Praėjo beveik mėnuo nuo tada, kai ruošdamasis žengti į sceną aktorius neteko sąmonės ir susmuko teatro „Domino“ užkulisiuose.
Vasario 10-ąją, staiga sušlubavus sveikatai, greitosios medicinos pagalbos automobilis išvežė S.Siparį į ligoninę, o čia jis atsidūrė reanimacijoje.
Vėliau aktorius tęsė gydymąsi namuose. „Mano kūne tilpo pusė vaistinės, nes dar neseniai kasdien išgerdavau apie 15 tablečių“, – pasakojo vyras.
Grįžęs į sceną vaidinti aktorius turi saugoti galvą, nes gydytojai smegenyse aptiko krešulių. „Bet juk man su galva visą gyvenimą negerai“, – juokavo aktorius.
Akimirka, kai viskas aptemo akyse ir prarado sąmonę, kurį laiką buvo dingusi iš S.Sipario atminties.
Bet kuo daugiau jis apie tai galvoja, tuo labiau supranta, koks rimtas pavojus grėsė. Tokio priepuolio priežastis galėjo būti sutrikusi kraujotaka.
Šį priepuolį galėjo išprovokuoti daug įvairių dalykų, vienas jų – stresas, susijęs su skyrybomis. Prieš metus išėjęs iš namų ir Turniškėse išsinuomojęs butą aktorius sulyso net 16 kilogramų.
Su antrąja žmona Ugne jis pragyveno 25 metus ir susilaukė dviejų vaikų – Mariaus ir Salomėjos.
Iš pirmos santuokos su aktore Egle Tulevičiūte S.Siparis turi sūnų Kristijoną. Šeimos namuose likusi gyventi S.Sipario žmona Ugnė sakė ketinanti tvarkyti skyrybų dokumentus.
– Ką gydytojai jums patarė? Kaip gydotės? – paklausiau aktoriaus S.Sipario.
– Dar vartoju vaistų. Gydytojai įspėjo, kad turiu mesti rūkyti ir gerti. Bet jau prieš tai buvau metęs rūkyti.
Anksčiau kasdien surūkydavau po pakelį cigarečių, o rūkyti pradėjau būdamas 17 metų.
Tad suskaičiavau, kad rūkau jau 40 metų. Ir staiga mečiau.
Mane kai kas gąsdino – metus rūkyti bus blogai, imsiu net sapnuoti cigaretes.
Bet nieko tokio neatsitiko. Nieko nepajutau, matyt, atėjo laikas, angelas iš viršaus mane įspėjo – jeigu toliau rūkysi ir peržengsi ribą, bus blogai.
– Ar pamenate, kai viena būrėja televizijos laidoje jums pasakė, kad turite bėdų dėl alkoholio vartojimo?
– Ne tik būrėja Vaiva Budraitytė man tai pasakė, sakė ir gydytojai. Alkoholis man uždraustas – esu blaivus, prisipažinsiu, nepatyriau jokių kančių gyvendamas be alkoholio.
– Jei būtumėte režisierius ir kurtumėte filmą apie savo gyvenimą, nuo ko pradėtumėte?
– Filmas būtų ne apie mane. Kur kas įdomesnis mano mamos aktorės Marijos Rasteikaitės gyvenimas. Ji mirė nuo vėžio sulaukusi 57 metų.
Įdomus gyvenimas ir mano tėvo, operos solisto Rimanto Sipario, kuris mirė būdamas 63-ejų. Jis gavo Stalino premiją (vėliau ji buvo pakeista Valstybine premija).
Ir mano senelis Juozas Siparis buvo aktorius, nusipelnęs tuometinės Sovietų Sąjungos artistas. Tokia mano dinastija, būtų geras filmo scenarijus, reikėtų kibti į darbą.
– Ar paveldėjote neramų būdą?
– Mano genai keisti. Tėvai patyrė daug sukrėtimų.
Kai mano būsimai mamai buvo 10 metų, ji labai gerai mokėsi, todėl iš Lietuvos buvo išsiųsta į Krymą, kur buvo Arteko pionierių stovykla. Jai dar nespėjus grįžti į Lietuvą, prasidėjo karas, visus vaikus iš Arteko stovyklos, o kartu ir mano motiną, išvežė traukiniu į Udmurtiją.
Mano motinos seseriai, kuri buvo už ją vyresnė gal 7 metais, nutiko dar keistesnė istorija. Karui prasidėjus ji pavogė iš tėvo, mano senelio, pistoletą ir išėjo ieškoti savo sesers Marijos. Atsidūrė Baltarusijoje, pas partizanus.
Vėliau buvo išsiųsta į Rusijos gilumą, radistų mokyklą.
Kai baigėsi karas, mano motinos sesuo Irena, būdama vos 22 metų, jau turėjo majoro laipsnį ir buvo Berlyno komendanto pavaduotoja.
Mano motina su seserimi susitiko Maskvoje atsitiktinai, švenčiant Pergalės dieną. Ši istorija – kaip koks filmo scenarijus.
– Ar nuo mažumės svajojote tapti aktoriumi, kaip ir jūsų motina?
– Tai įvyko netyčia, mano mama dažnai mane nusivesdavo į teatrą, nesakyčiau, kad man labai patiko, labiau norėjau patekti į kiną. Tik dabar ėmiau labiau vertinti teatro meną, o jaunystėje traukė kiti dalykai.
– Pasakojama, kad jaunystėje jūs buvote tikras gražuolis – sportiškas, lieknas, judrus. Kaip užsiauginote raumenis?
– Domėjausi įvairiomis sporto šakomis. Lankiau dziudo, dėl to liko sužalota nugara. Kilnojau svarmenis, nes domėjausi sunkiąja atletika.
Vėliau lankiau šaudymą, mane treniravo tas pats treneris, kaip ir Sidnėjaus olimpinių žaidynių nugalėtoją Dainą Gudzinevičiūtę.
– Ar dar mėgstate audringą gyvenimą?
– Kai manęs kas nors teiraujasi, kaip gyvenu, atsakau: „Nesulauksi.“
– Ar kada nors laikėtės dietų, valėte savo organizmą ar badavote?
– Esu prieš dietas, nes tai ėjimas prieš gamtą. Pats organizmas sureguliuoja, ką ir kiek valgyti. Nereikia perlenkti lazdos.
Jeigu kas nors man patartų, kad privalau valgyti pusryčius, būtų kvaila.
Aš niekada nevalgau pusryčių, nes rytais man to nesinori.
Bet galiu prisivalgyti vakare, ir tai man nė kiek nekenkia. Kitas dalykas, jei žmogui sutrikusi medžiagų apykaita, jis privalo klausyti dietologų patarimų.
– Ar be pusryčių galite ištverti iki pietų ir nejaučiate alkio?
– Galiu, man tai nieko nekainuoja. Buvo toks laikas, kai nevalgiau net keturias dienas, nes negalėjau nė pasižiūrėti į maistą, viduje kažkas nupurtydavo.
Įdomiausia, kad praėjus keturioms dienoms vėl ėmiau normaliai valgyti, ir dabar valgau tai, ką noriu. Esu numetęs 16 kilogramų.
– Ar taip smarkiai jus paveikė skyrybos?
– Liesėti ėmiau dar iki to kritimo teatro užkulisiuose, pastarąsias dvi savaites taip pat nesinorėjo valgyti. Aš nieko specialiai nedariau.
Kita vertus, žmogus gali maivytis, kad skyrybos nieko nereiškia, bet tai – stresas. O stresas gali taip paveikti, kad nenorėsi nieko – nei valgyti, nei miegoti, nei dirbti. Tai pripažino ir gydytoja, su kuria kalbėjau apie savo priepuolį.
Ji man aiškino, kad viskas susidėjo. Žmogaus išvaizda, kalba, elgesys gali neišduoti streso, bet viduje jis palieka savo pėdsaką, nes smogia į silpniausią kūno vietą.
Pastaruoju metu jaučiuosi šiek tiek sustiprėjęs, bet iš tikrųjų nežinau, ką reiškia būti sveikam. Čia kaip su laime – jei nori būti laimingas, tai būk. Nori būti sveikas, tai būk. O ar pasiseks, niekas nežino.
– Gydytojai pripažįsta, kad greičiausiai sveiksta žmonės, turintys viltį pasveikti. Ar meldžiatės? Ar lankote bažnyčią?
– Esu suvaidinęs ne vieną kunigo vaidmenį, nesakyčiau, kad buvo įdomu. Į bažnyčią nevaikštau, nes tai, kas vyksta joje, man yra kaip nelabai talentingai surežisuotas spektaklis.
Jei man kas nors ką nors skaito iš lapo, vadinasi, nėra gerai pasiruošęs ir neišmokęs atmintinai teksto.
– Ar esate išbandęs kokią nors dvasinę praktiką? Kas jums padeda?
– Turiu tokią patirtį. Man stiprybės teikia angelai sargai, kurie mane nuolat lydi.
Tai – mano brangūs žmonės, su kuriais pasikalbu mintyse, nes šioje žemėje jų nebėra. Tai – mano motina, tėvas, kiti man brangūs žmonės.
Šiuo metu faktiškai esu vienas, nes nieko neturiu. Tų žmonių, kurie mane lydėjo vaikystėje, jaunystėje ir vėliau, jau nebėra. Aš esu vienišas kaip pirštas.
Kita vertus, turiu viską, man nieko netrūksta – turiu puikius vaikus, gražius namus, kuriuose negyvenu, o gyvenu Turniškėse, su voveraitėmis.
– Kol skyrybos dar neįvyko oficialiai, gal tikitės grįžti į šeimą?
– Ne, apie tai negalvojau, to nenoriu, jaučiuosi taip, lyg man būtų prasidėjusios ilgos atostogos.
Mano gyvenime daug kas įvyksta netikėtai, esu įpratęs nieko neplanuoti, nekurti ateities.
Nėra dėl ko išgyventi – žmogus gimsta vienas ir miršta vienas.
– Ar jūsų neslegia vienatvė? Ar ji turi privalumų?
– Labai daug, tik anksčiau to nesupratau. Man labai gera, nežinau, kiek ilgai tai tęsis. Esu ne šeimos žmogus, bet stengiuosi su visais gražiai bendrauti.
Stengiuosi susitikti su dukra, mėgstame kartu pietauti.
Pasimatau ir su sūnumi, tiktai bėda, kad jis labai užsiėmęs. Tokie pasimatymai man teikia daug džiaugsmo.
– Ar esate kur kas išmintingesnis nei jaunystėje?
– Esu tiek pat protingas kaip ir anksčiau. Tik jaunystėje nebuvo laiko mąstyti. Kai grįžtu į namus po darbų, jaučiu tokią ramybę, pas mane ateina visi buvę brangūs žmonės – tie, kurie išėjo. Aš tikiu, kad visos tos sielos yra šalia manęs.
– Ar nejaučiate nerimo, kad ko nors nepadarėte, kad veltui praėjo diena?
– Ką reiškia nerimas? Žinoma, daug ko nepadariau.
Tiek, kiek man duota, išnaudojau gal 20–25 procentus.
Galėjau nuveikti kur kas daugiau. Aktorystė – sudėtinga profesija, nes sėkmė joje nuo daug ko priklauso.
Yra labai geras dialogas, kurį parašė vienas rusų dramaturgas, gyvendamas carinėje Rusijoje.
„Žinote, priimkite mano sūnų, nes jis labai gabus.“ – „Ai, gaila, labai gabūs dabar nereikalingi – visos vietos užimtos.“ Tai tinka ir dabartinei situacijai.
– Esate prasitaręs, kad bijote senatvės. Kodėl?
– Bijau, bet ne dėl raukšlių. Bijau, kad būsiu sukriošęs ir teks gulėti lovoje su sauskelnėmis.
Vienas mano bičiulis plastikos chirurgas siūlė pasidaryti veido plastinę operaciją, taip pat pasikelti vokus.
Aš nesutikau, nors jis mane įkalbinėjo: „Nebūk kvailas, aš tau 15 metų nuimsiu.“ Bet man tai nepriimtina iš esmės.
– Kodėl?
– Filmuodamasis mačiau ne vieną Holivudo aktorę, kuri buvo pasidariusi plastinę operaciją. Įsivaizduokite, pagal pasą moteriai 70 metų, o atrodo kaip 35 metų.
Jos veide – nė vienos mimikos raukšlelės. Ji iš arti atrodo kaip kaukė, viskas ištiesinta, išdraskyta, nesuprasi, ar ji džiaugiasi, ar liūdi. Tokia aktorė atrodo kaip mumija.
– O ką galvojate apie vyresnio amžiaus vyrams siūlomas testosterono injekcijas? Ar gali toks gydymas įpūsti aistrą miegamajame?
– Ne manęs klauskite, o profesoriaus Balio Dainio. Vienoje televizijos laidoje aš jo paklausiau, ar visiems vyrams jis gali pakelti varpą. Jis tikino: „Laisvai.“
Aiškino, kad tai įmanoma padaryti, įdėjus į varpą implantą. Bet tai – svetimkūnis. Kaip jį nuleisti?
Tada profesorius man paaiškino: „Nebijokite, ten yra mygtukas, kurį galima paspausti.“ Bet man tokio mygtuko nereikia.
Žmogaus kūne daug ką įmanoma pakeisti, pavyzdžiui, dantis, akių lęšius, įsodinti plaukus į galvos odą, priauginti nagus, įsiūti į krūtinę stimuliatorių, pakeisti širdies vožtuvus, kraujagysles, pakeisti sudilusius sąnarius, persodinti tam tikrus organus.
Bet niekas neįrodė, kad dėl to žmogus tampa laimingesnis.
