Su draugu išsiskyrė iki nėštumo
Kas galėtų pagalvoti, kad moteris kūdikiu ir buitimi rūpinasi visiškai viena ir nepakildama iš neįgaliojo vežimėlio, į kurį sėdo būdama vos 15-kos? Tačiau net ir tragiška avarija, kurios metu Andželikai lūžo stuburas, neatėmė iš jos pozityvumo ir geros nuotaikos, kurią ji spinduliuoja.
Sausio 5-ąją gimusiam Tautvydui Andželika atstoja ne tik mamą, bet ir tėtį. Dar nežinodama, kad laukiasi, moteris su buvusiu draugu nusprendė pasukti skirtingais keliais.
„Su kūdikio tėvu, kuris buvo vyresnis ir visiškai sveikas, draugavome daugiau nei penkerius metus, tačiau mano iniciatyva nusprendėme skirtis.
Kai sužinojau, kad laukiuosi, buvau nėščia 18-ka savaičių. Kai buvusiam draugui pasakiau, kad turėsime vaikelį, jam buvo šokas.
Jis tvirtino, kad vaikelis ne jo, nes kurį laiką jau buvome išsiskyrę, tačiau vaikas tikrai jo“, – ant rankų laikydama kūdikį pasakojo vilnietė.
Medikams įrodė esanti stipri
Neįgalumas, kaip ji pati sakė, ne kliūtis auginti vaikelį. „Kai laukiausi, buvo sunku. Nėštumas ratukuose sudėtingesnis nei sveikai moteriai. Man buvo paranoja, kad neauga pilvukas, tačiau kaimynės tikino, kad jis tikrai didėja. Paskutiniais nėštumo mėnesiais buvo labai sunku lovoje apsiversti nuo vieno šono ant kito.
Dar nėštumo metu man buvo paskirta planinė cezario pjūvio operacija, todėl gimdymas praėjo sklandžiai. Sudėtingas tarpsnis buvo iškart po gimdymo. Labai norėjau būti su savo vaikeliu, tačiau gydytojai neleido teigdami, kad dar pati savimi negaliu pasirūpinti.
Iš tiesų, pirmąją dieną po gimdymo seselės mane lovoje turėjo vartyti, tačiau aš labai norėjau būti su mažuoju Tautvydu.
Antrą dieną su skausmais kėliausi iš lovos, sėdau į ratukus, kad tik galėčiau būti su mažyliu ir jo iš manęs nepaimtų. Man buvo neramu, kad jis miegodavo atskirai. Visą laiką kirbėjo mintis, ar jam viskas gerai, ar nešalta, ar sotus.
Įrodžiau ligoninės personalui, kad galiu pati pasirūpinti kūdikiu, todėl man leido būti su juo“, – džiaugėsi vilnietė.
Padeda kaimynės
Ji prisiminė pirmąsias dienas namuose, grįžus iš ligoninės. Iš pradžių buvo sunku suprasti, ką reikia daryti, kokie daiktai reikalingi. Namus ji tvarkydavosi vos užmigus naujagimiui, pietus sau iki šiol gamina tik miegant kūdikiui.
Per kelias dienas namuose jai pavyko įsirengti taip, kad būtų patogu ir jai, ir vaikui. Tiesa, dėl neįgalumo iki šiol ji negali viena išmaudyti mažylio, todėl prašo kaimynių, kurios su malonumu skuba padėti.
Taip pat jų pagalba praverčia tada, kai su kūdikiu reikia eiti į polikliniką. Nors ji visai greta socialinio būsto, kuriame jau šeštus metus gyvena Andželika, vis dėlto viena ji keliauti su vaiku pas daktarus negali.
„Labai laukiu, kol mano mažylis paaugs. Mačiau, kaip neįgalios mamos ūgtelėjusius vaikus pasisodina ant kelių į neįgaliojo vežimėlį ir vežasi į lauką. Kol kas galiu tik išstumti vaiko vežimėlį į lauką ir sėdėti su juo lauke ant suoliuko, tačiau kai tvirtai sėdės, tikrai galėsime nuvažiuoti ir toliau.
Mano judėjimo negalia neuždaro manęs namuose tarp keturių sienų. Kol neturėjau Tautvydo, sėsdavau į žemagrindį autobusą ir važiuodavau pas mamą į svečius.
Nors po avarijos man lūžo stuburas, pati gebu persėsti iš vežimėlio ant lovos. Taip pat galiu šliaužti keturiomis“, – dėstė vilnietė.
Gyvena socialiniame būste
Andželika neįgali tapo vos 15-kos, kai papuolė į tragišką avariją. Iki traumos ji buvo itin aktyvi mergaitė, mėgdavo karstytis po medžius, bėgioti kalnais. Draugai ją vadindavo beždžionėle.
Lūžęs stuburas priverstinai sustabdė Andželiką. Sėsti į neįgaliojo vežimėlį buvo labai sunku – juk norėjosi vaikščioti po šokius, susitikti su draugais, bėgioti.
Ilgainiui mergina apsiprato su trauma. Gyveno ji su mama, tačiau be patogumų, todėl suskubo stoti į eilę gauti socialinį būstą. Gautą žinią, kad artimiausiu metu gaus būstą, pritaikytą neįgaliems, greitai pakeitė kita – kadangi moteris tada dirbo siuvėja, jos pajamos buvo teoriškai per didelės būstui gauti.
„Man labai padėjo tuometinė mano vadovė. Ji pati neįgali, todėl puikiai žinojo mano poreikį turėti savo namus. Ji kovojo dėl manęs su Vilniaus miesto savivaldybe ir po kurio laiko aš vis dėlto gavau būstą. Tiesa, turėjau išeiti iš darbo, kad neviršyčiau nustatytų pajamų.
Socialiniame būste, kuris pritaikytas neįgaliesiems (nėra laiptų, tarpduriai platesni, kad tilptų neįgaliojo vežimėlis – aut. past.), gyvenu šeštus metus.
Jei ne pragula, susiformavusi ant mano kojos, galėčiau šiek tiek ir vaikščioti. Tačiau ji yra labai skausminga ir jei bandau bent kiek atsistoti, iš karto kyla temperatūra. Ne kartą dėl tos žaizdos esu gulėjusi ligoninėje.
Esu labai dėkinga VŠĮ „Ištiesk gerumo ranką nuskriaustiesiems“ įkūrėjui Algimantui Patackui. Jis kartu su gerais žmonėmis iš Lietuvos ir užsienio aprūpina mano vaikelį drabužėliais ir sauskelnėmis. Nežinau, ar sugebėčiau viskuo pasirūpinti pati be jo pagalbos“, – tvirtino Andželika.
Pats Algimantas Patackas, kuris gyvena Andželikos kaimynystėje ir nuolat padeda jai ir jos kūdikiui drabužėliais ir kitais būtinais daiktais, tvirtino, kad noras padėti kitiems yra labai natūralus. „Pats augau kūdikių namuose, todėl labai gerai žinau, ko gali reikėti ir kokių daiktų trūksta.
Šią organizaciją įkūriau praėjusiais metais. Iš pradžių savanoriai teikė pagalbą kūdikių namuose augantiems vaikams, vėliau senelių namams bei moterų krizių centrams.
Savanoriai renka iš žmonių, norinčių padėti, siuntas ir dalija jas tiems, kam jų labiausiai reikia.
Šiuo metu mūsų organizacija susiduria su viena problema – mums reikia patalpų, kur galėtume laikyti ir rūšiuoti gaunamas siuntas, tačiau savivaldybė mums jų neišskiria.
Atstovai tvirtina, kad patalpų nėra, tačiau aš žinau, kad jų tikrai yra. Labai gaila, kad Vilniaus miestas nenori prisidėti prie gerų darbų, kuriais mes padedame tiems žmonėms, kuriems labiausiai reikia pagalbos“, – sakė A.Patackas.
