Keliaus pas garsųjį Ramzį
„Panevėžio ryto“ skaitytojams jau pažįstamas pasvalietis 25 metų Ruslanas Puskepanis – vėl mūsų svečias.
Prieš penkerius metus rašėme apie skausmingą jo likimą, o dabar džiaugiamės galėdami jį pristatyti kaip puikų, pasaulinę karjerą darantį virtuvės šefą.
Šis vaikinas – pavyzdys visam gyvenimu besiskundžiančiam jaunimui.
R.Puskepanis į Lietuvą grįžo tik kelioms dienoms. Tuoj po Naujųjų prisijungti prie savo komandos jį pakvietė garsus Jungtinės Karalystės virtuvės virtuozas Gordonas Ramzis.
Romantiškos sielos, eiles ir dainų tekstus kuriantis vaikinas virėjo karjerą pradėjo visai atsitiktinai. Baigęs vidurinę mokyklą jis metus svarstė, kokią profesiją rinktis. Galiausiai nusprendė tapti virėju. Dar besimokydamas Panevėžio prekybos ir paslaugų verslo mokykloje pasvalietis pradėjo žvalgytis į užsienio šalių virtuves. Internetu į Turkiją nusiuntęs savo gyvenimo aprašymą sulaukė teigiamo atsakymo. Jį padirbėti pakvietė viešbučio restorano savininkas.
R.Puskepanis prisiminė, kad šeimininkas mėnesį akylai stebėjo jo darbą ir tik tada pasiūlė lietuviui pasilikti.
Pasvaliečiui smalsu sužinoti įvairių pasaulio šalių virtuvių paslaptis. Vienoje šalyje jis ilgai neužsibūna. R.Puskepanis jau triūsė ne tik Turkijoje, bet ir Norvegijoje, Švedijoje, Anglijoje, Italijoje.
„Jei Lietuvoje dažnai keiti darbą, tai darbdaviai tave laiko nepatikimu ir nepastoviu žmogumi. O užsienyje tai yra privalumas. Į kitą užsienio šalį vykstu turėdamas buvusio šeimininko rekomendacijas“, – teigė pasvalietis. Jis tvirtino nebenorintis dirbti kavinių virtuvėse, tad dairosi į aukšto lygio restoranus.
Mokėsi pažinti jūros gyvius
Dabar Ruslanas juokiasi, prisiminęs savo pirmuosius darbo mėnesius užsienyje. Jam teko ne tik mokytis dirbti su modernia virtuvės įranga, bet ir išvysti daug nematytų jūros gyvūnų, ant virtuvės stalo virstančių nepaprastai gardžiais ir brangiais delikatesais.
„Daugumos jūros gyvių iki tol net nebuvau matęs, nežinojau jų pavadinimų, o ką jau kalbėti apie jų ruošimą maistui. Tačiau greitai išmokau juos skaniai pagaminti“, – sakė pasvalietis.
Virėjas neslėpė, kad ne kartą buvo ir susimovęs – maistą bemaž sugadinęs. Tai, pasak pašnekovo, pasitaiko kiekvienam virtuvės šefui. Restoranui gavus daug užsakymų, virėjai susijaudina, pradeda skubėti ir į patiekalą įberia tai per daug druskos, tai jį sudegina arba deda į lėkštę pusžalį. Tuomet svarbiausia, kad toks patiekalas nepasiektų klientų stalo.
Dirbdamas Norvegijos restorane R.Puskepanis buvo tikrai puikiai įvertintas – tapo virtuvės šefo dešiniąja ranka.
„Pragaro virtuvė“ nebaisi
Darbas pragaro virtuve ir keiksmais pagarsėjusio G.Ramzio virtuvėje R.Puskepanio negąsdina. Pasak jo, kiekvienos virtuvės šefai yra griežti. Kad susistyguotų komandinis darbas, jie negali būti atlaidūs.
„Naujame darbe teks labiau pasistengti, kad neprašaučiau pro šalį. G.Ramzio virtuvėje maistas gaminamas iš brangių produktų. Juos sugadinus ir išmetus, virėjams gali stipriai kirsti per kišenę“, – kalbėjo pasvalietis.
Bet G.Ramzis virėjams nėra pats didžiausias autoritetas. Danijoje, Brazilijoje, Ispanijoje taip pat yra puikių ir garsių virtuvės šefų. Anglo komandoje dirbsiantis R.Puskepanis prisijungs prie itališką maistą gaminsiančių virėjų.
„Man labiausiai patinka europietiška virtuvė, azijietiškos nemėgstu. Dar norėčiau labiau perprasti prancūziškos virtuvės paslaptis“, – atviravo vaikinas.
Jis džiaugėsi, kad iki šiol sugebėjo suderinti darbą su kelionėmis, bet jaučia, kad kada nors teks apsistoti vienoje vietoje ilgesniam laikui. Tačiau kokia tai bus šalis – dar nežino. Svajonę apie nuosavą restoraną taip pat dar nukelia kokiam dešimtmečiui. Restoranas – tarsi labai reikli žmona, apie kurią nuolat tektų šokinėti.
Namuose gardu ir bulvės
R.Puskepanis neslėpė, kad grįžęs į gimtinę mėgsta pasilepinti paprastu maistu. Keptuvėje išsikeptas bulves virėjas valgo užsigerdamas kefyru. Namuose jis padeda receptų knygas į šalį, o gamindamas maistą – improvizuoja.
Per praėjusias šventes virėjui globėjos namuose gaminti maisto neteko, nes jis į namus grįžo tik Kūčių dieną. Globėja stalą jau buvo nuklojusi gardžiais valgiais.
Vaikinas neslėpė, kad pas globėją jis užsuka tik trumpam, nes Saločiuose turi išsinuomojęs butą. Ruslanas tikino, kad nenori geradarių apkrauti papildomais rūpesčiais.
„Džiaugiuosi, kad globėjai perdavė savo šeimos tradicijas. O laikantis jų, iš bet kokio pasaulio kampelio per didžiąsias metų šventes privaloma sugrįžti namo. Globėjai ragina visus šeimos narius bendrauti, padėti vieni kitiems, sunkią valandą ištiesti pagalbos ranką“, – aiškino buvęs globotinis.
R.Puskepanis prisipažino, kad jau keleri metai su tikraisiais dviem savo broliais nepalaiko jokio ryšio. Su jais Ruslanas neranda bendros kalbos, nes šie į gyvenimą žiūri pro pirštus ir nesistengia susikurti sau gražesnės ateities.
Vaikinas broliais ir seserimis vadina globėjų vaikus, puikiai su jais bendrauja.
Pakruojo rajone gyvenančiai tikrajai motinai vaikinas retkarčiais pats paskambina. Jam džiugu, kad šioji visiškai atsisakė gyvenimą sužlugdžiusių velnio lašų.
Plakė ir pikti globėjai
Kone prieš penkerius metus „Panevėžio rytas“ jau yra rašęs apie liūdną R.Puskepanio gyvenimą.
Pasvaliečio likimas nelepino nuo pat vaikystės, jam ir dviem vyresniems broliams teko našlaičių dalia, nors tėvai buvo gyvi. Tiesiog jiems sūnūs buvo nereikalingi: vos trijų mėnesių Ruslanas su broliais pateko į Panevėžio Algimanto Bandzos vaikų globos namus.
Valdiškuose namuose berniukams ilgai gyventi neteko. Našlaičius globoti pasiėmė pasvaliečių šeima. Tačiau ji buvo baisi. Net praėjus nemažai metų Ruslanas apie juos nenori nė kalbėti.
Vaikino atmintyje giliai įstrigo vien slogūs vaikystės prisiminimai. Globėjai vaikus mušė, išnaudojo, nuo mažens spaudė prie mažamečių pečiams nepakeliamų darbų.
Pas nemylimus globėjus broliai ištvėrė 9 metus. Nebegalėjęs pakęsti tokio gyvenimo, ūgtelėjęs Ruslanas apie bėdas prasitarė savo seneliams. Vaikas prašė padėti išsivaduoti iš skriaudėjų rankų.
Silpnos sveikatos ir senyvo amžiaus seneliai negalėjo vaikaičių pasiimti. Tačiau jie, kiek įstengdami, padėjo anūkams: kreipėsi į vaiko teises ginančias tarnybas.
Auksinės širdies žmonės
Valdininkai neliko kurti našlaičių vargams. Broliai buvo atimti iš prastos šeimos ir laikinai apgyvendinti Grūžių vaikų globos namuose.
Ten berniukai praleido metus, kol buvo surasti nauji globėjai – namišiečiai Genovaitė ir Petras Skujos.
„Šie geraširdžiai žmonės mus priglaudė, nušvietė mūsų gyvenimą. Nepagražindamas galiu pasakyti, kad globėjai – auksinės širdies žmonės. Net nemaniau, kad būna tokių gerų žmonių. Gyvenimas Namišiuose mums priminė pasaką“, – gražiais vaikystės įspūdžiais dalijosi Ruslanas.
Broliai G.Skujienę greitai pradėjo šaukti mama, o jos amžinatilsį vyrą Petrą – tėveliu. Globėjų namus broliai vienas po kito paliko tik sulaukę pilnametystės.
Prieš kelerius metus P.Skuja mirė.
Su tėvu kalba nesirišo
Prieš kelerius metus į Ruslano nuomojamo buto duris buvo pasibeldęs tėvas.
Vilniuje gyvenantis vyras pas sūnų atvažiavo su savo dviem broliais, R.Puskepanio dėdėmis. Gimdytojas atžalai papasakojo graudžią savo gyvenimo istoriją ir prašė nepykti, kad jo neaugino. Tačiau vyrams kalba nesirišo ir jų trumpa pažintis greitai baigėsi.
Vėliau našlaitis pats susirado ir Pakruojo rajone gyvenančią savo gimdytoją. Vaikinas biologinei motinai pajuto šiltus jausmus ir džiaugiasi dabar turintis net dvi mamas.
„Pas tikrąją mamą nuvažiuoju labai retai, tik telefonu pasikalbame. Motina laiku suprato savo bėdą ir jau gal kokius 7 metus nevartoja alkoholio. Ji manęs nė karto nėra prašiusi paremti materialiai, o aš ir nesisiūlau. Jei padejuotų, kad sunku su pinigais, duočiau“, – atviravo kitus dažnai paremiantis pašnekovas.
Staiga smogė baisi liga
Skurdi vaikystė ir tikrų tėvų nemeilė R.Puskepaniui buvo ne pats skaudžiausias likimo smūgis. Laukiant aštuoniolikto gimtadienio, vaikiną pakirto klastinga liga.
Ruslanas prisimena, kaip vieną dieną staiga aptemo akyse, iš nosies ir burnos plūstelėjo kraujas. Kol atvyko globėjos iškviesti medikai, jį ištiko koma.
Pirmiausia ligonį gydė Pasvalio gydytojai, paskui jis buvo išgabentas į Vilnių. Tik po daugiau nei dvi savaites trukusios komos R.Puskepanis pabudo. Iš mirties gniaužtų išplėštas globotinis vaikščioti pradėjo tik po keturių mėnesių. Tačiau vilties, kad dar atsistos ant kojų, jis niekada neprarado.
Dabar gyvenimu besidžiaugiantis vaikinas sako, kad nors ligos iki galo taip ir nepavyko įveikti, tačiau stengiasi apie ją nebegalvoti. Jis nepanoro atskleisti gydytojų pasakytos diagnozės.
„Su liga susigyvenau. Visada kišenėje turiu reikiamų vaistų, o jei pasidaro labai blogai, skubu į bet kurios šalies arčiausiai darbovietės esančią ligoninę. Grįžęs į Lietuvą einu pas šeimos gydytoją, ji išrašo reikalingų vaistų. Tiek dar daug reikia pasiekti, kad net neturiu laiko sirgti“, – optimizmu tryško virėjas.
Eilėraščiuose – liūdnos mintys
Maisto gaminimas R.Puskepaniui – ne vienintelis pomėgis. Gulėdamas ligoninėje jis atrado giliai sieloje slypėjusį talentą poezijai. Taip pat jis rašo ir prozą. Į eiles jis sudeda patirtą skausmą, liūdesį ir viltį gyventi.
Vaikino kurtos eilės virto dainų tekstais.
Pasvaliečio kūrinius koncertų metu dainuodavo tuo metu populiarūs atlikėjai – „Tipo grupė“. Tačiau po tragiškos muzikantų žūties ryšiai su prodiuseriais nutrūko.
Juokaudamas Ruslanas save vadina romantišku virėju. Pasvaliečio sukurtos dainos skamba interneto muzikiniuose puslapiuose. Eiles jis publikuoja ir socialiniuose tinklalapiuose. Dauguma Ruslano sukurtų tekstų – liūdni.
„Norėdamas išsilieti, nuoskaudas ar tuo metu užplūdusias emocijas surašau popieriaus lape. Taip ir atsiranda dainomis virstantys eilėraščiai. Mano kurtuose tekstuose yra daug užslėptų minčių“, – sakė vaikinas.
Pranašystės pildosi pamažu
R.Puskepanis prisipažino, kad jo širdis nėra laisva, jis turi merginą. Tačiau apie santuoką kol kas negalvoja.
Jis juokiasi, kad prieš 5 metus būrėjos pranašystės ne visai išsipildė. Tąkart moteris jam išpranašavo laimingą ateitį: jis turės gražią šviesiaplaukę žmoną, susilauks dviejų vaikų, o kūną ėdanti klastinga liga liks praeityje.
„Gyvenimas tikrai nušvito šviesesne spalva. Esu dar jaunas, todėl laiko pasipiršti ir susilaukti vaikų dar turiu. Galbūt po penkerių metų jau galėsiu pasigirti gausia šeima ir prie kitų pranašysčių uždėti pliusiukus“, – juokiasi vėl į kelionę išsiruošęs lietuvis.
