Nekyla abejonių, norint čia dirbti, psichologinė būsena turi būti itin tvirta. Apie kasdienybę, dirbant sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, papasakojo įstaigos direktorė Viktorija Grežėnienė, kuri, nors jau čia dirba daugiau nei trejus metus, netramdo ašarų pasakodama jautriausias kūdikių istorijas.
– Dirbate daugiau nei trejus metus. Kuo ypatinga darbo diena kūdikių namuose?
– Dienos būna skirtingos. Pati darbo pradžia buvo labai sudėtinga. Nebuvau dirbusi valstybinėje institucijoje, turėjau nuosavą verslą, todėl naujos pareigos man buvo didžiulis iššūkis. – Kaip nusprendėte kardinaliai pakeisti gyvenimą ir ateiti dirbti į kūdikių namus?
– Kelis metus norėjau pokyčių. Atsitiktinai pamačiau laidą apie kūdikių namus ir nutariau, kad norėčiau juose dirbti. Man buvo įdomu sudalyvauti konkurse, išbandyti savo jėgas. Mėgstu sakyti, kad dėl to, kad dirbu čia – ir pasisekė, ir nepasisekė.
– Bet jei reikėtų įvertinti, daugiau laimės ar neigiamų emocijų kelia darbas su beglobiais vaikais, ką atsakytumėt?
– Čia įgavau labai daug patirties, daug išmokau. Pasikeitė vertybės. Tačiau adaptacija vyksta iki šiol, nes esu pakankamai jautri. Prieš ateidama čia dirbti stengiausi negalvoti apie jautriąją dalį – daugiau svarsčiau apie dokumentų tvarkymą, santykius su darbuotojais.
Dabar, praėjus daugiau nei trim metais, yra kiek lengviau, tačiau ašarų išlieta labai daug. Daug maldų sukalbėta už tuos mažuosius mūsų angelėlius. Priprasti prie šio darbo neįmanoma – viena diena būna ramesnė, kita – vėl kupina emocijų.
– Dėl ko šiuo metu labiausiai nerimaujate?
– Šiuo metu mano širdyje gyvena dviejų mėnesių berniukas su širdies yda, kuriam reikia atlikti širdies transplantaciją. Mūsų slaugytojos kasdien budi prie jo, jis yra ruošiamas operacijai. Kai nuvažiavau jo aplankyti, pamačiau, koks jis pilkas ir suglebęs. Kitą dieną su kunigu pakrikštijome berniuką.
Visą dieną buvau prislėgta, jaučiausi išmušta iš vėžių. Pabandykit įsivaizduoti, kas laukia mažylio su tokia diagnoze? Aš nesu medikė, bet transplantacijos tikimybė – labai nedidelė. Net ir po operacijos vaikelis negali augti kūdikių namuose – jam turi būti skirta profesionali priežiūra ir sterili aplinka kiekvieną dieną, ypač turi saugotis infekcijų. O kūdikių namuose to išvengti praktiškai neįmanoma.
– Ar įmanoma laikui bėgant į paliktus vaikus žiūrėti tik kaip į savo darbo dalį?
– Aš manau, kad storos odos užsiauginti tokioje įstaigoje neįmanoma. Jausmai nepraeina, situacijos nuolat kinta. Pasakysiu atvirai – aš nestresuoju tiek dėl patikrinimų ar komisijų, kiek jaudinuosi dėl vaikų. Tai reikalauja labai daug jėgų ir savitvardos.
– Ar pavyksta užvėrus darbo duris pamiršti įtampą ir per visą dieną patirtas emocijas?
– Neįmanoma. Dar prieš įsidarbinant man sakė, kad dirbti tokį darbą galima arba neturint savo vaikų arba, kaip mano atveju, užauginus savus. Čia nuolat ateina žmonės aplankyti mažylių, su jais susitikti, pabendrauti. Nors kartais ir norisi pailsėti, bet aš visada stengiuosi atvažiuoti kartu su žmonėmis, kurie nori aplankyti mažylius ir supažindinu juos su vaikais ar tai būtų savaitgalis, ar vakarai. Jei aš negaliu, mane vaduoja mano nuostabios vyr. auklėtojos Rasa ir Irena. – Kokie vaikai auga šioje įstaigoje?
– Čia atvežami visi vaikai iš Vilniaus regiono. Vieni turi sveikatos problemų, kiti jų neturi. Jei negalios nėra, čia jie auga iki ketverių metukų, jei su negalia – iki septynerių.
- Kiekvienam vaikui reikia skirtingų poreikių ir dėmesio. Kaip aprūpinti kiekvieną?
– Kaip ir kiekvienoje šeimoje, taip čia dar labiau, vaikams reikia ir meilės, ir šilumos. Darbuotojos negailėdamos jėgų, visą savo dėmesį skiria vaikams. Daug teigiamų emocijų vaikai patiria ekskursijų ar išvykų metu.
– Ar turite numylėtinį?
– Aš labai stengiuosi neprisirišti prie vieno vaiko, visus išbučiuoju, glostau, tačiau dabar mano širdį užėmęs berniukas, kurį auklytės vadina mano pavaduotoju. Jam yra 10 mėnesių, jį motina paliko gimdymo namuose. Vaikelis gimė neišnešiotas, vos 1,800 g. Šiuo metu jis sveria vos keturis kilogramus. Tačiau nepaisant to, yra labai mielas ir patrauklus berniukas, kurį gera myluoti ir skirti ypatingą dėmesį.
– Kokiems vaikams čia būti sunkiau – naujagimiams ar iš šeimų paimtiems mažyliams?
– Pagrindinė paliktų naujagimių emocija – verkimas, tačiau kai atvažiuoja kelių metukų vaikai iš šeimų, būna labai sudėtinga. Iki šiol nežinojau, kad kelių metų vaikas gali sirgti depresija. Su jais dirba socialiniai darbuotojai, psichologai.
Būti su kiek didesniais vaikais – dar didesnis iššūkis. Jie testuoja darbuotojas, stebi jas. Čia dirba tokie žmonės, kurie atiduoda daug savęs paliktiems vaikams. Kitokie žmonės paprasčiausiai negalėtų dirbti.
– Pakalbėkime apie įsivaikinimą. Kokius kelius būsimiems tėveliams reikia nueiti, kad pavyktų įsivaikinti mažylį?
– Čia atėję būsimieji įtėviai tikrai mažylių nesirenka. Yra žmonių, kurie ilgą laiką savanoriauja, leidžia daug laiko su mažyliais. Savanorių turime virš 40. Tai žmonės, kurie nori pasidalinti savo šiluma, meile. Yra ne vienas atvejis, kai žmonėms gyvenime būna sunku, o čia atėję jie gauna daug gerų emocijų. Aš visiems sakau, jei gyvenimas atrodo nemielas, ateikite pas mus. Tada suvoksite, kokie čia esantys vaikai yra nelaimingi. Nesvarbu, kad čia yra žaislų ar šalia geros darbuotojos, bet vaikai turi augti ne čia – jie turi augti šeimoje, matyti, kaip mama kepa blynus.
Vaikams su tėveliais važiuoti į parduotuvę yra normalu, o su kūdikių namuose augančiais mažyliais mes į parduotuvę važiuojam kaip į ekskursiją. Duodame pinigėlių ir su auklėtoja jie perka sausainius. Vaikai turi žinoti, kaip atrodo duonos kepalas. Tai, kas yra elementaru šeimoje augantiems vaikams, tai tikrai nėra kasdienybė kūdikių namų vaikams.
– Ar kinta lietuvių mąstymas apie įsivaikinimą? Ar vis dar baugu?
– Lietuvių mąstymas apie įvaikinimą kinta, vis daugiau apie tai kalbama, viešinama, todėl vis daugiau atsiranda šeimų, norinčių įsivaikinti. Tačiau tuo pačiu ir vis dar baugu. Baimė paremta vis dar išlikusiais stereotipais, nepažįstant ir nematant mūsų vaikučių.
Visus mąstančius, bet abejojančius dėl įvaikinimo, kviesčiau ateiti pasavanoriauti, pabūti su vaikais.
– Kiek, eidama direktorės pareigas, leidžiate būti sau švelnia daugybės mažylių mama?
– Kiekvieną laisvą minutę. Kai kabinete pildau popierius, kalbu su darbuotojais, esu direktorė, tačiau kai nueinu į grupes, tampu mažylių mama. Būna, kad administracija išvažiuoja po darbo namo, o aš lieku grupėje su jais. Jaučiu didžiulę atsakomybę prieš kiekvieną iš jų. Man didžiausia laimė – tai sulaukti žinios, kad kas nors įsivaikinti mažylius. Mes laukiame nuotraukų, laiškų su mūsų vaikučių istorijomis. Kartais galvoju, kad galėčiau dirbti kitokį darbą, be įtampos ir streso. Daug metų dirbau be kūdikių namų, bet padirbusi čia aš manau, kad iš čia išėjus, man labai truks vaikų, todėl neabejoju, kad savanoriausiu arba užsiimsiu kita veikla, kurioje galėčiau augti savo vidumi. Čia pasikeitė vertybės. Suvoki, kad pagrindiniai dalykai – tavo ir artimųjų sveikata.
– Kūdikių namuose, panašu, nieko netrūksta – daugybė žaislų, vaikučiai pasipuošę, visko turi. Tačiau ar yra dalykų, kurių, vis dėlto, reikia?
– Mums nuolat ko nors trūksta. Ypač reikia rūbelių nuo trejų metų. Kūdikiai nesunešioja drabužėlių, todėl reikėtų didesniems vaikams. Visada labai reikia sauskelnių, vitaminų, žuvies taukų, higienos priemonių. Trūksta daiktų, kurie yra greitai išnaudojami.
– Kas šiame darbe jums suteikia teigiamų emocijų?
– Išvykos su vaikais visada labai džiugina. Teigiamų emocijų suteikia personalas, mūsų darbuotojai. Visada jaučiu jų palaikymą, gerą nusiteikimą. Nors pati aplinka yra labai jautri ir sudėtinga, tačiau mes visi palaikome vienas kitą.
– Kaip atsipalaiduojate po įtempto darbo?
– Stengiuosi sportuoti, skaityti, o per atostogas išvažiuoju iš Lietuvos, kad galėčiau atitrūkti nuo darbų. Tai nėra darbas, kurį gali pamiršti uždarius duris. Bet kurią minutę gali kas nors atsitikti, todėl negaliu atsipalaiduoti, nuolat galvoju apie vaikučius.
Pamenu, kai mane išmušė iš vėžių ketverių metų mergytė, sėdinti neįgaliojo vežimėlyje, ėmusi klausti, kada atvažiuos jos mama. Ir ką atsakyti vaikui, kuris žiūri į akis ir laukia atsakymo? Patikėkit, aš visada žinau, ką atsakyti suaugusiam į bet kokį klausimą, tačiau tą kartą mažylei neturėjau ką atsakyti. Ketverių mergytės noras turėti šeimą yra didžiulis. Gal ji net nelabai žino, kas yra šeima, tačiau jaučia didžiulį poreikį turėti tėvelius, namus, savo lovą ir daiktus. Juolab, kad ji matė, kaip kitus vaikus iš grupės išsivežė užsieniečiai.
Būtent tam, kad vaikai jaustų kuo daugiau teigiamų emocijų ir gėrio, mes kiek įmanoma daugiau stengiamės jiems padovanoti šilumos ir meilės apkabindami juos, priglausdami ir sakydami, kad juos mylime.
