Pirmąją interviu su Š.Sauka dalį skaitykite čia
Puoselėja savo silpnybes
– Dusetose nesikratote buities darbų, krosnį kūrenate. Gal pigiau gyventi nei didmiestyje?
– Būna, kūrenu aš, būna – Nomeda. O malkų parūpina tik Nomeda – eina į mišką, prikerta, – nusijuokė tapytojas. – Ar čia pigiau? O kaip pamatuoti, kiek kainuoja tavo laikas, kai be paliovos kūreni?
– Gerą žmoną turite – ir malkų paruošia, ir žvejoja lydekas. Tik tapyk...
– ...ir norėk. Nomeda gaudo žuvytes ant slieko, o jai užkimba lydeka. Po to ji ir pagamina ją. Man tik suvalgyti belieka.
Tiesa, mišrainę prieš jums atvažiuojant pagaminau aš. Norėjau pasirodyti.
– Tai ir Nomedai pasisekė, kad ne vien tapote.
– Neduok Dieve, vyras tapytojas. Nelinkėčiau net pikčiausiam priešui.
– Esate sakęs, kad abu vaikai jus pranoko viskuo, išskyrus silpnybes ir ydas. Daug jų turite?
– Aš jas puoselėju. Nes kitur savo vaikų jau neapšausiu.
– Gyvenate kaip atsiskyrėlis, bet žiūrite televizorių ir stebite, kas vyksta Lietuvoje?
– Atsirado per daug meno – politikos, kulinarijos, karo. Visi nori būti menininkai – kiekvienas išpindėjęs maisto gamintojas ar karvedys. Gal tada mums derėtų pasivadinti kokiais bumbininkais?
Televizorių pažiūriu, tik nemėgstu tų laidų, kur komisijose sėdi vis tie patys pauliukaičiai, mikutavičiai, kelmickaitės. Jie kalba bet ką ir jiems nusišikti, kad girdi visa Lietuva. Kas čia per veislė? Jeigu jie lietuviai, tai aš geriau būsiu uzbekas.
Statistinis lietuvis turi turėti trispalvę, nueiti į mitingą, pavalgyti majonezo ir po to pasikarti. Jam ant kaktos turi būti parašyta „nebaigtas pradinis“.
Nors televizijos laidas žiūriu retai, žinau, kas yra premjeras, prezidentas.
– Prezidentūros rūmuose, kur Vasario 16-ąją jums įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius, yra jūsų didžiulis paveikslas, nutapytas Lietuvos tūkstantmečio proga. Didžiuojatės?
– Tas paveikslas, sulipdytas iš dalių, man nelabai patinka.
– Juk jūs jį kūrėte net dvejus metus!
– O ką padarysi? Ten per daug atsikišimų, kampų. Nors kitaip netilpo čia, kambaryje, tik dalimis. Visą jį pamačiau tik pas Armošką (Š.Saukos rėmėjo Edmundo Armoškos galerijoje. – Aut.).
– O Vilniuje savo parodą, į kurią plūdo žiūrovai iš visos šalies, matėte?
– Taip ir nepavaikščiojau po ją ramiai. Mačiau parodą tik stresinėmis situacijomis – prieš kabinant, kai reguliavo apšvietimą, taip pat per atidarymą. Bet man jau nieko nebereikia.
– Tyliai kritikuojate save?
– O, Jėzau, tai kuo daugiau užsiimti?!
– Gyvenate iš tapybos?
– Taip, bet aš labai nedaug paveikslų nutapau. Yra kolekcininkas, kuris perka mano darbus.
Yra paveikslų, kurių aš nenoriu parduoti. Jei nori daryti parodą, be kai kurių darbų neišsiversi. O jei parduodi, būna sudėtinga susitarti, nugabenti.
Menininkai vargsta, kai reikia surinkti darbus.
Gyvenimas – nespalvota juosta
– Negi iš tiesų jums nieko nebereikia?
– Nomedai reikia lapių iškamšų (N.Saukienės turėtą lapės kailį, kurį ji mėgo tapyti, sukapojo kandys. – Aut.), kad turėtų modelių, o mums abiem – sveikatos ir talento.
– Jums dar trūksta talento?
– Oi, kaip trūksta! Man jo negana visą laiką. Aš nejuokauju – matau, kas vyksta, ką padarau, – rimtu veidu dėstė Š.Sauka.
– Matėte ir kiek daug gerbėjų į jūsų parodos atidarymą Nacionalinėje dailės galerijoje atėjo!
– Ten kiti viską padarė. Ta paroda galėjo kaboti kitur ir būtų per savaitę koks vienas kitas atėjęs. Stebuklą sukūrė žmonės – nuostabi publika.
Tik kai taip žmonės į parodą ėjo, man darėsi baisu, kad tai geruoju nesibaigs.
– Jūsų talento gerbėjų daugėja, o jums įtartina?
– Įtartina, kai yra per gerai. Tada man atrodo, kad vis tiek blogai. Mat tuose paveiksluose mačiau blogų vietų. Juk aš jų tėvas, geriausiai pažįstu. Sukūriau išsigimėlių.
– Būtų neįdomu, jei viskas būtų tobula. Leiskite tiems paveikslams gyventi tokiems, kokie yra.
– Gal iš tiesų – tegul jie būna. Kokie jau pavyko, tokie.
Kuris man brangiausias? Anksčiau žinojau. Kai parodoje sukabino, apšvietė, paveikslai keitėsi – vienas pasidarė geresnis, kitas pablogėjo.
Gal kuris nelabai vykusiai apšviestas ar kaimynystė nedera.
– Nemažai menininkų yra nepastovūs, blaškosi, o jūs – sėslus.
– Arba gyveni spalvotą gyvenimą ir kuri nespalvotus paveikslus, arba gyveni bespalvį gyvenimą ir kuri spalvotus paveikslus.
Mano gyvenimas – tai nespalvota dešimties minučių kino juosta. Neįdomu jį gyventi.
Įdomesnio žmogaus nesutiko
Menininkui tyliai ištarus, kad jo gyvenimas nėra įdomus, žmona paprieštaravo: „Nesu sutikusi įdomesnio žmogaus.“
Kai juodu susipažino studijuodami Dailės akademijoje, visos studentės, išskyrus Nomedą, bijojo Š.Saukos.
„Buvo daug merginų, kurioms jis buvo kritęs į akį. Talentingas, įdomus, paslaptingas – kaip gali neturėti pasisekimo? Aš buvau drąsi ir nesigailiu“, – kalbėjo N.Saukienė.
Tapytojas nustebo: „Nesigaili?! Neiname nei į koncertą, nei į spektaklį. Buvau tikras, kad su manimi nyku. Ir toliau taip galvosiu.“
Praeityje Š.Sauka retokai lepino žmoną dovanomis. Kartą įteikė kvepalus „Ryžskije duchi“, kitą kartą – gėlių.
„Kai dar gyvenome Vilniuje, matyt, jauteisi prasikaltęs. Kovo 8-osios proga padovanojai man tris žalias tulpes. Jos taip ir neprasiskleidė. Bet tu tobulėji, jau pradedi mąstyti, kad reikia pasveikinti ir su gimtadieniu“, – žvelgdama į vyrą šypsojosi N.Saukienė.
Dailininkas patvirtino, kad nemoka išrinkti dovanų: „Man kiauliškai išeina. O Nomeda kaupia dėžutėje, po to per šventes traukia.“
Būna, Kalėdų proga Š.Sauka gauna tą pačią dovaną kaip ir ankstesniais metais. Pavyzdžiui, vyriškos kosmetikos rinkinį.
„Galima tris kartus iš eilės per Kalėdas tą patį dovanoti arba metus praleisti. Reikia tik nuo akių patraukti, o po to vėl įdėti į dovanų maišelį“, – nusijuokė N.Saukienė.
Sukrėtė pokštas dirbtuvėje
Nacionalinės premijos laureato namuose ant sienos vėl baltuoja drobė. Joje kol kas nutapyta viena ryški begalvė figūra, papuošta apdovanojimu. Jis panašus į Gedimino ordiną, Š.Saukai įteiktą prieš septyniolika metų.
„Mane žavi apdovanojimai, – kreivai šyptelėjo kūrėjas ir iškart pridūrė: – Iš tiesų jie nieko nereiškia.“
Grįžęs iš Vilniaus jis dar dirba per prievartą, dar nepavyko visko, kas ten buvo, iš savęs išspjauti.
„Norėčiau viską išvemti ir daryti ką nors normalaus“, – žvelgdamas į pradėtą darbą raukėsi dailininkas.
Dar nežinia, kuo naujas darbas dirgins jautrųjį žiūrovą, kokias žmogaus prigimties tamsybes atskleis. Švarioje drobėje – milijonas galimybių.
Balta drobė Š.Saukai – tarsi šventa. Kartą ji buvo išniekinta ir tada tapytojas patyrė didelį šoką.
Sugužėjo į Dusetas kompanija švęsti dailininko gimtadienio. Dvi moterys jo kūrybos dirbtuvėse nutarė papokštauti.
Ant drobės, kurioje jau ėmė skleistis nauja kūrybinė paslaptis, įsilinksminusios viešnios raudonais dažais užrašė rusišką sveikinimą. Į kambarį įėjęs Š.Sauka sustingo, jo veido spalva tapo pilkai žalia.
„Tai buvo Talibano išpuolis. Su tomis moterimis daugiau nebebuvo jokių reikalų“, – nukirto tapytojas, vengiantis į namus įsileisti pašalinių.
Populiari Š.Saukos paroda – ir Klaipėdoje
* Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, nuo sausio 15-osios veikusią tapytojo Š.Saukos darbų parodą „Žmogus su Saukos veidu“ aplankė daugiau kaip 43 tūkstančiai žmonių.
* Didžiulio susidomėjimo sostinėje sulaukusi paroda persikelia į Klaipėdą – Kultūrų komunikacijos centro Parodų rūmuose ji veiks nuo balandžio 3-iosios.
* Parodoje eksponuojama daugiau nei šimtas Š.Saukos paveikslų, sukurtų nuo 1978 metų. Joje Saukos veidas prilimpa Kristui, Poncijui Pilotui, kankiniui, budeliui, savižudžiui, smurtautojui, vyskupui, buitinio šeiminio vaizdelio dalyviams, nuogam moters kūnui, skeletui, kūnui iš dešros, galvai be kūno.
* Š.Saukos tapyba pristatoma kaip vientisas pasaulis, pagrįstas savita logika ir savitomis taisyklėmis.
