Jaunimo kamerinio orkestro dirigentas R.Šumila su žmona Radvile neišskiriami ir namie, ir darbe. Edukacijos projektų autorė, kino prodiuserė ir viešosios įstaigos „Orkestro studija“ vadovė R.Šumilė talkina vyrui rengiant išskirtinius koncertus.
Jie atspindi sutuoktinių džiazo ir kino pomėgį. Tad daugeliui muzikos mėgėjų jau žinomi R.Šumilės projektai – Jaunimo kamerinio orkestro pasirodymai su vienu garsiausių šalies saksofonininkų Petru Vyšniausku ir programa, parengta pagal gražiausių lietuvių kino juostų muziką.
Žinomo dirigento Gintaro Rinkevičiaus mokinys, šiuo metu ir jo asistentas R.Šumila su savo žmona – tarsi nužengę iš filmavimo aikštelės. Jų pažintis ir bendras gyvenimas panašus į romantišką filmą.
Jau vien faktas, kad Ričardą ir Radvilę supiršo vyrą gerai pažinojusi kolegė, – neįprastas šiems laikams, juk poros dažnai susipažįsta internetu arba naktiniuose klubuose. Kaip Ričardą ir Radvilę užklupo jausmai? Ar jie tam buvo pasiruošę?
Radvilė: Su Ričardu susipažinau 2009-aisiais, kai dirbau su žinoma režisiere Dalia Ibelhauptaite. Buvau atsakinga už „bohemiečių“ viešuosius ryšius. Dažnai sukiodavausi repeticijose, lankydavausi spektakliuose. Tuo metu Dalia pradėjo man suokti, kad Ričardas – talentingas ir geras vaikas. Ji ėmėsi piršliauti.
– Režisierė žinojo, kad tuo metu buvote vieniša ir jis vienišas?
Radvilė: Aišku, kad žinojo, nes su ja dirbome labai glaudžiai, dalykiški santykiai buvo peržengti. Prieš operų premjeras praleisdavome kartu daugybę valandų, todėl D.Ibelhauptaitė žinojo kiekvieno kolegos gyvenimo ritmą. Iš to Dalia suprato, kad vakarais neinu į pasimatymus, nes laiką leidžiu darbe.
Ričardas: Dalia ir man užsimindavo apie Radvilę, visaip ją girdavo. Bet mūsų santykiai susiklostė natūraliai, be didelės kieno nors iniciatyvos, nes kartu su kitais „bohemiečiais“ eidavome pietauti, žiūrėti filmų, klausytis koncertų. Taip ir pradėjome draugauti.
– Anksčiau turėjote susikūrę idealą? Buvo svarbu, kad vyras ar žmona būtų iš meno pasaulio?
Radvilė: Niekada jokių idealų neturėjau – nemąsčiau, nei kokia turėtų būti vyro plaukų spalva, nei ką jis turėtų veikti. Prieš tai draugavau su menininku. Todėl sau sakiau, kad ateityje neturėsiu jokių reikalų su jais. (Juokiasi.)
Ričardas: Neturėjau jokių įsitikinimų.
– Kodėl po ankstesnės draugystės nusivylėte menininkais vyrais?
Radvilė: Todėl, kad pažįstu tą virtuvę. Retai menininkui šeima būna šalia. Muzika ar teatras jam – svarbiausia.
Ričardas: Man atrodo, kad menininkai ne visada būna žemiški.
– Susitikusi su Ričardu pajutote, kad jis neatitrūkęs nuo žemės?
Radvilė: Jis – vyriškas, patikimas. Net Ričardo draugai sako, kad juo galima pasikliauti šimtu procentų. Atrodo, net savimi negaliu visiškai pasitikėti, o Ričardu galiu. Jis – labai tvirtas, ant žemės stovi abiem kojomis. Manau, dirigento profesija formuoja jo charakterį – juk orkestrui jis turi būti autoritetas.
Ričardas: Manau, profesija ir gyvenimas susipynę. Kuo žmogus tampa brandesnis, tuo labiau tai atsispindi profesijoje.
Palyginus, koks buvau prieš septynerius metus ir dabar, akivaizdu, kad esu truputį nurimęs ir turiu daugiau jėgos. Tai matyti man diriguojant.
Radvilė: Dirigentas vadovauja dideliam kolektyvui, todėl turi turėti tvirtumo, t.y. justi savo stuburą. Jo žodis turi būti svarus.
– O namuose vyras jums diriguoja?
Radvilė: Esame partneriai.
Ričardas: Ir kartu stiprios asmenybės.
– Tai vienas padiriguoja, tai kitas?
Radvilė: Daug „kalamės“, aišku. Normalu. Ginčijamės dėl visokių smulkmenų, ne dėl vertybių, nes vienodai žiūrime į pasaulį.
Pasitaiko tik smulkių nesusikalbėjimų dėl darbo reikalų.
Ričardas: Buitinių ginčų net nebūna, dažniau susikerta nuomonės, nes aš manau vienaip, o ji – kitaip. Bandome įrodyti, kad kurio nors nuomonė geresnė.
– Esate menininkas, bet nenutolęs ir nuo žemiškų rūpesčių. Kaip jums tai pavyksta suderinti?
Ričardas: Menininkams buitis svetima, o man – ne. Net nežinau, kodėl.
Radvilė: Užtat aš žinau. Man atrodo, kad šeimyniškumą ir rūpestingumą jis paveldėjo iš savo tėvo Petro. Uošvis – labai vyriškas. Tėvo ir sūnaus ryšys stiprus. Ričardui nesvetima nei vinys, nei puodai.
– Papasakokite apie tėvą, kad būtų aišku, koks tai vyriškumo pavyzdys.
Ričardas: Jis iš profesijos kulinaras, tačiau to darbo nedirba. Tėvas – raktininkas, atrakina bet kurias duris ar bet kuriuos seifus, jeigu kas nors pameta raktus.
Radvilė: Ir aš visada galiu atsiremti į tvirtą Ričardo petį, nes jam taip pat nėra neįveikiamų vyriškų darbų, jis visur susigaudo. Net gamtoje galiu būti rami: laužas dega, puodas verda, palapinė kyla.
Ričardas: Vasaromis plaukiame baidarėmis be bičiulių – gamtoje galime išsiversti dviese.
Radvilė: Ričardas manęs neverčia nieko daryti, galiu kaip princesė ant kranto sėdėti – viskas padaryta. Beveik visomis Lietuvos upėmis jau plaukėme. Kai pirmąkart pasiūliau vyrui plaukti dviese, jis šiek tiek sutriko ir svarstė, kaip čia mums seksis, juk reikėtų į žygį leistis su draugais, ilgai vakaroti su jais prie laužo.
Pasakiau: „Pamatysi, bus jėga!“ Kai kartą išsiruošėme, abiem patiko. Dabar visąlaik tik dviese plaukiame ir jau svajojame, kad galėsime šią vasarą triskart leistis į baidarių žygius, t.y. birželį, liepą ir rugpjūtį. Mat norėtume pamatyti skirtingą gamtą.
Ričardas: Labai daug laiko dviese praleidžiame, nesame kompanijų sielos, net ir nebemėgstame susibūrimų.
– Jeigu dviese baidare plaukiate ir neišvirstate iš jos, tai liudija tvirtą partnerystę.
Radvilė: Dabar gerai, o ką gali žinoti, kaip bus vėliau. Abu turime derintis vienas prie kito.
Ričardas: Visąlaik būna bangavimų.
– Kaip atšventėte savo vestuves? Ar jus supiršusi D.Ibelhauptaitė buvo svočia?
Radvilė: Vestuvės buvo mažos ir kuklios, nes buvome labai „biedni“. Nesakau, kad dabar esame turtingi, tačiau mums labiausiai ir priimtinas paprastumas visose srityse.
Susituokėme sostinės Bernardinų bažnyčioje – mums buvo svarbios mišios ir jų metu vykusi santuokos ceremonija. Mus sutuokė geras draugas, pranciškonų vienuolis Gediminas. Paprašėme, kad jis iš Plungės rajono Pakutuvėnų vienuolyno atvyktų į Vilnių mūsų sutuokti. Todėl šventė buvo tik artimiausių žmonių apsuptyje ir labai jauki.
Dalią taip pat kvietėme į vestuves. Tačiau koplyčia prisipildė tiek svečių, kad atsisukusi nepatikėjau savo akimis – Dalia pasikvietė daug mūsų bičiulių „bohemiečių“.
Atvyko kurso draugų. Nežinau, kaip jie sužinojo, nes niekur nesiskelbėme apie vestuves. Tačiau labiausiai nustebino, kai įėję į sausakimšą koplyčią išvydome Petrą Vyšniauską, kuris užgrojo saksofonu.
Stiprūs muzikos garsai tarsi pervėrė krūtinę, pasijutau taip, lyg mane žaibas krėstų. Maniau, jog nukrisiu. Pamačiau, kaip susigraudino mano tėvas, kitų akyse kaupėsi ašaros.
– Ar dirbdami kartu nepatiriate rutinos, tarpusavio santykių trinties?
Ričardas: Rutina atsirastų tuomet, jeigu daugiau nieko neveiktume, tik dviese kurtume savo projektus. Bet Radvilė turi savo darbų barą, aš – savo. O muzikiniai projektai – tik mūsų abiejų norų sintezė. Dėl to ir nėra tos trinties.
Radvilė: Namie apie darbus stengiamės nekalbėti, nes taip esame susitarę. Laisvalaikiu išvažiuojame kur nors į mišką, todėl mūsų gyvenimas tikrai nerutiniškas.
Ričardas: Neseniai vieną savaitgalį buvome Romoje ir mums pavyko nieko apie darbus nešnekėti. To ir siekėme.
– Kelionės – vienas didžiausių jūsų pomėgių?
Radvilė: Keliauti mėgstame, o kelionių dažnumas priklauso nuo piniginės. Jeigu matau, kad yra pigių skrydžių, surandu, kur pigiai apsigyventi, todėl galime keliauti ir turėdami mažą biudžetą.
Ričardas: Į Romą išvykome trumpam, nes jau reikėjo atsipūsti po intensyvaus darbų maratono. O gruodžio pabaigoje ir sausio pradžioje lankėmės Izraelyje.
Radvilė: Kelionė į Šventąją žemę buvo piligriminė ir pažintinė. Vienuolis Gediminas mums nurodė, ką turime aplankyti, ką būtinai reikia pamatyti.
Turėjome ir vyskupo Liongino Virbalo knygą „Šventoji žemė. Kelionės vadovas“, kuri mums taip pat buvo tarsi gidas. Knygoje kiekviena vieta susieta su Šventojo Rašto citatomis, nebereikėjo patiems jų kur nors kitur ieškoti.
Ričardas: Bet visur buvome dviese. Jordano upėje atnaujinome krikštą – nėrėme į šaltą vandenį.
Radvilė: Nusipirkome baltus marškinius, skirtus krikštui atnaujinti. Buvo šalta net persirengti, nes lauke buvo tik dvylika laipsnių šilumos, dangus aptemęs. Čia tik tikintys žmonės gali nerti į upę, nes kitaip iškart tektų gultis į ligoninę. Vandens temperatūra siekė vos aštuonis laipsnius šilumos.
Persižegnojome, pasimeldėme ir panėrėme. Smalsuoliai nuo kranto mus pradėjo fotografuoti, nes tik dviese su tais baltais marškiniais buvome vandenyje.
Po maudynių išlindo saulė, ėjome tarsi nušvitę, aplinkui skraidė balti balandžiai. Atrodė, kad esame kosmose.
