandžio. Mūsų vestuvės buvo kuklios, į bažnyčią ėjome slapta, buvo toks metas, dalyvavo tik giminės. Net nesifotografavome.
Prisimenu, net mūsų vestuvių dieną L.Digrys skambino telefonu mylimai mokinei. Buvo 23 valanda. Atsiliepiau ir išgirdau: „Laba diena, ar Nijolė yra?“
Neapsikentęs pasakiau, kad jau vakaras, ir vėlus. Profesorius susiprato ir daugiau taip vėlai nebeskambina. Bet šią madą sakyti „Laba diena“ vietoj „Labas vakaras“ perėmė mano Nijolė. Įprotis sakyti „Laba diena“ liko iki šiol, negaliu jos atpratinti.
– Jūs 50 metų skyrėte medicinai, kur viskas sustyguota minutė po minutės, o žmona – tarsi iš kito pasaulio. Kaip susidomėjote muzika?
B.Dainys: Baigęs Vilniaus universitetą gyvenau bendrabutyje M.K.Čiurlionio gatvėje.
Mėgau lankytis netoliese įsikūrusiame Vilniaus operos ir baleto teatre, kur dabar yra Rusų dramos teatras. Mane viliojo muzika, ypač opera. Taikydavau atsisėsti už didžiojo tenoro Kipro Petrausko.
Sykį per pertrauką jis linktelėjęs pasisveikino, aš jam atsakiau. Jis įsiminė, kad dažnai vienas žiūriu operą.
Man taip buvo patogu – jei reikėdavo dėl darbo grįžti į ligoninę, viską metęs išeidavau. Nedrįsdavau į teatrą pasikviesti jokios panelės, nes daug kas mano gyvenime tuo metu vyko be jokio plano.
N.Dainienė: Jaunystėje buvome labai panašūs. Kai Balys atvyko studijuoti į Vilnių, jam buvo 18 metų, man tuo metu – 16. Mudu nebuvome pažįstami, bet abu tais pačiais metais užėjome į fotoateljė J.Stalino prospekte pasidaryti nuotraukų. Jose atrodome lyg brolis ir sesuo.
– Ar esate laiminga, kad ištekėjote už chirurgo?
B.Dainys: Sakyk, Nijole, tiesą, kad nelabai.
N.Dainienė: Aš tekėjau ne už chirurgo, o už tavęs.
– Ar nepavydėjo draugės, kad ištekėjote už gydytojo?
N.Dainienė: Kai pradėjome draugauti, draugės man pasakė, kad Balys – vienas mylimiausių profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus mokinių. Man tai padarė įspūdį.
Mus su Baliu suartino viena nelaimė. Jei ne ta avarija, kažin dar kaip būtų susiklostę mūsų santykiai. Balys važiavo motociklu, pateko į avariją ir susižeidė kelio sąnarį. Jis neatėjo į mano koncertą, kur turėjau vargonuoti, bet atsiuntė savo draugą. Šis papasakojo, kas atsitiko Baliui, ir perdavė man rožių puokštę.
Buvau taip išauklėta, kad reikia padėti žmogui nelaimėje. Lankiau Balį ligoninėje, atnešdavau valgyti, indais apstatydavau palatos palangę. Taip mano vizitai išvaikė Balio gerbėjas.
Turėjau gėlininkę, iš jos pirkdavau kaulažolių, virdavau Baliui arbatos, kad greičiau pasveiktų. Vėliau rudenį nuvažiavome į Palangą, ėjome tilto link, ir mūsų akyse ėmė kristi kaštonų lapai – man atrodė kaip stebuklas.
– Kai susituokėte, ar gyvenimas irgi buvo toks romantiškas?
B.Dainys: Prisimenu Nijolės šviesaus atminimo mamą, kuri sakydavo: vienas groja, o kitas – operuoja. Tada buvau atsakingas už inkstų transplantaciją. Jei tik atsirasdavo tinkamas donoras, į operacinę vykdavau ir naktį.
Nijolė: Balio mama stebėjosi, kaip aš jo nepalieku. Sykį susėdome prie Kūčių stalo, o Baliui telefono skambutis – reikia vykti į Anykščius. Tuo metu pas mus viešėjo Balio mama, jai atrodė keista, kad jo vis nebūna namie, o man buvo normalu – darbas tuo metu buvo svarbiau už šeimą.
Kai būdavau išvykusi į gastroles, Balys auklėdavo mūsų sūnų Augustiną ir dukterį Vitaliją.
– Ne vieną dešimtmetį koncertavote. Ar sunku buvo atsisveikinti su vargonais?
N.Dainienė: Ne tas žodis. Pastarąjį kartą vargonais grojau beveik prieš 20 metų. Bet taip susiklostė gyvenimas, kad man nebebuvo kur groti. Uždarė tuometę Paveikslų galeriją, o Arkikatedrą atidavė tikintiesiems.
Negalėjau koncertuoti, reikėjo apsispręsti – ar groti kaip bažnyčios vargonininkei per mišias, ar padėti savo vyrui.
– Dabar esate profesoriaus dešinioji ranka.
N.Dainienė: Esu jo gyvenimo palydovė. Kai 1983 metais Balys Maskvoje gynėsi daktaro disertaciją, ant autoreferato jis užrašė man dedikaciją: „Mano gyvenimo palydovei – už kantrybę ir nuolatinį rūpestį, kad šis darbas būtų atliktas kuo geriau.“
Kaip ir tada, dabar mano tikslas – kad darbas būtų atliktas kuo geriau.
B.Dainys: Nijolė atsakinga už vadybą, o tai daugiau nei sekretorė.
– Koks laimingo gyvenimo receptas?
N.Dainienė: Vien meilė valdo mus. Netiesa, kad meilė trunka trejus metus, nes tikroji ateina tada, kai žmogus subręsta.
– Ar slegia buitiniai dalykai? Kas jūsų šeimoje eina į parduotuvę, kas verda valgyti?
B.Dainys: Anksčiau Nijolės amžinai nebūdavo namie: repeticija arba koncertas. Aš padėdavau jos mamai.
N.Dainienė: O kas atnešdavo cepelinų į ligoninę, kai tu dirbdavai? Aš nesibodėjau įvairių darbų: raugdavau kopūstus, marinuodavau žiemai daržoves, stengdavausi, kad nieko nepritrūktų.
Balio brolis mane labiausiai vertino už tai, kad jaunystėje iš visų geriausiai grėbiau šieną. To mane išmokė mano močiutė.
B.Dainys: Buvo ir tokių epizodų.
– Muzikos atlikėjo profesijoje daug kas priklauso nuo rankų ir pirštų. Ar nebijodavote susižeisti, pasitempti raiščių?
N.Dainienė: Fizinis darbas yra būtinas vargonininkui kaip ir grynas vanduo, sveikas maistas, judėjimas. Iki šiol darau pilateso, Tibeto pratimus.
B.Dainys: Plaštaką gali net imti spazmuoti, jei kartojami tie patys judesiai. Kad pianistui nesuparalyžiuotų pirštų, reikia judesių įvairovės.
– Ar žmona neragina jus kartu mankštintis?
B.Dainys: Ne, tikriausiai nenori, kad būčiau dar sveikesnis. Nemėgstu mankštos, man savaitgaliais patinka darbuotis šakėmis pas savo brolį, ūkininkaujantį netoli Aukštadvario.
– Negeriate kavos, pusryčiams mėgstate valgyti blynus su spirgų padažu. Ar toks maistas ne pernelyg riebus?
B.Dainys: Maistas, kaip ir seksas, turi būti sotus. Taip pat mėgstu bulvinius blynus, cepelinus.
N.Dainienė: Pernai visą žiemą savaitgaliais kepdavau bulvinius blynus, o Balys skusdavo bulves ir tarkuodavo.
– Ar dėl blynų, kuriuos taip mėgsta jūsų vyras, galite aukoti net miegą?
N.Dainienė: Mėgstu anksti keltis, pavyzdžiui, 6 valandą net ir savaitgaliais. Kol mano vyras dar miega, prikepu jam blynų.
B.Dainys: Jei pusryčiams gaunu blynų, galiu būti nevalgęs net iki vakaro.
Man keistai atrodo patarimai nevalgyti mėsos, sviesto, pieno produktų, neva taip galima apsisaugoti nuo blogojo cholesterolio. Reikia skanauti ir jausti saiką.
Mėsą reikia valgyti su duona, o ne daržovėmis, kad būtų sočiau. Augau kaime, kur viskas būdavo normuojama. Mes, vaikai, kiek norime, galėdavome gerti tik nugriebto pieno.
Tik dabar supratau, kodėl mano mama bardavo, jei valgydavau mėsą be duonos.
Duona rūgšti, ją valgant žarnyne vyksta rūgimo procesas, kuris mums naudingas. Jei prisivalgome mėsos su daržovėmis, kurios yra angliavandeniai, prasideda puvimas, nes pirmiausia virškinami angliavandeniai, o tik vėliau – baltymai.
